2020 01 09

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dievo patirtis

Asociatyvi nuotrauka. Šventosios drobulės bažnyčia Turine.

EPA nuotrauka

Kalbėdama, mąstydama apie Dievą Jį patiriu. Kai sustabdau Dievo akimirką, per tą akimirką ir visas kitas, mane aplankančias, Jį patiriu. Bet svarbiausia įsisąmoninti, kad pajaučiu Dievą, Jį patiriu tiek, kiek Jis man leidžia. Dievo patirtis mano gyvenime yra svarbiausia. Jis mane aplanko, kviečia pokalbiui, kviečia į bendrystę. Kai patiriu Dievą, noriu dėkoti, noriu, kad ta patirtis nesibaigtų. O ji ir nesibaigia, jeigu aš nenuleidžiu nuo Dievo akių ir širdies. Daug yra Dievo patirčių ir kiekviena patirtis mane praturtina.

Pirmoji Dievo patirtis yra per tikėjimą – tikiu Jo buvimą, kartais gal net Jį pajaučiu. Tikiu, kad Dievas yra arti manęs. Tikiu, kad Jis mane globoja. Tikiu Jo įkvėpto Šventojo Rašto tiesomis, kurios pasakoja apie Dievo mokslą, Jo buvimo įrodymus, Jėzaus Kristaus gyvenimą žemėje. Tikėjimas yra durys pas Dievą. Kai tikėdama aš kreipiuosi į Dievą, aš patiriu Jo meilę, jaučiu Jo užuovėją. Patirtis būti Dievo apsaugotai yra gyvenimas Jo ramybėje. Didesnę ar mažesnę Dievo patirtį pajaučiu, kiek Jam atsiveriu, kiek tikiu, kiek pasitikiu. Tikėdama aš priimu Dievo valią, nes Juo pasitikiu. Ir tada patiriu Dievo tikrovę, visai ne tokią, kurią piešia mano vaizduotė ar mano siekiamybių išsipildymas. Tikėdama Dievą aš nustumiu save tolyn, o priimu naujus Dievo išgyvenimus pastatydama Jį pirmoje vietoje. Tikėjimas leidžia pajusti tą Dievo tikrovę, kuri nematomą pasaulį pakviečia į žemę. Tikėjimas yra svarbus tuo, kad yra tik tikėjimas. Žmogišku matymu Dievo nepatiriu. Tikėjimas pakviečia Dievą. Man Dievo patirtis yra tikėjimo sustiprinimas. Ta patirtis įsirėžia man į atmintį, palaimina praeitį ir kuria ateitį. Turiu viltį pasitikti ateitį.

Viltį patirti Dievą išgyvenu kiekvieną akimirką. Dievo patirtis vedama vilties įkvėpia tikrumo ir išsipildymo. Aš visko viliuosi iš Dievo. Kai nusiviliu pasaulio teikiamomis gėrybėmis, kai čia nerandu atsako, kreipiuosi į Dievą, nes Jis vienintelė mano viltis. Nusiraminimo viltis. Dievo atsiųstoje viltyje aš panyru į Jo žinią, kuri garantuoja man Dievo atsiskleidimą. Reikia tik paties mažiausio noro atsigręžti į Dievą. Mažyčio judesio, kad visa viltis yra Dieve. Jeigu turiu viltį Dieve, reiškia dar nemirė manyje troškimas sutikti Dievą. Jį patirti. Patyrimas Dievo per viltį yra mano besąlygiškas pasitikėjimas Juo. Ieškoti Dievo patirties per viltį jau ir reiškia ją rasti, nes Dievas nenuvilia. Kai rodos einu į tuštumą, kai pasaulis šaukia, kad tas kelias niekur neveda, aš įsikabinu į Dievo siųstą viltį Jį patirti per šią dieviškąją dorybę. Viltis veda ten, kur Dievas. Gal aš čia dar nebuvau, gal to dar nepatyriau, gal kažkas mane baugina, bet nuramina viltis, kad ji numirusi ant kryžiaus prisikėlė, mūsų Viešpats prisikėlė. Ir ta viltis, kuri gyvuoja žmoguje nuo amžių leidžia patirti Dievą Jo garbėje. Patirti kaip išsipildo Dievo pažadas mus išganyti. Ir pasilikti su mumis tikint, viliantis, mylint.

