2020 01 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Šv. Sava: mylimiausias serbų šventasis

Šv. Savos ikona. www.glaslaktasa.com nuotr.

Šventasis Sava yra neatskiriama serbų nacionalinės tapatybės dalis. Kartu su savo broliu Stefanu jis prisidėjo prie politinės ir religinės Serbijos nepriklausomybės įtvirtinimo.

Kunigaikštis Stefanas Nemanja ir jo žmona Ana 1174-75 metais gimusį trečiąjį sūnų pavadino Rastko vardu. Septyniolikmečiui vaikinui tėvas pavedė Humo regioną, tačiau valstybės valdymas jo pernelyg nedomino. Siekdamas paprasto gyvenimo ir tarnystės Dievui bei bendruomenei, Rastko Nemanjičius atsisakė karūnos. Šis veiksmas pritarimo nesulaukė, todėl jaunuolis 1192 m. tamsią rudens naktį pabėgo į Graikijoje esantį Atono kalną, kur tapo vienuoliu rusų Šv. Panteleimono vienuolyne, pasirinkdamas Savos vardą.

Gimdytojai mėgino perkalbėti sūnų, siuntė jam dovanų, net aukso, skirto Atono kalno bažnyčiai ir vargšams. Pastangos buvo bergždžios. 1196 m. prie sūnaus prisijungė ir tėvas Stefanas, jis atsisakė karūnos ir tapo vienuoliu, pasirinkdamas Simenono vardą. Vėliau į Atono kalną atvyko ir daugybė didikų, kai kurie jų tapo vienuoliais. Buvę dvariškiai, žinoma, atvyko čia su savo tarnais. Labai greitai visa vienuolinė bendruomenė pajuto gerovę.

Vienuoliui kunigaikščiui Savai pavyko diplomatinė misija: Konstantinopolio imperatorius Aleksijus III Angelas davė serbams leidimą persikelti į apleistą Chilandaro vienuolyną. Labai greitai čia susiformavo stipri bendruomenė, kuriai regulą serbiškai surašė pats Sava.

1200 m. mirė kunigaikštis Stefanas. Kai kurie liudijimai teigia, kad sūnus dėjo visas pastangas, kad tėvas būtų paskelbtas šventuoju, parašė jo biografiją bei liturgines maldas. Tais pačiais metais jis tapo diakonu, vėliau kunigu, o po daugybės metų praleistų Atono kalne, buvo paskirtas archimandritu (abatu), atsakingu už tris regiono vyskupus.

1204 m. žlugus Konstantinopolio imperijai, Savos brolis Stefanas prikalbino jį grįžti į Serbiją. Tai buvo lemtingas sprendimas. Bene reikšmingiausias Savos nuopelnas yra jo pastangos sukurti nuo Konstantinopolio nepriklausomą, autokefalinę Serbijos Bažnyčią.

1219 m. Nikėjoje, naujojoje Bizantijos sostinėje, abatas Sava buvo pašventintas Serbijos arkivyskupu. Tai reiškė Bulgarijos įtakos pabaigą. Naujasis arkivyskupas uoliai kūrė bažnytinę administracinę sistemą, įsteigė septynias naujas vyskupijas. Sušaukė serbų susirinkimą, kuriame buvo pasmerktas Bulgarijoje kilęs eretiškas dualistų judėjimas.

Naujieji šalies vadovai sugebėjo suartėti ir su Roma. 1220 m. vyskupas Metodijus gavo popiežiaus Onorijaus III pritarimą, kurio sulaukęs arkivyskupas Sava uždėjo karūną pirmajam serbų karaliui – savo broliui Stefanui.

Deja, pro pralaimėto mūšio 1230 m. Balkanuose vėl sustiprėjo Bulgarijos įtaka. Sava atsisakė savo pareigų, kurios vėl perėjo bulgarų Bažnyčios jurisdikcijon, ir išsiruošė į ilgą kelionę. Aplankė Jeruzalę, Egipto Aleksandriją, Konstantinopolį, Tebaidės vienuolius ir eremitus, pasiekė Libijos ir Sinajaus pakraščius. Ilga ir sunki kelionė, kurią pasiūlė bulgarų karalius, turėjo diplomatinį tikslą: siekį, kad trys didieji Rytų patriarchai suteiktų leidimą bulgarams atkurti Turnovo patriarchatą.

Tikslas buvo pasiektas 1235 m. Sava buvo labai draugiškai sutiktas tuometinėje Bulgarijos sostinėje Turnove, tačiau čia susirgo ir mirė sausio 14 d. Buvo palaidotas Šventųjų 40 kankinių bažnyčioje greta bulgarų karališkosios šeimos. Tačiau po kelerių metų, serbų kleras ir diduomenė pareikalavo grąžinti Savos palaikus. Jo relikvijos buvo saugomos Mileševos vienuolyne, Serbijoje.

Šv. Savos šventovė Belgrade. Vikipedijos nuotr.

Šv. Savos reikšmę serbams labai gerai suvokė Osmanai, todėl 1594 m., kai po eilinio serbų sukilimo krito Belgradas, šv. Savos kūną, kaip serbų tikėjimo ir bendruomenės simbolį, Osmanų viziris Sinanas Paša įsakė perkelti iš Mileševos vienuolyną į Belgradą. Ant Vračaro kalvos, kur šiandien stovi didingas Šv. Savos soboras, palaikai buvo sudeginti.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“ ir Bernardinai.lt