2020 01 10

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos. Romualdo Požerskio fotografija

2020 01 10

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

R. Požerskis prisimindamas Sausio 13-ąją: „Jausmas buvo toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris“

aA +1 +2

Fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorius ROMUALDAS POŽERSKIS lemtingus Sausio 13-osios įvykius stebėjo ir fiksavo slapta įsprukęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Jo teigimu, tą naktį sprendėsi Lietuvos likimas. Jeigu ne Lietuvos žmonių masiškas išėjimas į gatves, budėjimas prie strateginių objektų, būtų prarasta ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos – nepriklausomybė“, – įsitikinęs R. Požerskis.

Pasak VDU profesoriaus, sovietai nesiryžo pulti toliau, nes būtų buvę per daug aukų ir tai būtų nuskambėję per pasaulį per daug plačiai.

„Per didelio dėmesio Maskva tikrai nenorėjo. Juk ir pati puolimo data pasirinkta neatsitiktinai – tą pačią naktį amerikiečiai pradėjo bombarduoti Iraką, kuris tuo metu buvo okupavęs Kuveitą, ir vyko tarsi Kuveito išlaisvinimas. Visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten, o ne į mažos šalies, t. y. Lietuvos, bėdas“, – pasakoja R. Požerskis. Fotomenininkas įsitikinęs – tautos vienybė ir drąsa išgelbėjo Lietuvą.

Pokalbyje R. Požerskis dalijasi savo prisiminimais ir išgyvenimais, kurie, kaip pats sako, yra iki šios dienos labai stipriai įsirėžę ne tik į atmintį, bet ir į širdį.

Romualdas Požerskis. Monikos Požerskytės nuotrauka

Kaip prisiminate 1990–1991 metų žiemą?

Pamenu, kad tą žiemą jau buvo panaikinta ekonominė blokada, viskas buvo aprimę, žmonės ruošėsi šventėms. Vyravo rami nuotaika. Bet, kaip dabar suprantu, tai tebuvo uždanga. Jau sausio 6 dieną Vilniuje prasidėjo labai agresyvūs Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmai – važiavau fotografuoti, kaip rusų kareiviai okupuoja Spaudos rūmus ir tada pajutau, kad išsvajota Lietuvos laisvė yra labai trapi ir negalutinė.

Kur buvote Sausio 13-osios naktį?

Vakare buvau svečiuose pas kolegą fotografą Evaldą Butkevičių, su kuriuo kartu fotografavome Sąjūdį, ir tą vakarą dirbome su nuotraukomis. Grįžęs namo ir įsijungęs televizorių pamačiau kariuomenės atvažiavimą prie televizijos bokšto, vėliau – kaip sovietų desantininkai šturmuoja radiją ir televiziją S. Konarskio gatvėje, pamenu nutrūkusią Eglės Bučelytės transliaciją…

Tuomet Kaune, kur gyvenu, pradėjo kaukti gamyklų sirenos, pradėjo skambėti visų bažnyčių varpai, visa tai „pažadino“ iš pirminio šoko ir sutrikimo būsenos. Šokau ir pradėjau krautis daiktus – pirmiausia dėjausi savo fotoaparatus, fotojuosteles. Viduje jausmas buvo toks, kad esu kaip kareivis, besiruošiantis į karo mūšį, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos.

Vaikai jau miegojo, o žmona Virginija labai išgyveno, kad išeinu, verkė.

Kur važiavote, ką matėte?

Pirmiausia važiavau į K. Donelaičio gatvę, kur buvo įsikūręs ir dabar yra Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) bei Lietuvos radijo ir televizijos būstinė Kaune. Ten masė studentų (ir ne tik) jau nešiojo metalines tvoras, stumdė kioskus ir statė kitokias užtvaras siekdami apsaugoti radiją ir televiziją bei jų transliacijas iš Kauno. Vėliau patraukiau į Kaune esantį Taikos prospektą, kuriame buvo pagrindinė telefonų stotis. Šalia jos jau buvo susirinkę daug žmonių su vėliavomis. Galiausiai pats sau vienas automobiliu išvažiavau į Vilnių. Buvo labai keista, nes autostrada buvo visiškai tuščia. Automobilyje klausiau radijo, transliacijos jau vyko iš Kauno. Pasipylė pirmosios žinios, kad yra sužeistų žmonių, apie žuvusiuosius dar niekas nekalbėjo.

Kur ėjote Vilniuje?

Iš karto patraukiau į Aukščiausiosios Tarybos rūmus (dabartinius Seimo – aut. past.), tačiau ten jau durys buvo užrakintos, nieko neįleisdavo į vidų, nebent išleisdavo tuos, kurie norėdavo „pabėgti“. Buvo prašoma išeiti ir žurnalistų, kad nebūtų pašalinių aukų.

