2020 01 08

„ŽODIS tarp mūsų“

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mk 6, 45–52 „Matė Jėzų einantį ežero paviršiumi“

    Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos
atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
    Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, –
nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo
bepraeinąs pro šalį.
    Šie, pamatę jį einant ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau
juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas liovėsi pūtęs.
    Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

Skaitiniai KV (103)

1 Jn 4, 11–18: Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka

Ps 72, 1–2. 10–11. 12–13. P.: Visos žemės tautos tave garbins, Viešpatie.


Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50)

Kodėl mokiniai taip apstulbo, kai Jėzus sutramdė audrą? Morkus rašo, kad taip atsitiko, nes jų širdys tebebuvo nenuovokios (plg. Mk 6, 52). Net išvydę duonos padauginimo stebuklą, mokiniai ne visai suprato, kas yra Jėzus. Netgi kai Jėzus prisikėlė, daugelis jų vis tiek netikėjo (plg. Mk 16, 11). Tačiau, nors mokiniai buvo silpni, jie išliko atkaklūs. Kas jiems padėjo žengti pirmyn? Kas teikė jėgų dėti šiandienės Bažnyčios pamatus?

Vienintelis įtikimas atsakymas į šį klausimą: Dievas atėjo pas juos! Mokiniams gūžiantis valtyje, Jėzus atėjo pas juos ir tarė: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Kai mokiniams buvo sunku patikėti, kad Jėzus prisikėlė, Jis jiems pasirodė, papriekaištavo ir liepė eiti skelbti Evangelijos (plg. Mk 16, 14–19). Tokią milžinišką įtaką pasauliui padarė ne įstabus mokinių iškalbingumas ar didžiulė drąsa. Stiprybės ir narsos mokiniams nuolat teikė su jais esantis Dievas!

Dažnai esame kaip mokiniai, išsekinti grumtynių su gyvenimo audromis. Užklupus sunkumams manome juos įveiksiantys skirdami daugiau laiko ir dėdami didesnes pastangas. Bet tada suvokiame, kad „ne kariuomenės dydis apsaugo karalius, nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga“ (Ps 33, 16). Matome, kokios ribotos mūsų galios, ir žinome, jog tik vienas Dievas gali mums padėti.

Nors Jo ir neregite, žinokite, kad Jėzus viską pastebi jūsų gyvenime. Jis jus stebi, kaip stebėjo apaštalus nuo kranto, pasirengęs ateiti į pagalbą. Palyginti su apaštalais, Jėzus yra netgi arčiau jūsų. Per Šventąją Dvasią Jėzus jau yra jumyse. Jis trokšta suteikti jums stiprybės, dvasios ir kūno sveikatos, ramybės ir kitų jums reikalingų dovanų. Jūs – Jo vaikas, todėl prašykite Jį pagalbos. Nurimę savo širdyje, išgirsite Jį sakant: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Viešpatie Jėzau, padėk man įgauti drąsos. Negaliu to padaryti vienas. Atsiųsk man savo Dvasią, kad galėčiau vaikščioti Tavo tiesoje, meilėje ir stiprybėje. Jėzau, pasitikiu Tavimi!

„Žodis tarp mūsų“, 2014  sausis–vasaris