Protingai, švelniai, iki galo

Bohemijos kunigaikštis Vaclovas visai nebuvo banali gipsinė šventojo statula, kaip dabar piešia mūsų liturginis kalendorėlis. Labai jis primena karalaitį Kazimierą. Ir kad žuvo visai jaunutis. Kad čekai iki šiol jį vadina geruoju karaliumi Vaclovu. Kad tūkstantį metų savo laisvės kovose laikė jį globėju ir užtarėju. Garsioji „aksominė revoliucija“, mūsų Atgimimo sesuo, prasidėjo nuo mitingų Prahoje šalia šv. Vaclovo paminklo. Jis net senųjų kalėdinių giesmių personažas. X amžiaus knygos iliuminacija vaizduoja jo nužudymą. Boleslovas, jaunesnysis jo brolis, sąmokslo sumanytojas, užsimojęs kalaviju, o vargšas Vaclovas puola bažnyčion, mėgina gelbėtis. Deja, baltos kunigo rankos iš vidaus uždaro bažnyčios duris.

Paskui praėjo beveik dešimtmetis, visa ko pilnas, kol vėl keliai susikirto. Laikas keitėsi, man leido mokytis seminarijoje, o kunigas V. Aliulis vėl dirbo Vilniuje. 1988 m. vasarą jis gražiai, jautriai palaidojo mūsų senelę, ilgametę kaimo mokytoją. Tuomet jau nebeskirsčiau kunigų tik į kovotojus ir kolaborantus, bailius. Prisimenu jo pamokslą per šv. Mišias už Antaną Maceiną, mirusį Vokietijoje. Kalbėjo, kalbėjo ramiai, monotoniškai apie jo darbus, nuopelnus filosofijai, suprasti sunku ir neįdomu. Bet paskui sako: „O kai filosofas nutildavo ir neturėdavo ką pasakyti, tada prabildavo poetas.“ Ir pradėjo atmintinai deklamuoti A. Maceinos eilėraščius, pasirašytus Antano Jasmanto slapyvardžiu. Pats atgijo ir, žinoma, klausytojai. Krikščionybės ir poezijos jungtis dar buvo nauja, neįprasta tema iš sakyklos.

Kun. Julius Sasnauskas. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Tikra legenda yra tapęs jo darbas Katalikų pasaulyje – tiek žurnalo redakcijoje, tiek leidykloje. Jis pats sakydavo, jog visa redakcija tuomet tilpdavusi jo portfelyje. Turėjo pagalbininkų, savo kampą buvusioje kurijoje šalia Mikalojaus bažnyčios, bet aišku, kad to darbo pradžia ir pabaiga buvo pats redaktorius. Žurnalas išeidavo dukart per mėnesį, milžinišku tiražu. Sunku suprasti, kaip vėliau žymiai gausesnės redakcijos pajėgos iš kelių kartų nesugebėjo nieko panašaus. Ar vien dėl finansų stokos? Katalikų pasaulio kūrėjas labai krimtosi ir liūdėjo žurnalui užgesus. Ir užtat vis pagirdavo „Mažąją studiją“, kad laikosi, nesitraukia.

Nebuvo greitas nei girti, nei garsiai dėkoti. Dažniau pamokydavo ir pataisydavo. Pasiklauso šeštadienį mūsų radijo laidos ir pirmadienį jau skambina. Viskas labai gerai, bet… Tai tas, matai, buvo netikslu, ne visai pagal Bažnyčios mokymą, tai kas nors per daug moderniška, žmonės nesuprasią. Man nusibodo tos pastabos, ir sykį, jam atėjus į studiją, sakau: „Tėveli, mes abu mylime Kristų. Gal nevienodai, bet mylime.“ Dar kažką pridūriau. Jis patylėjo nuleidęs galvą. Ir nuo to laiko neieškojo klaidų.

