2020 01 15

Laura Šimkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Režisierius A. Juška: man patinka dirbti, kai nesu įspraustas į teksto rėmus

Rež. Adomo Juškos spektaklio „Miego brolis“ repeticija. Dainiaus Putino nuotrauka

Jaunimo teatras gryno teatro išsiilgusius žiūrovus kviečia į premjerą – spektaklį „Miego brolis“, kurį remdamasis Roberto Schneiderio romanu kuria jaunosios kartos režisierius, Eimunto Nekrošiaus mokinys ADOMAS JUŠKA. Jau trečią premjerą Jaunimo teatre pristatantis režisierius lieka ištikimas savo metodui – renkasi apie jam rūpimas temas kalbėti simbolių ir grynųjų teatro priemonių kalba.

Spektaklyje vaidmenis kuria Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė bei jaunosios kartos aktoriai Digna Kulionytė, Džiugas Grinys bei Aurelijus Pocius. Spektaklis bus apie ypač jautrų žmogų – Johanesą Eliją Adlerį, apie jo santykį su meile, muzika ir mirtimi. Apie žmogų, kuris gyvena, jaučia ir galiausiai miršta be jokių kompromisų. Trumpai spektaklio sumanymą pristato A. Juška, su kuriuo kalbamės apie būsimą premjerą.

Režisierius Adomas Juška. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Miego brolis“ – nemažai kartų užsienio scenose statytas kūrinys, kuris jau yra ankščiau statytas ir Lietuvoje. Kaip nusprendei pasirinkti šį Roberto Schneiderio romaną?

Jau seniai man buvo kilusi kito spektaklio idėja, bet dėl tam tikrų techninių aplinkybių teko rinktis – laukti pusantrų metų, kol galėsiu įgyvendinti pirmąją idėją ar imtis kažko papildomai. Pamenu, kaip svarstydamas, kad reikia bandyti imtis kažko kito, užsiminiau Andriui Bialobžeskiui, jog man reikia medžiagos naujam pastatymui, kad norėčiau padaryti kažką paprasto, bet ne banalaus. Kad norėčiau sukurti spektaklį apie meilę, nes nei „Šveikas“, nei „Fikcijos“ nėra apie meilę. Andrius pasiūlė „Miego brolį“.

Mane iš karto užkabino pavadinimas – tai jau geras ženklas. Perskaitęs romaną supratau, kad tai yra keistas, savotiškas kūrinys, kuris kelia iššūkių, nes nežinau, kaip tai perkelti į sceną. „Miego brolyje“ nagrinėjamos temos yra man artimos – muzika ir meilė – dalykai, kurie nuo pat vaikystės man atrodo lyg šio pasaulio stebuklai. Viskas šitaip ir sutapo.

„Miego brolis“ yra ganėtinai populiarus romanas. Kiek teko domėtis, užsienyje jis netgi įtrauktas į privalomos mokiniams literatūros sąrašus. Kaip manai, kodėl šis romanas sulaukė tokio populiarumo?

Turbūt dėl frazės kas myli, tas nemiega. Žmonės, kurie bent kartą gyvenime buvo įsimylėję, turbūt supranta, kas šia fraze norima pasakyti, supranta tą jausmą, kai esi išprotėjęs dėl įsimylėjimo. Tai žmonėms artima ir puikiai suprantama tema. Yra nemažai knygų apie meilę, bet „Miego brolis“ išsiskiria jų kontekste. Tai nėra tas kūrinys, kurį skaitai ir iš karto supranti – prie jo reikia mokėti prieiti, jis kelia iššūkių skaitytojui.

Pagal kokį principą, norėdamas paversti romaną spektakliu, dirbi su jo tekstu?

Man dirbti yra įdomu tada, kai iš karto neturiu atsakymų. „Miego brolis“ nėra tas kūrinys, iš kurio galima tiesiog imti ir padaryti inscenizaciją. O principas paprastas – pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai pateikti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame. Dažnai tai, kas mintyse atrodo gerai, neprigyja scenoje. Ieškome sprendimų intuityviai. Ir su romano tekstu elgiuosi labai laisvai. Veikiau šis mano spektaklis yra įkvėptas romano motyvų, o ne jo pastatymas. Darau kažką, kas yra grynai mano. Man tai svarbu kuriant spektaklį.

Kaip ir „Fikcijose“, taip ir „Miego brolyje“ pagrindinis veikėjas yra menininkas. Kuo tave domina menininko, kaip personažo, figūra?

Kai renkiesi kūrinių temas, vis tiek dažniausiai remiesi savo išgyvenimais, kuri apie tai, kas yra pačiam įdomu. Kadangi dirbu teatre, pats kuriu, susiduriu su kitais kūrėjais, mane ir ima dominti šis aspektas. Mėgstu fantazijos, vaizduotės temas. Mano kuriamuose spektakliuose vaizdą scenoje regime pagrindinio veikėjo akimis. Tad jeigu pagrindinis veikėjas yra žmogus, pasižymintis ryškia, išlavinta vaizduote (kaip kad „Fikcijose“ – pats Borgesas, o „Miego brolyje“ – muzikantas) scenoje galima sau leisti daug daugiau, pavyzdžiui, kurti sapniškus vaizdinius. Turbūt tai ir būtų viena iš priežasčių.