Kai atveriu širdį meilei, Dievas su meile ateina pas mane. Aš patiriu Dievą per Jo meilę. Dievo meilė nepaprasta – ji gelbstinti meilė. Kryžiaus meilė. Jėzaus Kristaus kryžius yra Jo meilės ženklas – per šį ženklą aš patiriu besąlygišką atsidavimą žmogui. Patiriu Viešpaties kančią. Dievas leidžia patirti Jį per kančią. Meilė kančioje atskleidžia ir žmogaus pasirengimą patirti Jėzaus Kristaus paskutines valandas ant kryžiaus. Mylėti Dievą kančioje – tai sunkiausia, bet tada Dievas yra arčiausia žmogaus. Mylėti Dievą ir nepalankiai susiklosčius aplinkybėms apėmus tamsumai, kai žmogiškos vilties lyg ir nebėra, aš atsiremiu į neviltį su meile jos išgyvenimams. Kai nebėra jėgų eiti, aš žengiu dar vieną vienintelį žingsnį iš nevilties Dievo meilės link ir Jį patiriu. Patiriu meilės Dievą. Būna akimirkų, kai esu nepaguodžiama ir staiga pajuntu palengvėjimą, pajuntu ramybės dvelksmą – Dievo apsilankymas. Švelniausia Dievo patirtis per Jo meilę – vienintelis atsakymas į daugelį klausimų. Dievo meilės kalba. Kalba, kuri žadina, guodžia, palaiko ir nužymi kelią link mylinčio Dievo. Jeigu Dievas mūsų nemylėtų – mūsų nebūtų.

Kartu su mūsų išgyvenimais keičiasi Dievo patirtis. Stiprų išgyvenimą patiriu eidama išpažinties. Po jos jaučiu palengvėjimą ir kuo dažniau išpažįstu savo nuodėmes Dievui per išpažintį, tuo lengvesnė tampa siela. Tame sielos lengvume jaučiu Dievą arčiau negu bet kada. Niekas taip neugdo asmenybės, kaip Dievo patirtis Šv. Komunijoje. Šventumo siekimas. Kaskart siekdama šventumo patiriu Dievo artumą. Šventumo siekimas pakylėja link Dievo. Mano asmenybė užauga. Dievo patirtis – tai mano sustiprėjusi siela, tai sugebėjimas dar stipriau kovoti su nuodėme. Išpažinties metu aiškiai pamatau savo paklydimus. O tas ramybės pajautimas po Šv. Komunijos – Dievo patirtis. Tai Dievo suteikta ramybė. Susitaikymas su Dievu yra vis nauja ir nauja patirtis. Būsena, kai jaučiu, kad Dievas priima mano pažadą nebenusidėti. Man yra didžiulė paguoda, kad Dievas mane priėmė. Susigražino sau, nes aš panorėjau grįžti. Dievas mane priima vėl ir vėl leisdamas Jį patirti. 

Kartais priekaištaujame Dievui, jog nejaučiame Jo sunkią valandą. Iš tikrųjų tokią valandą aš patiriu Jėzų Kristų ant kryžiaus. Mano kančia Viešpaties kančioje. Jėzus Kristus dalinasi savo kančia su manimi ir taip atsiskleidžia. Jeigu bandau pabėgti nuo savo kryžiaus ir negalvoju apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą, sunkią valandą Dievo nepatirsiu. Kančios valandas aš turiu išgyventi ir priimti tai kaip Dievo valią. Per tokį santykį su Dievu Jį patiriu. Jeigu nepriimu Dievo valios, palieku Viešpatį ant kryžiaus vienišą, net nesuvokiu Jo begalinės vienatvės. Taip aš bėgu nuo Dievo patirties. Sunkią valandą patikėti Dievo gerumu labai sunku. Tačiau Dievas kalba ir per išbandymus, nes žemės laikas – žmogaus išbandymų laikas. Išbandymuose aš panašėju į kenčiantį Jėzų Kristų, patiriu pasilenkusį Dievą Tėvą prie savo Sūnaus kryžiaus, kartu ir pasilenkusį ties manimi. Susijungia kančia ir meilė Šventojoje Dvasioje.