2020 01 17

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Ką iš anapus savo lyrika mums sako M. Martinaitis?

Poetas Marcelijus Martinaitis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Praėjo nemažai metų, o Marcelijus Martinaitis sutraukia sausakimšą auditoriją. Ne tik jį pažinojusiųjų – ir jaunų žmonių, kurie jo nepažinojo. Svarbu pamėginti mums Marcelijų suprasti kaip išėjusį žmogų. Jo misiją. Ir jis tam tikrą misiją turėjo. Galėdavo vaidinti įvairius vaidmenis – būti Kukučiu ir akademiku, tyrinėjančiu įvairius tekstus, įsilipti į liepą priešais KGB rūmus ir loti iš jos naktį, atlikti daugybę kitų įvairiausių vaidmenų. Žaismės Marcelijui nestigo, ir tai buvo stipri savybė – jis žaidė ne tik poezija, bet ir gyvenimu. Sovietinėje niūrumoje jis mėgino išsaugoti laisvo, žaidžiančio žmogaus poziciją“, – tokius žodžius sausio 15-ąją Rašytojų klube, pristatant poeto Marcelijaus Martinaičio naująją, pomirtinę, rinktinę „Lyrika“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.), ištarė kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys.

Renginį vedęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas, vienas tų, kuris kartu su šviesaus atminimo poeto žmona Gražina Marija Martinaitiene rūpinasi jo kūrybiniu paveldu, sakė, kad ne taip paprasta įsivaizduoti, ką išeidamas poetas norėjo sutelkti į savo pradėtą rengti lyrikos rinktinę. Ypač žiūrint į tai, kas po Marcelijaus liko, iš naujo skaitant jo lyriką, esė, straipsnius apie literatūrą, pokalbius su juo, publicistiką, kurios ypač daug rašyta Sąjūdžio, Atgimimo metais ir vėliau. Prisimenant, V. Sventicko žodžiais – kiek daug įvairių visuomeninių priedėlių M. Martinaitis buvo prisiėmęs. 

Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę „Lyrika“ sudarė rašytojas Gintaras Bleizgys. Tėtės Merkevičiaus nuotrauka

GINTARAS BLEIZGYS: Pusę metų gyvenau keistame pasaulyje. Marcelijaus Martinaičio kūrybą žinau nuo universiteto laikų ir dar anksčiau. Didžiąją dalį jo eilėraščių juk mintinai moki, bet čia jie suskambėjo visiškai kitaip. Jo paties viskas buvo dėliota kitaip.

G. Bleizgys: neįsivaizdavau, kaip knyga turėtų būti sudaroma 

Išties sunkus darbas – nebaigtos M. Martinaičio rinktinės dėlionė ir mįslė, kokią ją išleisti mėginant atspėti jo valią praėjus šešeriems metams mirties, teko rašytojui Gintarui Bleizgiui. 

„Neįsivaizdavau, kaip ta knyga iš viso turėtų būti sudaroma, – Rašytojų klube kalbėjo G. Bleizgys. – Kai iš Gražinos pasiėmiau M. Martinaičio rankraščius, lygiai taip pat nežinojau, ką daryti, kaip ir iki tol. Buvo kovo mėnuo. Mano toks jau darbas, kad daug važinėju po Lietuvą, bent tris dienas per savaitę. Iš kur tik galėjau, susirinkau įrašų, kur paties poeto įskaityta visokia poezija ir ne tik, ir važinėdamas po Lietuvą vis klausydavausi automobilyje pasileidęs.“ 

Rinktinės sudarytojo teigimu, viskas įdomiai jam susirodė: nors M. Martinaičio poezijoje – visai kitas laikotarpis – karų, einančių per Lietuvą, bet problemos tos pačios, kaip ir šių laikų. Ir gamta ta pati, kurią G. Bleizgys matė važinėdamas po Lietuvą: pavasaris toks pat, paukščiai tie patys, tie patys saulėlydžiai, tie patys vyšnių žydėjimai, tie patys laukai, tie patys vieškeliai. 

„Vieną balandžio savaitgalį saulei šviečiant prie namų sėdėdamas staiga supratau, kaip čia yra. Tai, ką pradėjo pats Marcelijus Martinaitis dėlioti“, – kalbėjo G. Bleizgys ir papasakojo, kad pirmame skyriuje, kurį poetas buvo sudėjęs – įvairių laikotarpių karai ir pokariai, raudos, lopšinės, motinų netektys. Antrame irgi poeto jau parengtame skyriuje jau atsiranda lyrinis subjektas ir tai, kaip individui tenka išgyventi sudėtingą istorinį laikotarpį. Ir trečiame nebaigtame skyriuje – dviejų laikotarpių nepriklausomybės atgavimas su visomis tuometėmis realijomis ir tamsuma. 