Rež. Adomo Juškos spektaklio „Miego brolis“ repeticija. Dainiaus Putino nuotrauka
Rež. Adomo Juškos spektaklio „Miego brolis“ repeticija. Dainiaus Putino nuotrauka
Rež. Adomo Juškos spektaklio „Miego brolis“ repeticija. Dainiaus Putino nuotrauka

Renkuosi literatūrą, kuri man yra įdomi, turi savitą charakterį, norint perkelti ją į sceną kyla daug klausimų, iššūkių. Tai yra tendencija, kuri ir išliks, nes nesiruošiu statyti dramaturgijos.

„Miego brolis“ – trečias spektaklis, kuriame dirbi kartu su Andriumi Bialobžeskiu. Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

Kai buvau pakviestas į Jaunimo teatrą statyti „Šveiko“, turėjau pasirinkti ką nors iš trupės aktorių. Taip susiklostė, kad pakviečiau Andrių dirbti kartu. Su juo turime daug bendra, lengvai susikalbame – ir apie meną, ir apie gyvenimą. Mums teatre įdomūs panašūs dalykai.

Andrius yra idėjinis žmogus, tai mane iš dalies nustebino. Iki tol maniau, kad su vyresniais už mane žmonėmis (tais, kuriems jau per keturiasdešimt), kurie yra etatiniai teatre dirbantys aktoriai, nerasiu bendros kalbos. Visada maniau, kad jeigu žmogus dega idėjomis, jis turi būti jaunas – Andrius įrodė, kad taip neprivalo būti.

Net ir su „Miego broliu“ – kaip jau minėjau, jis man pasiūlė šitą knygą. Sakiau Andriui, kad galiu pasiūlyti nebent tik labai mažą vaidmenį, o jis sakė, kad nesvarbu, jam įdomus pats procesas, darbas su medžiaga. Jam svarbu ne tik atlikti savo, kaip aktoriaus, vaidmenį, bet ir tai, kaip visapusiškai kuriamas spektaklis.

Iš tiesų man labai pasisekė, kad pradėjome dirbti su Andriumi. Ankščiau į repeticijas reikėdavo ateiti pasiruošus konkretų planą, nusiteikus tiksliai padaryti, kas sugalvota. O pradėjęs dirbti su juo pamačiau, kad gali būti ir kitaip – galiu tiesiog atsinešti idėją, bandyti, o be kita ko, dar gausiu ir idėją atgalios, kuriasi grįžtamasis ryšys. Dirbant pagal tokį principą gali gimti dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum. Tiesą sakant, tą patį galiu pasakyti ir apie darbą su Aleksu Kazanavičiumi, su kuriuo dirbame jau antrą kartą, matau, kad ir su Aušra Pukelyte, su kuria susidūriau pirmąkart, irgi rasime bendrą kalbą. Man paprasčiausiai pasisekė.

Kiek teko pastebėti, visuomet renkiesi statyti į literatūros klasiką pretenduojančius kūrinius, niekada nestatai dramaturgijos kūrinių. Kodėl?

Renkuosi literatūrą, kuri man yra įdomi, turi savitą charakterį, norint perkelti ją į sceną kyla daug klausimų, iššūkių. Tai yra tendencija, kuri ir išliks, nes nesiruošiu statyti dramaturgijos. Dramos kūriniai manęs kaip medžiaga nedomina, nes kas man, kaip režisieriui, belieka? Labai nemėgstu žodžių pastatymas, inscenizacija, nes tai lyg ir sufleruoja, kad kūrinys yra pjesė, kurią aš, kaip režisierius, tiesiog turiu pastatyti.

Dauguma pjesių yra parašytos taip, kad užtenka geros scenografijos, teksto repetavimo su aktoriais, ir štai – jau kūrinys. Pjesėse jau tiek daug už tave padaryta, nėra jokio individualumo, labai daug nulemta. Nestatau kūrinių, veikiau pasitelkiu juos kaip įkvėpimo šaltinį. Taip pat nerašau inscenizacijų – man nepatinka dirbti, kai esu įspraustas į teksto rėmus, atrodo, kad šitaip prarandama labai daug teatrinių dalykų, kurie atsidūrę popieriuje netenka prasmės, savo magijos. Mėgstu scenoje pradėti viską nuo nulio, kurti teatrinį kūrinį, ieškoti, ką teatras, kaip medija (kad ir kaip nemėgstu šito žodžio), gali man pasiūlyti, kas yra tai, kas spektaklį paverčia teatro kūriniu. Manau, kad tai labai skiriasi nuo pjesės pastatymo.

Spektaklio „Miego brolis“ premjera – sausio 31, vasario 1 dienomis.