2020 01 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Ką Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ šiandien reiškia žurnalistei R. Tumėnaitei?

Rūta Tumėnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

RŪTA TUMĖNAITĖ yra žurnalistė, kultūrinio žurnalo „Naujasis židinys–Aidai“ vyriausioji redaktorė, ilgametė katalikų radijo „Mažoji studija“ darbuotoja ir bendradarbė.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Mano gyvenime Augustino vardas pirmą kartą nuskambėjo tikroje papročių komedijoje. Ko gero, kiekviena giminė turi savų teisuolių, kurie net ir užstalės susibūrimus paverčia proga siekti kilnaus tikslo – sugrąžinti paklydėlius ar, sakykime tiesiai, sūnus palaidūnus į doros kelią. Taip viena mano teta auklėdavo savo numanomai paklydusį sūnų, o nuožmią savo taktiką aiškino tuo, kad, girdi, ir šventoji Monika tol ėdusi savo sūnų Augustiną, kol šis nebesitvėręs, atsivertęs ir galop tapęs pačiu šventuoju Augustinu. Į kitų giminaičių raginimus liautis ir nekaišioti prie stalo „kažkokios monikos“ būdavo griežtai atkertama, kad „čia jums ne kažkokia monika, o šventoji Monika!“ 

Gal šie komiški prisiminimai šmėsčiojo kažkur atminties užkaboriuose, kai pirmą kartą atsiverčiau Augustino „Išpažinimus“ jau kaip filosofijos antro kurso studente. To reikėjo pagal studijų programą. Kadangi pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais tokios vertimų apstybės dar nebuvo, teko tenkintis prieškariniu kun. Mykolo Vaitkaus „Išpažinimų“ vertimu, o ir pačią knygą tegalėdavai gauti Vilniaus universiteto bibliotekos Lituanistikos skyriuje – vadinasi, nei į namus nusineši, nei su kurso dargais aukštu žemiau bendrojoje skaitykloje paskaitysi. Nebeprisimenu, ar tada ieškojau knygoje Augustino motinos uolumo įrodymų, bet iš anų skaitymų ne kažin kas teužkliuvo. Vėliau, rašydama bakalauro darbą apie savo mylimiausio lietuvių filosofo Juozo Girniaus egzistencializmą ir skaitydama jo veikalus, taip pat ir garsiąją jo knygą „Žmogus be Dievo“, vėl sutikau Augustiną, tiksliau, jo garsųjį posakį cor inquietum – „nerami širdis“. Taip, čia toji pati Augustino širdis, kuri „nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“. Širdis, kuri veržiasi į Dievą net tada, kai žmogus jo nepažįsta, atstumia, nusigręžia ir išsižada, kai išvaikšto viso pasaulio kelius ir klystkelius, ir vis tiek negali numaldyti savyje tūnančio egzistencinio nerimo. Dabar suprantu, kodėl tada man „Išpažinimai“ neįstrigo ir neprakalbėjo – tiesiog dar nebuvo laikas. 

Nors dabar jaučiuosi neapsakomai nutolusi laike nuo anos savęs, jaunos, nepatyrusios nei tikėjimo, nei mąstymo, nei tiesiog paties gyvenimo išmėginimų ar sukrėtimų, ir nežinau, ar jau atėjo laikas „Išpažinimams“, tačiau viena tikrai žinau: jei tektų stoti akis į akį su Dievu ir kreiptis į Jį, norėčiau (sutinku, skamba be galo arogantiškai) tą padaryti Augustino žodžiais. Turėti tiek drąsos ir laisvės paliepti savo Kūrėjui: „Na, Viešpatie, darbuokis, išjudink mus ir pasišauk, uždek ir pagrobk, liepsnok ir būk saldus“, o išvargus nuo pasaulio rūpesčių ir blaškymų, klausti: „Kas man leis pailsėti tavyje? Kas leis, kad ateitum į mano širdį ir ją pagirdytum, kad užmirščiau savąjį blogį ir apkabinčiau vienintelį savo gėrį, Tave?“ 

Augustino „Išpažinimai“ man yra laisvo, brandaus žmogaus pokalbis su Dievu, širdis į širdį, veidas į veidą. Ir, žinoma, dar tas prašymas: „Pasakyk taip, kad išgirsčiau.“