Vis dėlto, apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau, kad kažkas šneka. Pabarškinau, vyrai atidarė, ir aš su visa amunicija, t. y. fotografo krepšiu, įsprukau į vidų.

Kauno televizija. Romualdo Požerskio fotografija

Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. Romualdo Požerskio fotografija

Kiek laiko išbuvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, ką matėte savo akimis ir per objektyvą?

Su trumpomis pertraukomis ten išbuvau tris paras. Taip vis ir landžiojau – pirmyn atgal pro vyrų tualeto langelį. Patekęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus sutikau savo kolegą fotografą V. Jesinevičių. Su juo buvome nuvykę fotografuoti ir į morgą žuvusiųjų.

Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo tikrai slogi nuotaika, sakyčiau, vyravo pesimistinės nuotaikos. Buvo klausomasi „Amerikos balso“, Europos radijo. Tačiau buvo daug maisto, veikė telefono ryšys – nuėjęs į kokį nors kabinetą galėdavau paskambinti žmonai ir pranešti, kad „viskas gerai“. Kai pasiekė pirmieji pranešimai, kad yra žuvusiųjų, nesumeluosiu, visus sukaustė šaltis, persmelkė baimė. Visi salėje sėdėjo su paltais, sustingę ir įsitempę.

Paryčiais, lydimas trijų ginkluotų apsauginių ir su neperšaunama liemene, atėjo Vytautas Landsbergis ir trumpai pranešė, kad bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui, bet vis nepavyksta.

Ką tarpusavyje kalbėjo ir kaip elgėsi patys Aukščiausiosios Tarybos nariai?

Buvo svarstoma, kur dingo Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas, jam neatsiradus į jo vietą buvo paskirtas Gediminas Vagnorius. Pamenu vykusį stiprų konfliktą atėjus Kazimirai Prunskienei – Algirdas Patackas ir kiti ją puolė kaltinti, kad „čia tavo darbas, tu taip padarei“. Kaltino, kad ji „vedė“ blogą politiką, važinėjo į Maskvą nesuderinusi su V. Landsbergiu. Tačiau K. Prunskienė buvo stipri, atsikirto ir sėdėjo visą laiką salėje.

Rūmų apsauga pranešė, kad evakuacijos atveju buvo nuspręsta daužti šalia esančiame koridoriuje vitražus, šokti į lauke esantį vidinį kiemelį ir per jį pabėgti. Koridoriuose buvo sustatyti benzino kanistrai, kurie evakuacijos atveju turėjo būti išpilti ir turėjo būti padegta didžioji salė – kad Aukščiausiosios Tarybos rūmų neperimtų kolaborantai. Visiems buvo dalijamos dujokaukės.

Morgas. Romualdo Požerskio fotografija

Naktis Aukščiausiojoje Taryboje. Romualdo Požerskio fotografija

Kas jums asmeniškai labiausiai įsirėžė atmintyje?

Pro langą fotografavau naktį ir dieną vykstančias Šv. Mišias šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka buvo, o viduj jausmas toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista…

Apskritai visi ginklavosi tuo, ką turėjo: metaliniais strypais, keli turėjo medžioklinius šautuvus, pavyzdžiui, mano klasės draugas Virgis Lankas Aukščiausiąją Tarybą saugojo apsiginklavęs kirviu. Jį sutikęs klausiu: „Virgi, ką čia darai, namuose trys vaikai…“, o jis man atsako: „Aš čia ir esu dėl vaikų.“

Išaušęs Sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas.

Ar pats nebuvote išsigandęs, nenorėjote bėgti?

Buvau. Pro tą patį langelį buvau ir pabėgęs. Grįžau į automobilį ir jau ruošiausi važiuoti, pro mane kaip tik pravažiavo kokios 8–9 karinės mašinos. Ir tada nežinau, kas suveikė, gal fotografo azartas – grįžti ir fotografuoti, kas bus, nors kaustė didelė baimė.

Tuo metu ruošdavau fotografijas vokiečių žurnalui „Stern“. Jų žurnalistas buvo atvykęs į Vilnių fiksuoti šių įvykių, o aš buvau atsakingas už nuotraukas. Nufotografavęs kelias, parvažiavau į Kauną, jas išryškinau ir vėl važiavau į Vilnių nuotraukas perduoti žurnalistui. Jis fotografijas per Maskvą išsiuntė į Hamburgą. Tačiau mano nuotraukos neatsidūrė ant viršelio, tik pačiame žurnalo viduje, nes mūsų Lietuvos kruvinus įvykius nustelbė Amerikos ataka prieš Iraką. Galima sakyti, kad Maskva bijojo pasaulio dėmesio, nes galvojo, kad tai gali sutrukdyti okupacijai. O sutrukdė paprasti žmonės, jų drąsa ir vienybė.