Marcelijus Martinaitis. Ričardo Šileikos nuotrauka (iš knygos „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“)

TOMAS VENCLOVA: Nemažai su juo pasikalbėdavau, ne kartą esu sakęs ir dabar pasakysiu, kad iš tos kartos jis man atrodo pats stipriausias ir man artimiausias poetas.

Rinktinėje – M. Martinaičio meilės lyrika iš savo rankomis sukurtos knygelės

Į ketvirtą „Lyrikos“ skyrių G. Bleizgys sudėjo kadaise M. Martinaičio savo paties rankomis sukurtos, įrištos ir žmonai Gražinai padovanotos knygelės eilėraščius – meilės lyriką.

„Tikra laimė, kad šita knygelė atsirado mano rankose. Joje yra veikiantys asmenys, daugiausia vyras ir moteris, mylintys vienas kitą, ieškantys džiaugsmo, laimės, šviesos vienas kitame, įvairios situacijos, kai esi toli išvažiavęs ir pasiilgsti, kai esi šalia, kai esi labai arti – „Kodėl po meilės šitoks liūdesys, lyg viens kitam mes būtum nusikaltę?“ Tame dviejų žmonių santykyje yra visa viltis, – kalbėjo knygos sudarytojas. – Per visą istorijos ratą viskas laikosi ant tų dviejų žmonių santykio, jis yra visa lemiantis.“

Ir per šią prizmę, G. Bleizgio žodžiais, jis atsigręžęs į pirmuosius tris skyrius, viską vėręs ant šio ašmens. 

„Pusę metų gyvenau keistame pasaulyje. Marcelijaus Martinaičio kūrybą žinau nuo universiteto laikų ir dar anksčiau. Didžiąją dalį jo eilėraščių juk mintinai moki, bet čia jie suskambėjo visiškai kitaip. Jo paties viskas buvo dėliota kitaip. Nėra jokios chronologijos. Nesvarbu, kada kas rašyta – čia svarbi tema. Ypatinga, kad kai kurie eilėraščiai yra ir truputėlį kitokios formos, negu kanoniškai esame pratę juos matyti“, – aiškino knygos sudarytojas ir prisipažino iš pradžių galvojęs parašyti straipsnį apie tai, kokiais principais vadovaudamasis sudarė šią rinktinę, tačiau ilgainiui apsisprendęs savo komentarų, vertinimų atsisakyti ir palikti rinktinę tokią, tarytum M. Martinaičio lyrika pasirodytų pirmą kartą. Galiniame knygos viršelyje knygos sudarytojas teuždėjo trumpą savo impresiją. 

„Kada nors apie tai parašysiu straipsnį, bet ne mokslinį, o tikriausiai eseistinį. Dabar kol kas nesu pasiruošęs apie tai kalbėti“, – teigė jis.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

DARIUS KUOLYS: Ta karta, kuri sovietų imperijoje nugyveno brandžiausius, kūrybingiausius metus, dar grūmėsi dėl grožio, kad prievartos atmosferoje išliktų tai, kas yra gražu, kas gali gyvenimą daryti gražų. Marcelijus buvo tas riteris, kuris grūmėsi, kovojo už gyvenimo grožį.

D. Kuolys: kas M. Martinaičiui rūpėjo išeinant? 

Kas Marcelijui Martinaičiui rūpėjo išeinant? Ką jis norėjo paliudyti? – kėlė klausimus knygos pristatyme dalyvavęs kultūros istorijos tyrinėtojas D. Kuolys. Kaip leisti knygas, paliktas neišbaigtas pačių autorių? 

„Staiga imasi žmogus – brandaus amžiaus, išeidamas – rinkti naują rinktinę. Ir ji yra labai visuomeniška. Stebina eilėraščių pasirinkimas. Yra „aš“, Lietuva, tėvynė, jos mitai, jos istorija. Labai nedaug egzistencinės subtilios Marcelijaus lyrikos, vis dėlto ji šioje rinktinėje skamba visuomeniškai“, – kalbėjo D. Kuolys ir dėkojo G. Bleizgiui už tai, kad rinktinės trečią skyrių papildė puikiais knygą sustiprinančiais tekstais – poema „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“.