Su tėvu Antanu Saulaičiu SJ buvo susigrūmę dėl išsiskyrusių ir antrąkart susituokusių žmonių sielovados. Tėvas Antanas savo straipsnyje pasakojo, kaip jie traktuojami Amerikos Bažnyčioje. Kad teikiami palaiminimai negalintiems legaliai bažnytiškai susituokti, kad ir Komunijos klausimą tokiais atvejais galima svarstyti ir apskritai derėtų nevadinti tų žmonių mirtinais nusidėjėliais. Kunigas Vaclovas bematant viešai sureagavo, puolė ginti neklaidingą Bažnyčios mokymą ir amžinas praktikas, o tėvui Antanui patarė nebūti šventesniam už Romos popiežių. Kai dabar Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus iniciatyva jau kuris laikas drąsiai diskutuojama apie tuos dalykus ir ieškoma naujų sprendimų, vis prisimenu tą lietuvišką ginčą.

Kad ir ką sakytum, kunigas Vaclovas nebuvo abejingas mūsų Bažnyčios reikalams, visur ėjo, dalyvavo, viskuo domėjosi, nebijojo kritikuoti, nesutikti net su hierarchų nuomone. Buvo atvejis, kai Seime tą pačią dieną svarstė klausimą dėl azartinių lošimų legalizavimo ir dėl dirbančių pensininkų algos. Vyskupai, aišku, stojo piestu prieš azartinius lošimus. Kun. Vaclovas vėliau liūdnai pastebėjo: „Tuos kazino vis tiek būtų atidarę, o štai pensininkus reikėjo palaikyti, užstoti, juk tai mūsų Bažnyčios dauguma“. Ir dėl prezidento Algirdo Brazausko, kai buvo neleista jo pašarvoti Vilniaus arkikatedroje, jis taikliai pasakė, kad Bažnyčia praleidusi progą parodyti artimo meilę ir gailestingumą.

Sąjūdis, atgimimo nuotaikos jam buvo aukso amžius laisvai, plačiai leisti apyvarton savo dorybes ir talentus. Per visokius posėdžius ir svarstymus visi laukdavo kunigo V. Aliulio paskutinio žodžio. Ramaus, argumentuoto, išmąstyto. Ėjo į radiją ir televiziją, diskutavo, stūmė Bažnyčią į naujus dirvonus. Bet ant barikadų nesiveržė kaip keletas kitų dvasininkų. Nesyk yra atvirai prisipažinęs, kad nebuvo niekada bebaimis kovotojas. Nors, tiesa, graužėsi, apgailestavo Sausio 13-ąją nestovėjęs su kitais prie Seimo ar televizijos bokšto. Jau visai prieš jo mirtį, rengdamas laidą, klausinėjau apie Holokausto įvykius. Prisiminė, kad žydai užsukdavo pas juos į namus, kad tėvas liepdavęs vaikams nutilti, kai jie kalbėdavo savo maldas, kinkuodami galva. Ir kad jaunos žydaitės jų miestelyje buvo gražios, labai gražios. „Kaip gaila jų, kaip gaila! O ką galėjai padaryti? Baisūs buvo laikai…“ Klausiu dar apie lenkų kunigų ir vienuolių Vilniuje patirtas skriaudas ir kančias per nacių okupaciją. Bet nieko neprisimena, nebuvo svarbu, užtekę tuomet savų bėdų. Kaip ir didžioji mūsų dvasininkijos dalis, manė turįs siekti tikslo daugiau kantrybe, apdairumu, malda, o ne žygdarbiais. Didžiavosi, kad pokario metais, kai valdžia uždarinėjo Vilniaus bažnyčias, jo vienuolijai, marijonams, pavyko išgelbėti nuostabųjį Šv. Dvasios bažnyčios baroką. Ji jau buvo juodajame sąraše, bet marijonai sutiko mainais paaukoti jiems tuomet priklausiusią Šv. Ignoto bažnyčią, esančią už kelių žingsnių, ten nebuvę jokių meno vertybių, vien plikos sienos. Žodžiu, pasisekė baroko šedevrui. O štai Karkažiškės bažnytėlės Švenčionių rajone, kur jis klebonavo, jau vėliau, per Chruščiovo laikų ateistinius išpuolius, apginti nepavyko. Kažkas pasakojo, kad įsidėjo kun. Vaclovas į portfelį indą su Švč. Sakramentu ir atidavė bažnyčios raktus valdžios atstovams. Kone tris dešimtmečius, iki Atgimimo laikų, ten ir laikė sandėlį. O pats kunigas turėjo nešiotis skaudžią rakštį savo širdyje. Bet gal todėl ir buvo atlaidus nupuolusiems, negreitas smerkti ir vanoti kitų.

