2020 01 13

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kun. R. Grigas: ribinėmis akimirkomis žmogus ilgisi sąlyčio su Dievu

Aplink Aukščiausiąją Tarybą. Romualdo Požerskio fotografija

Kunigas ROBERTAS GRIGAS 1991-ųjų Sausio 13-osios išvakarėse buvo to meto Aukščiausiosios Tarybos, dabar Seimo, rūmuose. Naktį, gynėjus pasiekiant žinioms apie įvykius prie Televizijos bokšto ir sovietinės kariuomenės judėjimą, jis klausė išpažinčių. Daugeliui įsiminė akimirka, kai salėje susirinkusiems deputatams kun. R. Grigas suteikė bendrą nuodėmių atleidimą. Šiame pokalbyje jis dalinasi atsiminimais apie tos nakties įvykius.

Kaip jūsų atminty išliko tos kelios dienos iki Sausio 13-osios – pirmieji pastatų užėmimai, jedinstveninkų protestas ir kiti įvykiai?

Visi neabejingi Lietuvos likimui žmonės sekėme, kas vyksta. Įvykių kasdien daugėjo, jie darėsi vis grėsmingesni. Dabar dokumentiniuose filmuose dažnai rodomas susidūrimas prie Spaudos rūmų, kai sovietinė valdžia su kariuomene norėjo juos atimti. Susirinko žmonės ginti, o kareiviai, atvykę su tanketėmis ir šarvuočiais, juos vaikė, mušė, ten buvo ir pirmieji sužeistieji dar iki Sausio 13-osios įvykių. Paskui buvo Jedinstvo bandymas įsiveržti į Seimo rūmus.

Stebint tuos įvykius buvo galima nujausti, kad Sovietų Sąjunga tuo neapsiribos, bus bandoma užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę. Paskutinėmis dienomis prieš Sausio 13-ąją daug kas, jausdami ir matydami tą patį, nutarė, kad reikia važiuoti į Vilnių ir ginti mūsų paskelbtą, bet dar neįtvirtintą nepriklausomybę.

Prieš Sausio 13-ąją buvau perkeltas į Kaišiadoris. Paprašiau savo vyskupo, kad leistų vykti į Vilnių ir nors kelias dienas pabūti su žmonėmis, parodyti solidarumą kovojančiai Lietuvai, leisti žmonėms suprasti, kad ir Katalikų Bažnyčia, ir jos kunigai yra kartu su tauta, nėra abejingi mūsų laisvės siekiui. Ir vyskupas labai supratingai leido išvykti.

Kadangi Vilnius – kita vyskupija, pagal Bažnyčios tvarką paprašiau tuometinio Vilniaus vyskupo, neseniai sugrąžinto iš tremties, Julijono Steponavičiaus, kad leistų čia būti, jei reikėtų kokių nors patarnavimų teikti žmonėms, jis, aišku, buvo vienas iš mūsų vienminčių, pogrindžio rėmėjų vyskupų, tai, ko gero, labai gerai suprato mano prašymą, ir atsidūriau dabartiniuose Seimo rūmuose, kur ir sulaukiau Sausio 13-osios.

TV redakcija. Romualdo Požerskio fotografija

O kaip atsidūrėte būtent Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje?

Dabar gerai neprisimenu, kaip tai įvyko. Pirmuosius mūsų laisvus rinkimus 1990 metų vasario mėnesį triuškinamai laimėjo Sąjūdžio kandidatai, kadangi tarp jų buvo nemažai buvusių rezistentų, politinių kalinių, mano pažįstamų iš ankstesnės antisovietinės veiklos, be to, kaip Sąjūdžio narys bendravau ir su Sąjūdžio vadovybe, viduje buvo daug ne tik idėjinių, bet ir asmeninių bičiulių. Ir anksčiau į Aukščiausiąją Tarybą, dabartinius Seimo rūmus, atvykdavau visokiais reikalais nepriklausomybės atkūrimo metais. Ten atvykstant kaskart reikėdavo gauti leidimą – dar turiu išsaugojęs kai kuriuos leidimus, tokias mažas žalias korteles su kažkurio Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojo parašu. Tad man ten patekti nebuvo sudėtinga.

