2020 01 14

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Vienuolė ir „niūchai“ (II). Apie priklausomų asmenų atmetimą

Gedimino Šulco/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma teksto dalis

Tyrimo priklausomybių reabilitacijos institucijoje metu su reabilitantais nemažai kalbėjausi apie atmetimą. Tam tikra prasme daliai reabilitacijos dalyvių būtent atmetimo patirtis, suvokimas, kad neatitinka visuomenei priimtinų normų, tapo stimulu apsispręsti gydytis.

Na, visi turime kažkokią atmetimo, nepriėmimo patirtį. Bet dėl priklausomybės kylantis atmetimas, stigmatizacija persmelkia visą asmens buvimą, išankstinė neigiama nuomonė tampa slegiančia patirtimi, nuolatiniu suvokimu, jog esi netinkamas – įtarumas ir nepasitikėjimas yra lydinčios situacijos. Linas pasakojo, kaip degalinės operatorė paprašė parodyti, ką turi striukės kišenėse (nes įtartinai atrodė). Ir dažnai sakoma, jog žeidžia faktas, kad nepasitikima vien dėl išvaizdos (kad ir ryškių randų).

Linas:Važiuoju dviračiu, kodėl visi į mane taip įtartinai žiūri?..“

Augustinas: „Nes atrodai kaip jį pavogęs“ (įvardija, kad dėl tamsaus gymio, randų ir kt. bruožų).

Dažnai teko girdėti atodūsį, kad esu toks (priklausomas) ir negaliu to pakeisti. Negalėjimas to pakeisti, bejėgiškumas žadina labai stiprią išaiškinimo baimę – baimę, jog kažkokiose gyvenimo situacijose paaiškės priklausomybė ir dėl to bus pažeidžiami. Atrodytų, na, ir kas, juk toks žmogaus gyvenimo faktas. Bet jis kuria nevisavertiškumą, nepasitikėjimą savimi, netikrumą. Todėl neretai renkamasi slėpti savo priklausomybę, sukuriama daug saugiklių, kad nereikėtų to fakto apie save atskleisti. Pavyzdžiui, Marius dalijosi patirtimi, kad naujame darbe dvi savaites dirbo kasdien su vis kitu kolega, tai reiškia kiekvieną kartą savęs pristatymą ir pasakojimą apie save, jam daug nerimo kėlė klausimas, ką sakyti, kaip nemeluoti, bet ir neatskleisti tos dalies informacijos apie save, kurią norima išlaikyti paslėptą. O kitus priklausomybę atskleidžiančius ženklus (randus, ligas, įpročius) dažnai siekiama maskuoti, taip nesudaryti kitiems galimybės sužinoti apie asmens kitoniškumą, būti potencialiai priskiriamiems normalių grupei.

Linas:Mergaitė (su kuria susipažino) paklausė, iš kur randai“ (turi ryškius žalojimosi randus ant rankų).

Augustinas:Ką sakei?“

Linas:Kad kačiukas apdraskė…“

Išvengti priklausomybės ligos atskleidimo siekiama įvairiais būdais: nesakant tiesos, vengiant provokuojančių situacijų ir kt. Kartais siekis išvengti atskleisti tapatumą yra toks stiprus, jog nepaisoma realių grėsmių. Pasikartoja situacija, kai informantai yra patyrę atkrytį dėl negalėjimo giminės šventėje pasakyti giminaičiams, kad nevartoja alkoholio dėl priklausomybės. Regina pasakojo apie savo atkrytį, kai buvo įsisiuvusi ampulę – gėriau per giminės balių, tas pats buvo, kad galiu mirt (dėl ampulės reakcijos į alkoholį), svarbiausia (buvo), kaip aš atrodysiu (kitiems).

Labai ryškus buvo reabilitantų patiriamas skausmas dėl atmetimo. Tas skausmas persmelkia visą buvimą, kelia didelę sumaištį ir pyktį – slegia ne tik pati priklausomybė, bet ir iš jos kylantis marginalizavimas. Kartais yra tiek įprasta patirti atmetimą, kad net nuostabą kelia kitokia reakcija: Žaneta dalijosi pozityvia patirtimi, kai gydytojai pasakė apie reabilitaciją, ir jos reakcija buvo labai teigiama. Atmetimas kuria sunkiai peržengiamą atskirtį – o tikras troškimas yra tiesiog gyventi kokybišką gyvenimą, sveikti iš ligos, nebūti persekiojamam dėl praeities klaidų (nors priimant esamas pasekmes). Juk atmetimas dažnai kyla iš baimės – baimės kitokio, galbūt nesaugaus žmogaus, nesupratimo, vengimo įsigilinti. Juk būtent supratimas, suteikiamos galimybės tampa proga sveikti, augti ir keisti – tyrimo dalyviai sako, kad sparnus užaugina situacijos, kai jais pasitikima, suteikiamos progos, leidžiama būti savimi.

Bus daugiau