2020 01 14

Laisvūnas Čekavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kokia yra Lietuvos pažanga?

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas sostinės katedros aikštėje.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Panašu, jog šiuolaikinėje politinėje arenoje partijos yra atradusios naują šaltinį, iš kurio bandys semtis populiarumo ateinančiuose rinkimuose. Gerovės valstybės sumanymas nėra naujas konceptas, bet jis vėlei iškilęs mūsų valstybės diskusijų lauke kaip vienintelis Lietuvos pažangos kelio švyturys. Natūraliai kyla klausimas – ar gerovės valstybės įgyvendinimo siekis yra vienintelis mūsų tautos pažangos kelias? Šiame straipsnyje bus siekiama gvildenti politinės tautos pažangos klausimą, pateikiant alternatyvų požiūrį nuo dabartinio vyraujančio naratyvo, bus siekiame išsiaiškinti, ar apskritai įmanoma matuoti tautos pažangą. Jeigu taip, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis lietuviai turėtų jos siekti? Narpliojant šią temą bus analizuojama lietuvių filosofo Alvydo Jokubaičio viena (bet ne vienintelė), A. Heywoodo terminais kalbant, pilietinio nacionalizmo, prieiga.

Profesorius tekste „Socialinės gerovės koncepcijos ir pilietybės renta kaip viešosios politikos orientyrai“ (rašytame kartu su Zenonu Norkumi) kelia tuos pačius klausimus, kurie tapo aktualūs ir šiandien. Šiame straipsnyje A. Jokubaitis akcentuoja politinį tautos aspektą ir siekia išsiaiškinti jos santykį su valstybe, netapatindamas jos su kultūra ar etniškumu. Lietuvos politinės tautos pamatas yra 1992 metų Konstitucija, kuri piliečius susaistė teisėmis bei jų įgyvendinimui tarnaujančios valstybės santvarką, ji tapo svarbiausiu vertybiniu orientyrų Lietuvos politinei tautai. Tai reiškia, jog ši visuomeninė sutartis praktiškai įprasmina tautos egzistavimą, ji nebelieka tik abstrakti idėja. 

Politinė tauta turi aiškius tikslus bei orientyrus. Straipsnyje akcentuojama Lietuvos politinės tautos įgyvendinimo pažangumas per žmogaus ir piliečių teises. LR Konstitucijos nuostatos yra gimusios iš ilgos Vakarų civilizacijos istorijos bei jos tradicijos. Jos siekia užtikrinti žmogaus laisves bei teises, suteikti ekonominės, socialinės gerovės minimumą. Tad lietuvių politinės tautos pažangą matuoja šių Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas. Žinoma, natūraliai kyla lyginimo klausimas – kaip mes galime pamatuoti, kokia yra politinės tautos pažanga? 

Su šia problema susiduria ir autoriai, akcentuodami, kad yra problemiška rasti svarbiausią rodiklį, geriausiai išmatuojantį politinės tautos būklę. Siekiant išspręsti šį klausimą, A. Jokubaitis pasiūlo remtis Rawlso nežinios šydu – jei galėtume pasirinkti, kokios politinės tautos nariais būtume kitame gyvenime, bet nieko apie tas tautas nežinotume, kokie aspektai yra svarbiausi geram pasirinkimui?

Pateikiamas vienas iš pagrindinių šalies gerovę matuojančių rodiklių – BVP. Kuo didesnis BVP vienam gyventojui, tuo daugiau savo norų jis galės patenkinti, tačiau čia įžvelgiamos kelios problemos: 1. Žmogaus norai yra potencialiai begaliniai; 2. Norų tenkinimas nebūtinai didina vartotojų gerovę. A. Jokubaitis akcentuoja, jog individualistinės gerovės sampratos požiūriu yra keblu kalbėti apie socialinę gerovę. 

Štai čia kyla didžiausias iššūkis dėl ekonominio politinės tautos pažangos matavimo. Jeigu vartotojas yra atskiras individas, siekiantis patenkinti savo individualius norus, tai sunku apibrėžti valstybiniu lygmeniu – Jono poreikiams patenkinti, pavyzdžiui, užtenka 500 eurų per mėnesį, o Petro – 1000 eurų per mėnesį. Nauda tampa subjektyviu matu. A. Jokubaičio tautos sampratoje vienas svarbiausių elementų yra kolektyvinis tapatumas. Subjektyvūs matai nepadės pasakyti apie tautos, kaip kolektyvinio vieneto, būklę. Tuomet kyla klausimas – kaip pamatuoti kolektyvinę gerovę? 

