Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Nacionalistinis karų dešimtmečio smurtas

Tomo Balkelio knygos „Lemtingi metai. Lietuva 1914-1923 m“. viršelis / Knygos dailininkė Asta Puikienė

Tekstas perpublikuojamas iš aštuntojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Tomas Balkelis, Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas: Monografija, Vilnius: Tyto alba, 2019, 352 p., 2000 egz. Dailininkė Asta Puikienė

Patriotinių Lietuvos šimtmečiui skirtų knygų lentynoje aptinkame ir tokį ne visai įprastą veikalą – Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas. Nors pavadinimas lyg ir visai standartinis, paminimas ir nacionalistinį patosą galintis sukelti žodžių junginys „tautos gimimas“, o ir pats valstybės sukūrimas susiejamas su lemtimi, tarytum kažkas iš aukščiau būtų taręs savo žodį dėl Lietuvos. Tačiau iš tiesų viskas kiek sudėtingiau.

Antroji istoriko Tomo Balkelio monografija yra šiokia tokia balta varna šimtmečio istorinių knygų kontekste. Pirma, kaip ir pirmoji autoriaus knyga Moderniosios Lietuvos kūrimas (2012), ji iš pradžių publikuota anglų kalba Oxford University Press leidykloje ir labiausiai pritaikyta užsienio auditorijai, todėl vyrauja iš pažiūros susvetimėjęs su lietuvybe ir lietuviškumu žvilgsnis, besistengiantis lietuvį pamatyti ne kaip kažką, o tarp kitų. Antra, išleista ji anaiptol ne akademinėmis pub­likacijomis garsėjančios leidyklos Tyto alba, kurios dė­ka puslapiai pūsti, šriftas toks, kad knygą perskaitytų ir ankstyvos stadijos toliaregis, kiekvienas knygos skyrius užbaigiamas informatyviu išvadų skyreliu, o ir apskritai monografija pernelyg sklandi, suprantama, puslapiai verčiasi it kokio bulvarinio skaitalo. Taigi nusižengiama humanitarų tradicijai rašyti kaip įmanoma mažesnei auditorijai ir kuo painesniu stiliumi. Ir visa tai yra tik smulkmenos, palyginus su svarbiausiu knygos netikėtumu – tai socialinė karo ir visų pirma smurto istorija, besistengianti įrodyti, kad Lietuvos valstybės sukūrimas nebuvo tik taikus Lietuvos tarybos sprendimo išreiškimas, vėliau įtvirtintas iš esmės gynybiniu Nepriklausomybės karu. Būtent smurtinių veiksmų virtinė, agresija, iš pradžių nuleista iš viršaus, paskui kylanti iš apačios, o dar vėliau įtraukta į valstybinį smurtą, nušlavė anksčiau egzistavusią visuomenę ir buvo esminis Lietuvos atsiradimo veiksnys.

Taigi Balkelis kiek koreguoja nacionalizmo teoretiko Miroslavo Hrocho mintį, kad lietuvių nacionalizmas pasiekė mases po 1905 m. ir šią epochą, kai prie tautos sukūrimo prisijungė ne tik rašytojai ir mokslininkai, bet ir dažnas kaimo provincijos žmogus, pradeda nuo Pirmojo pasaulinio karo: „nepriklausomos Lietuvos idėja iš esmės atsirado karo metais […] iki Didžiojo karo šis [tautinis] judėjimas buvo daugiausia tautiškai susivokusios inteligentijos reikalas“ (p. 14–15). Šia prasme knyga daro kažkodėl Lietuvos visuomenei dažniausiai neįmanomą žingsnį ir sujungia Pirmąjį pasaulinį karą su Lietuvos valstybingumu. Kaip matėme praėjusiais metais, valstybės šimtmečio šventimas buvo griežtai atskirtas nuo karo pabaigos minėjimo ir galimybė pamatyti vieną įvykį kitame buvo išstumta aiškiai nacionalistinio pasakojimo.

Toks sprendimas sujungti europinį ir tautinį įvykius, žinoma, paneigia tą „nepriklausomybės paskelbimo stebuklą“, bet įpina Lietuvą į dažniausiai visai ignoruojamą kontekstą. Ne diplomatinį kontekstą ar priminimą, kad štai Spalio revoliucija buvo vienas iš veiksnių, keistai palankių Lietuvai, bet daugiakultūrės šalies kontekstą – kur veikia ne tik lietuviai, bet ir žydai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai. Būtent šitas knygos užmojis, orientuojantis į paskirų visuomenės grupių ir išgyvenimų faktus, o ne tik elitų ir valdžios struktūrų analizę, visa tai derinant su anglakalbe prievartos ir smurto istorijos teorija, ko gero, ir yra stipriausia monografijos vieta. Tai leidžia autoriui ir gana įtikinamai interpretuoti iš pažiūros atsitiktinius nutikimus, pavyzdžiui, lietuvio karininko mirtį nuo vokiečių kareivio rankos, aprašomą knygos pradžioje, ir itin plačiai traktuoti karų laikotarpį, apibrėžiant epochą nuo 1914 iki 1923 m., kartu paneigiant istoriografijoje įkaltą visuomenės požiūriu kiek klaidingą teiginį, jog karas baigėsi 1918 m., o po jo prasidėjusios kovos traktuotinos kaip tarpukario dalis. Apskritai istorijos teorija knygoje pristatoma išties plačiai, jau bibliografijoje į akis krinta stebėtinai gausus ypač anglakalbių Pirmojo pasaulinio karo istorijos teoretikų darbų skaičius, o dalis skyrelių ir pradedama nuo diskusijų su šiais autoriais, bandant į lietuvišką kontekstą integruoti Vokietijos ar Anglijos karo istorijai taikytas sąvokas. Kadangi tokios diskusijos saikingos ir informatyvios, jos yra išties vertingos.