Ar prisimenate, kaip tą vakarą jus pasiekė žinios apie kariuomenės judėjimą iš Šiaurės miestelio, įvykius prie Televizijos bokšto? Kaip atrodė akimirka, kai supratote, kad čia kažkas baisaus vyksta?

Buvo naktis, naujienas sekė visi rūmų viduje buvę žmonės, kai kurie turėjo nešiojamus radijo aparačiukus, taip pat buvo televizorių – viskas buvo įjungta. Ėjo pranešimai apie sovietinės kariuomenės dalinių, tankų vilkstinių ar šarvuočių judėjimą. Po to prasidėjo pranešimai, kad, atrodo, kariuomenė puola Televizijos bokštą bei Televizijos ir radijo komitetą. Minutė po minutės žinios darėsi grėsmingesnės.

Visi, žinantys istoriją, prisiminėme, kaip brutaliai sovietai užgniaužė išsivadavimo bandymus Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Galvojome, kad turbūt mus traiškys. Kaip tikintis žmogus prašiau Dievo, kad išdrįsčiau čia pasilikti iki galo.

Labai greitai atėjo žinių, kad yra žuvusiųjų, pradėjo važiuoti greitosios pagalbos mašinos su sirenomis. Visiems buvo aišku, kad čia labai rimta.

Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. Romualdo Požerskio fotografija

Buvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kokia buvo atmosfera ten? Kaip reagavo žmonės?

Kiek prisimenu, buvo ramaus susitelkimo nuotaika. Nedaug buvau vadovybės kabinetuose ar deputatų salėje, kuri dabar pavadinta Kovo vienuoliktosios sale. Daugiau buvau su paprastais žmonėmis – gynėjais, savanoriais, kurie būriavosi viešosiose parlamento erdvėse. Vyravo rimto susitelkimo nuotaika, kuri parodo ir tų žmonių grožį, nusiteikimą, skambiai, bet teisingai sakant, aukotis dėl savo laisvės, dėl savo nepriklausomos valstybės. Niekas nesiblaškė, nekilo kokios nors isterijos. Ko gero, su besikuriančių mūsų pajėgų vaikinais ar savanoriška Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba jau buvo aptarta, suplanuota, kaip elgtis – visi žinojo, kur jie turi būti ir ką daryti.

Kiek prisimenu, tų jaunų ir vyresnių vyrų, apsiginklavusių visokiais savo susineštais savadarbiais ginklais, metalo strypais ar medžiokliniais ir sportiniais šautuvais, veidus – visi buvo susikaupę. Ko gero, katalikiškai sakant, pasirengę laimingai mirčiai – yra toks krikščioniškas paprotys melsti Dievą laimingos mirties – kad viduje apsivalęs, nusiraminęs, pasitikėdamas Dievu, pasitiktum mirtį.

Po to, kai užgeso televizijos ekranai, dingo Eglė Bučelytė, o neišjungtos kameros parodė televizijos koridoriais vaikštinėjančius sovietų kareivius, buvo pranešta, kad tankai važiuoja į centrą, parlamento link. Pagalvojau, kad dabar turbūt būsime puolami, tikėtina, jog būsime ir sutraiškyti.

Pabandžiau skambinti tėvams, mano mama tuo metu dirbo Druskininkų ligoninės greitosios pagalbos tarnyboje. Neprisiskambinau. Paskui gal profesorius V. Landsbergis, o gal kas iš jo aplinkos sumanė, jog būtų gerai, kad skambintų visų Vilniaus bažnyčių varpai. Pabandžiau skambinti iš Sąjūdžio veiklų ir spaudos leidybos pažįstamam Vaclovui Aliuliui, kuris buvo žinomesnis, įtakingesnis kunigas. Jis sakė: „Padarysiu, ką galiu.“ Atrodo, iš tikrųjų pradėjo skambėti kai kurių bažnyčių varpai.