Straipsnyje pateikiama Marthos Nussbaum mintis apie žmogiškųjų poreikių patenkinimą. Kai norai yra subjektyvūs, žmogiškieji poreikiai suvokiami kaip objektyvi duotybė, siekianti išreikšti žmogišką prigimtį. Šią idėją toliau puoselėjo Abrahamas Maslow, pateikdamas žmogiškųjų poreikių hierarchiją. Šios piramidės viršuje stypso savirealizacija. A. Jokubaitis sutinka, kad Lietuvos politinės tautos subjektyvi gyvenimo kokybė kils tada, kai bus daugiau sąlygų patenkinti savirealizacijos poreikius. 

A. Jokubaitis, akcentuodamas kolektyvinį tapatumą bei pabrėždamas moralės įdiegimą tautoje, lygina ekonominę bei socialinę politinės tautos gerovę. Ekonominio gerovės neužtenka darniam politinės tautos gyvavimui, taip pat svarbi yra ir socialinė gerovė, kuri neatsiejama nuo vertybių. Pasak A. Jokubaičio, pagerėjus ekonominei situacijai, socialinė gerovė nebūtinai išaugs – gyvenimas pelningoje autoritarinėje diktatūroje tautai nebus geras, jei jos vertybė yra noras gyventi nepriklausomoje valstybėje. Tuomet kyla problema – jeigu skirtingos visuomenės turi skirtingas vertybes, ar galima objektyviai palyginti politinių tautų būklę? 

Siekiant atsakyti į šį klausimą, straipsnyje pereinama nuo atomistinės prie holistinės socialinės gerovės koncepcijos. Vienas iš jos įgyvendinimo būdų – mažinti socialinę atskirtį. Tai reiškia, kad reikia siekti įgyvendinti lygių galimybių principą, kurti daugiau galimybių etninėms mažumoms įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Politinės tautos įgyvendinimas yra atsietas nuo kažkokios etninės ar kultūrinės daugumos prioritetizavimo, norint siekti tautos gerovės, remiantis Konstitucija, politinėmis priemonėmis reikia siekti įgyvendinti lygybės principą, nepriklausomai nuo piliečio kultūrinės ar etinės padėties. Tokios valstybės yra vadinamos „įtraukimo“ visuomenėmis – žmonės joje rodo įsipareigojimą vertybėms ir institucijoms. 

Tokią A. Jokubaičio prieigą prie tautinio tapatumo komentuoja ir Elvyda Martišauskienė, teigdama, jog, pasak Jokubaičio, tautinio tapatumo gelmė yra globali – asmuo, giliai jaučiantis tautinį tapatumą, gebės suprasti ir priimti kitų žmonių tautinius išgyvenimus. Jokubaičio straipsnio kontekste galima teigti, jog pilietis jaučia tautinį tapatumą, vadovaudamasis moraline atsakomybe tokio tipo visuomenėje. Šis straipsnis papildo mintį, jog tautos tapatumas yra suprantamas ne tik moraliniu įsipareigojimu, bet ir teisiniu. Konstitucija įteisina politinės tautos gerovės įgyvendinimą, taip teorinį ir transcendentinį žmonių įsipareigojimą visuomenėje paversdama praktiniu – teisės lygmeniu įgyvendinama visuomeninę sutartį. Moralinis tautos susitarimas yra politizuojamas Konstitucija. 