Pagirtini Lemtingi metai ir dėl ypatingo dėmesio tokioms menkiau žinomoms temoms kaip, pavyzdžiui, gyventojų išvarymai iš Lietuvos prieš Vokietijos okupaciją, išryškinant ir tai, kaip jie paveikė vėliau prasidėjusį valstybingumo kūrimą, ir apskritai to meto Lietuvos visuomenę, netekusią aktyviausio intelektua­linio elito. Įdomu, kad autorius skiria dėmesio ir Rusijoje leistai pabėgėlių periodinei spaudai bei glaustai pristato svarbesnes politines grupes ir jų idėjas. Aktua­lu ir tai, kad itin kritiškai vertinamas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas pavadinamas „Purvinu karu“. Knygos kontekste gana svarbu, kad vienodai detaliai aprašoma tiek lenkų, tiek lietuvių agresija ir nepalaikoma nė viena pusė. Bene daugiausia vietos knygoje skiriama karinėms grupuotėms ir vadinamajam užnugario frontui. Kaip tik šie skyriai labiausiai priartina prie smulkių regionų ir smurtaujančių gaujų istorijos. Tokia istorinių veikėjų gausa suproblemina tarytum aiškiai atrodžiusį nepriklausomybės karų horizontą.

Vis dėlto akademikams ši knyga, ko gero, užkliūtų. Labai jau ji neilga ir fragmentiška. Antai, jei tekstą pub­likuotume įprastiniu smulkesniu šriftu ir išimtume nuotraukas bei nuo naujų puslapių pradedamus skirsnių pavadinimus, ji, ko gero, sutilptų į 200 puslapių. Negi tokiame trumpame pasakojime, dar, beje, prikrautame įvairių citatų ir smulkmenų, galima sukurti visai naują dešimtmetį trunkančią istoriją, įvertinančią visų Lietuvoje egzistavusių tautinių, politinių grupių ir karo pabėgėlių patirtį? Balkelis tik maždaug septyniasdešimt knygos puslapių skiria Pirmojo pasaulinio karo metų įvykiams, iš jų tik septyniolikoje aprašomas laikotarpis nuo karo pradžios iki Vokietijos okupacijos Lietuvoje. Šia prasme knyga vis dėlto yra apie tautokūrą ir karo kontekstas greičiau suvokiamas kaip masių veiksmo priežastis. Jis nėra reikšmingas pats savaime. Pati tautokūra atskleista iš visuomenės perspektyvos kaip socialinė istorija. Vis dėlto neišvengta gausybės enciklopedinės kontekstinės informacijos. Tad knygoje itin daug vietos skiriama ir pažįstamai valstybinei, oficialiai laikotarpio istorijai perteikti, todėl tos paprastų žmonių istorijos perteikiamos keliais štrichais, lakoniškai ir piešiant dažnai tik patį bendriausią vaizdą. Be to, sklandus knygos stilius kartais net supaprastina situacijas, o datų, įtraukiant ir konkrečias dienas, gausa primena ne visiems patrauklią istorinę kroniką. Šie sprendimai aiškūs – Vakarų auditorijai enciklopedinė informacija yra būtina, stengiantis geriau pažinti regioną. Tačiau Lietuvoje tai jau daug kartų aprašytų faktų kartojimas. Ir naudojamų šaltinių prasme monografiją sunku pavadinti labai originalia, didesnė dalis faktų besidominčiam epocha bus žinomi, o naujesni tik­rai nenustebins, nes iš esmės bendro vaizdo ryškiai nepakeis.

Kadangi stipriausia monografijos dalis yra idėjinė ir teorinė, tai ypatingo dėmesio reikalauja ir knygos epilogas, pateikiantis tarpukario Lietuvos interpretaciją. Šios epochos visuomenės situacija lyginama su ilgalaike krize, kurią ir nulėmė ilgametė militarizacija. Karo padėtis, ypatingas kariuomenės vertinimas, karinis perversmas, demobilizuoti kariai, besijungiantys į radikalios dešinės grupuotes, o kartu ir itin gausi Šaulių organizacija – visa tai pateikiama kaip ankstesnės epochos palikimas, neleidęs Lietuvoje įsitvirtinti tikrai demokratijai ir išsivaduoti iš paramilitarinės kultūros įtakos.

Knygos populiarumas ir prieinamumas džiugina jau vien dėl jos nešamos žinutės, rekomenduojančios iš naujo įvertinti idealizuotą nepriklausomybės karų laikotarpį, ir primena, kad tai vis dėlto buvo smurto ir prievartos istorijos, apėmusios beveik visą tuometinę Europą, dalis. Ir nors galima į Lemtingus metus žiūrėti kaip į epochos tyrimų sintezę, įspraustą į smurto istorijos paradigmą, tačiau šiuo atveju vis dar gana provincia­liai lietuviškai istoriografijai socialinės istorijos madų importas tikrai nepamaišys.

Taip pat galite skaityti pokalbį su knygos „Lemtingi metai“ autoriumi dr. Tomu Balkeliu „Pirmojo pasaulinio karo gniaužtuose sužibusi politinė sąmonė“.