Meldžiausi ir laukiau, kas įvyks. Po Sausio 13-osios nakties, kokią savaitę dar buvau su Aukščiausiąja Taryba ir rūmų gynėjais, nes įtampa išliko ir buvo neaišku, kuo čia baigsis. Paskambinau savo jaunystės, visokių pogrindžio veiklų bičiuliui kunigui Sigitui Tamkevičiui, kuris tuo metu buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas, sakiau: „Jei čia mus taip pultų sovietų desantininkai, daužytų buožėmis ir šaudytų, ar aš turiu pareigą žūstantiesiems teikti Ligonių patepimą?“ Kunigas Tamkevičius – praktiškas, kaip ir dera jėzuitui, nusijuokė ir sako: „Žinai, tu ten jau nei tepsi, nei ką. Labai greitai ateis galas ir pačiam.“

Naktis Aukščiausiojoje Taryboje. Romualdo Požerskio fotografija

Ar tą naktį teikėte sakramentus, klausėte išpažinčių?

Taip, kai laukėme sovietų puolimo, tankų atvažiavimo iki parlamento. Taip laukiant to, kas bus neišvengiama, daugelis tų jaunų vyrų, kartais ir tolimų Bažnyčiai žmonių, prisiminę savo vaikystės tikėjimo praktikas ar šeimos tradicijas, ėjo išpažinties, prašė nuodėmių atleidimo ar tiesiog pasikalbėti apie egzistencinius, gyvenimo prasmės, mirties ir kitus dvasinius dalykus. Mes prisėsdavome kur nors nuošaliau, kad būtų daugiau privatumo, ir klausiau išpažinčių ar pasipasakojimų. Turbūt kiekvienas žmogus didelės grėsmės akivaizdoje jaučia natūralų nerimą ar netikrumą. Mane šis užsiėmimas palaikė, nes visą laiką buvau užimtas įprastu, reikalingu darbu – teiki pagalbą, paguodą kartu su tavimi pasirengusiems būti iki galo ir nelieka laiko tamsioms ar baimingoms mintims.

Dabar neretai sutinku ten buvusių vyrų, jie mane prisimena iš tos nakties tarnystės, o aš jų tik vieną kitą – daugumos negaliu prisiminti. Susitinkame netikėtose vietose – kokiame nors Lietuvos pakrašty susitikime ar renginyje prieina koks žilstelėjęs ar pliktelėjęs vyras ir sako: „Mes buvome su jumis Sausio 13-ąją parlamente, aš buvau savanoris, tuo metu jaunas, jūs man suteikėte nuodėmių atleidimą.“

Aukojome Mišias, bet truputį vėliau, tą naktį visi buvo nusiteikę sulaukti puolimo, jį atremti arba žūti. O po to, kai padėtis truputį nurimo, kasdien buvo aukojamos Mišios. Buvo suręstas improvizuotas altorėlis prieš parlamento rūmus, prieš pagrindinį įėjimą ir viduje, antrame aukšte. Kasdien atvažiuodavo kas nors iš kunigų ir aukodavome šventąsias Mišias – palaikyti žmones, už Lietuvą, už žuvusiuosius. Atvažiuodavo kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar jau kardinolas), kunigas Jonas Boruta (dabar vyskupas), kunigas Antanas Gražulis, kunigas Algimantas Keina. Jų palaikymas buvo labai svarbus.

Aukščiausiojoje Taryboje aukojamos šv. Mišios. Kunigas Robertas Grigas – pirmas iš kairės. Romualdo Požerskio fotografija

Aplinkybėmis, kai žinai, kad gresia mirtis ir šalia yra kunigas, tu gali nueiti išpažinties. O kaip pats kunigas? Jis juk neturi pas ką nueiti išpažinties?..