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

A. Jokubaitis iškelia dar vieną būdą stiprinti politinę tautą – kurti bei saugoti pilietybės rentą. Ji yra apibūdinama kaip papildomi gyvenimo šansai, kuriuos suteikia narystė tam tikroje politinėje tautoje. Gyvenant Jungtinėje Karalystėje, turėsi didesnį uždarbį, daugiau vartojimo galimybių nei gyvendamas Moldovoje, tačiau pilietybės renta nėra suvokiama vien kaip ekonominė sąvoka. A. Jokubaitis akcentuoja politinės tautos prestižo svarbą. Tautos konkuruoja viena su kita dėl prestižo, yra susiformavusi specifinė hierarchija. Visuomenė nesivadovauja vien materialiniais poreikiais. Siekiant stiprinti politinę tautą, privaloma akcentuoti ne tik jos ekonominę, bet ir socialinę padėtį pačioje valstybėje bei už jos ribų. Pagrindinė politinės tautos užduotis tampa pilietinės rentos augimas. Pasak Jokubaičio, tautoms, kurios neakcentuojama pilietybės rentos, gresia intensyvi emigracija. Panašu, kad ši problema yra aktuali ir šiais laikais. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje emigracija yra viena rimčiausių socialinių problemų, nors šalies ekonominė situacija gerėja. Uždavinį, kaip didinti pilietybės rentą, privaloma spręsti ir šią dieną, norint sustabdyti Lietuvos politinės tautos nykimą. Taigi, Konstitucija teisiškai įprasmina politinės tautos būtį. Norint jai klestėti, privaloma įgyvendinti holistinę socialinės gerovės koncepciją, akcentuojant pilietybės rentą – tuomet bus kuriamas kolektyvinis tautos tapatumas, neatsiejamas nuo moralinių įsipareigojimų.

Politinė tauta yra praktiškai pagrįsta legitimiu visuotiniu bendruomenės sutikimu – Konstitucija. Politinė tauta yra atsieta nuo kultūros, ji sukurta teisiniu pagrindu. Kadangi Konstitucija yra dokumentas, nurodantis politinės tautos egzistenciją bei jos kryptį, norint visuomeninės pažangos, privaloma politiškai įgyvendinti Konstitucijos nutarimus bei užtikrinti jų darnų laikymąsi. Siekiant užtikrinti politinės tautos klestėjimą, neužteks vien gerinti šalies ekonominės padėties. Valstybė privalo vadovautis holistine socialinės gerovės koncepcija, siekiančia užtikrinti visos bendruomenės socialinę gerovę, mažinant atskirtį, užtikrinant lygias galimybes visuomenėje. Siekiant tautiškumo pažangos, A. Jokubaitis išryškina ne tik materialius, bet ir metafizinius aspektus – pažangos rodikliais tampa ne tik ekonominiai faktoriai, bet ir tautos prestižas, kurį padeda didinti pilietybės renta. Kadangi visuomenė nesivadovauja vien materialiniais poreikiais, papildomi šansai ar „bonusai“, suteikti būnant specifinės tautos atstovu, gali būti ir dvasinio pobūdžio. A. Jokubaitis kaip didžiausią problemą šių dienų tautiškumo nuosmukiui iškelia susvetimėjimą. Analizuojant profesoriaus darbus, galima įžvelgti dvigubą susvetimėjimą – vidinio bei išorinio lygmens. Vidinis lygmuo atsispindi visuomenės narių moralės nuvertinime, hierarchijos svarbos kritime – šiandienos pasaulyje individas yra iškeliamas aukščiau už visuomenę, jo nauda yra aukščiau bendrojo gėrio. Visuomenė nebesijaučia įsipareigojusi bendroms kultūrinėms ar tautinėms nuostatoms. Tuo tarpu išorinis susvetimėjimo lygmuo atsispindi per valstybės nesugebėjimą užtikrinti lygių galimybių visiems visuomenės nariams, jų kompetencijos neturėjimo mažinti socialinę atskirtį. Valstybė yra susvetimėjusi būtybė žmonėms, o žmonės yra susvetimėję savo pačių bendruomenėje. 

Lietuvos politikų laukia rimtas iššūkis – svaidymasis gerovės valstybės lozungais neužglaistys prasivėrusios milžiniškos mūsų valstybės duobės. Liūdna praktika rodo, kad jos užpildymas materialiomis priemonėmis ne visada suteiks norimų rezultatų. Tuomet kyla klausimas visuomenei – kokiomis priemonėmis mes patys turime mažinti mūsų tautos susvetimėjimą?

Teksto autorius yra Jaunųjų konservatorių lygos (JKL) valdybos narys. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.