Kun. Vaclovas Aliulis. Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

Iš marijonų tradicijos ateina kun. Vaclovo meilė knygoms, rašymui, spaudos darbui. Prieš karą Marijampolės vienuolyne tas stilius buvo aukštumoje, išpuoselėtas, branginamas. Ir kai, nelikus vienuolynų, kunigai marijonai pasklido po parapijas, jie toliau tarškino rašomąsias mašinėles, kūrė, vertė, leido dvasinę literatūrą, nepaliko tikinčiosios liaudies be spausdinto žodžio, kuris veikė, įkvėpė ne tik turiniu, bet pačiu savo buvimu, atsiradimu tamsos karalystėje. Tos pogrindžio knygelės kartu su Kronika vėlyvuoju sovietmečiu pramušė kelią ir legaliems, jau valdžios aprobuotiems katalikų leidiniams – maldaknygėms, kalendoriams, Romos mišiolui, Naujojo Testamento ir Psalmyno vertimui, liturginių skaitinių knygoms. Ir ką tik paimtum, visur rasi kunigo Vaclovo pėdsaką. Buvo darbštuolis. Mokėjo kalbų. Mokėjo pasitelkti kvalifikuotų talkininkų, kunigų ir pasauliečių inteligentų, rašytojų, menininkų, imponuodavo jiems savo plačiu akiračiu ir apsiskaitymu. O dar labiau – švelniu būdu, gerumu. Ir viskas – Bažnyčios gerovei. Šitaip savo mokinius buvo prisaikdinęs palaimintasis Jurgis Matulaitis, marijonų tėvas. […]

Nugyveno kunigas Vaclovas ilgą, turiningą gyvenimą, matė didžias laikų permainas, daug žiaurių ir skaudžių dalykų, ir niekada nebuvo tik pamaldus įvykių stebėtojas. Gal ir kildavo kitąsyk pagundų pasislėpti už saugių bažnyčios sienų kaip ir jo šventajam globėjui, bet, žiūrėk, kas nors ima ir neleidžia to daryti. Netiesa, kad mūsų Bažnyčios istorija sovietmečiu tik dvispalvė, kaip kartais atrodydavo Kronikos autoriams: čia – kovotojai, kankiniai, herojai, o ten – valdžios pataikūnai ir kolaborantai. Prisimeni kunigo Vaclovo Aliulio ar vyskupo Juozo Tunaičio (ir gausybės kitų) pavyzdį ir nudžiungi supratęs, kiek daug gėrio, šviesos, šventumo pasiekta skirtingais keliais, nutiestais pasikliovus Šventąja Dvasia.

Kai kunigą Vaclovą, auštant skaisčiam gegužės rytmečiui, Viešpats šaukėsi pas save, jam jau nebuvo, rodos, ko pridurti – nei metų, nei išminties, nei šventumo. Net jei kalbėtum apie tam tikrą istorijos tarpsnį, epochą. Nors liūdna, skaudu, bet, ko gero, logiška, kad, tėveliui iškeliavus, marijonai likvidavo savo namus Žvėryne ir išvažiavo, palikę Vilnių. Istorija užsidarė. Vėl prisimenu jo pamokslą apie Antaną Maceiną: filosofas nutilo, prabilo poetas. Juk „paliaus kalbos, baigsis pažinimas“, – pranašavo kitados apaštalas. Lieka anas trejetas. Kunigas Vaclovas tai suprato. Kaip ir jo jaunasis dangaus globėjas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.