Taip, prisimenu, kad skausmingai apie tai pagalvojau – kitiems patarnauju, o man pačiam irgi būtų tvirčiau, jei galėčiau atlikti išpažintį. Bet ką padarysi? Turbūt save stiprinau mintimi – kadangi neturiu galimybės gauti Susitaikinimo sakramento per kitą kunigą, pasitikiu, jog Dievo gailestingumas atsižvelgs į mano pastangas ir, jei teks šiandien išeiti iš šio pasaulio, gal priims tai, kad šį gyvenimą palikau patarnaudamas, lengvindamas kitų naštas. Pagal katalikišką sampratą, jei nėra galimybės atlikti normalią sakramentinę išpažintį, vidinė atgaila, pastanga širdyje susitaikyti su Dievu, apgailėti tai, kas buvo bloga, gali būti priimta. Dievo gailestingumas didesnis už blogį mūsų gyvenime.

Atsitiko ir toks retai pasitaikantis dalykas. Kai buvo paskelbta, kad tankai važiuoja parlamento link, vienas iš pogrindžio bendražygių, mūsų Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Patackas, kuris buvo savitas katalikas, bandęs savo kūryba ir gyvenimu jungti, kaip jis suprato, senovės lietuvių, baltų religijos, gal šiek tiek idealizuotą etosą ir krikščionybę, priėjo prie manęs ir sako: „Žinai, čia tikriausiai mus puls, bus daug žuvusiųjų, ar tu negalėtum…“ Jis buvo girdėjęs, kad yra Bažnyčios numatyta galimybė teikti bendrą nuodėmių atleidimą, vadinamą generaline absoliucija. Aš žinojau, kad yra tokia galimybė. Jis nuvedė mane į posėdžių salę. Aš buvau su tradicine kunigiška juoda sutana iki žemės. Visiems mums buvo išdalintos parlamento gynybos pajėgų dujokaukės – su per petį permestu žalsvo brezento dujokaukės krepšeliu atrodžiau labai kariškai. Nuėjau į tribūną.

Rytas prie Aukščiausiosios Tarybos. Romualdo Požerskio fotografija

Droviuosi piršti ar brukti savo pažiūras tiems, kurie gali turėti kitų nuomonių, stengiuosi subtiliai elgtis. Žinodamas, kad čia yra ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, o kai kuriais atvejais ir nelabai draugiškų savo pasaulėžiūra Bažnyčiai žmonių, pabandžiau vienijančiai pakalbėti. Pasakiau, kad gali būti, jog šią naktį žūsime. Kaip katalikų kunigas, pakviečiau tikinčiuosius katalikus savo širdy gailėtis dėl nuodėmių, dėl to, ką suprato kaip blogį savo gyvenime, kviečiau ir tuos, kurie yra kitaip manantys ar laiko save netikinčiais, savo viduje sužadinti tikresnį, gilesnį žmoniškumą, kad sutiktume visa, kas laukia, nuskaidrėję, pranašesni už tamsią puolančią jėgą. Bažnyčios yra numatyta tiems atvejams, kai kariai eina į mūšį, skęsta laivas ar krenta lėktuvas, formulė, kurią mintinai mokėjau. Pakviečiau visus gailėtis dėl nuodėmių, pasakiau atleidimo formulę lotyniškai ir lietuviškai, laimindamas kryžiaus ženklu.

Vienas iš ryškiausių mano Sausio 13-osios išgyvenimų buvo, kaip žmonės posėdžių salėje tai priėmė. Žinojau, kad ten buvo ir vadinamųjų komunistų, kairiųjų ar socialdemokratinių pažiūrų žmonių, buvo ir pogrindininkų, katalikų. Salė nebuvo pilna, bet apypilnė. Atleidimo formulės visi klausė su pamaldžia pagarba, turbūt nepriklausomai nuo asmeninių pažiūrų. Kai kurie, turbūt labiau praktikuojantys krikščionys, atsiklaupė tarp suolų. Kai kurie stovėjo pagarbiai palenkę galvas. Kai kurie sėdėjo suoluose pasirėmę rankomis, bet priėmė su nuoširdžia rimtimi ir susitelkimu. Pašaipėlių ar demonstratyvaus dėmesio nekreipimo nebuvo. Tai irgi parodo, kad žmogaus prigimtis ribinėmis akimirkomis ilgisi sąlyčio su Dievu, su aukštesne gėrio jėga.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.