Kalbėdamas apie M. Martinaičio savosios misijos supratimą, D. Kuolys teigė, kad jis ją deklaruodavo ne tik studentams ar bendraminčiams sovietų imperijos saulėlydyje, bet ir savo publicistikoje, pavyzdžiui, knygelėje „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992): „Nelaisvė, uždėdama pančius poetui, uždeda ir kūrybos karūną. Taip po Lietuvą vaikščiojo mūsų poetai. Kuris iš jų be kančios, be misijos? Kai viskas surakinta, marinama, išdeginama, jie paskutiniai būna nepriklausomi. Kai nelieka didvyrių, kai nėra politikų, su savo misija pasirodo poetas, kuriam poezija suteikia teisę į tiesą. Jeigu atidžiai skaitytume savo literatūrą ir neieškotume joje vien parsidavėlių, pastarųjų dešimtmečių kūryboje rastume tikros ir nepriklausomos lyrikos, atlikusios savo maironiškąją misiją. Kultūra, menas, poezija yra tam tikros programos suprasti pasaulį, būti jame ir būti tautoje. Sunku pasakyti, kas tai yra, bet šimtus ir tūkstančius metų jos išlieka kaip kokie šaltiniai, iš kurių trykšta kalba, kyla judėjimai, politika. Tai yra vienas kūrybos fenomenas. Sakykim, Maironio kūryba nėra politiška, tokia ji tampa tam tikrose situacijose, kai buriasi žmonės, sujuda, subanguoja gyvenimas. Tą patį galėčiau pasakyti apie mūsų pastarųjų dešimtmečių lyriką, kuri dažnai būdavo plakama už apolitiškumą, negyvybiškumą, o tai dėl to, kad tokia lyrika kaip tik buvo politiška, nes ji dažnai ignoravo oficialų režimą, primetamas temas, kalbėjimo toną, ideologizuotą kalbą. Geriausi poetai išsaugojo kultūros ir kūrybos tęstinumą. Ryšys su tautos gyvenimo vertenybėmis nebuvo nutrauktas, o tai politika – pasipriešinimas sovietizacijai.“ 

Iš tikrųjų šiais eilėraščiais, D. Kuolio manymu, M. Martinaitis mums liudija nesusitapatinimą su sovietine tikrove, nuo pat jaunystės kūrybos, priešinimąsi jai ir prigludimą prie savo žemės, bendruomenės, jos tragiško istorinio likimo: „Bet prigludimą su grauduliu, su rauda. Čia jis nededa tos ironijos, šypsenos, kuria ginamasi nuo sovietinės santvarkos – čia daugiau išraudotas ir bendras, ir asmeninis likimas. Toks graudus glūdėjimas. Bet taip pat poetas yra atviras mūsų kritikai – ar to glūdėjimo užtenka? Ar tik kukutiškos ironijos užtenka? Štai sėdi salėje Tomas Venclova, kuris klausydamasis „Kukučio baladžių“ kažkada JAV irgi klausė: ar to užtenka?

Marcelijus būtų atviras ir kritikai, ir dialogui. Ir išėjusieji yra atviri dialogui. Šita knyga yra ir tam tikras kvietimas – Marcelijus čia deklaruoja savo pozicijas, savo poetinę programą ir savo gyvenimo misiją.“ 

Marcelijaus Martinaičio knygos „Lyrika“ pristatyme literatūros kritikas Valentinas Sventickas užsiminė girdėjęs Rašytojų sąjungos rūmuose šnekant, kad šiai knygai išėjus prieš Kalėdas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos direktorė Giedrė Šorienė pamačiusi ją pavadino kalėdaičiu, arba kaip esame pratę sakyti – plotkele. Dėl knygos panašumo savo išvaizda ir viršelio piešiniu (knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė). Bernardinai.lt nuotrauka
Bernardinai.lt nuotrauka

T. Venclova: „Iš tos kartos jis man atrodo pats stipriausias poetas“

Vakare dalyvavęs poetas Tomas Venclova, paprašytas tarti žodį apie M. Martinaitį, atsakė jau parašęs atsiminimus apie jį, ir jie yra išspausdinti: „Man Marcelijus iš tos kartos buvo artimiausias, nors visiškai kitoks. Jis pats yra pasakęs: mes su Tomu ėjome skirtingais šaligatviais. Mus skyrė gatvė, bet ėjome daugmaž į tą pačią pusę. Nemažai su juo pasikalbėdavau, ne kartą esu sakęs ir dabar pasakysiu, kad iš tos kartos jis man atrodo pats stipriausias ir man artimiausias poetas.“ 

Pristatant M. Martinaičio rinktinę, skambėjo ir garsiai skaitomos poeto eilės. D. Kuolys pasirinko padeklamuoti trečią poemos „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių“ (skelbtą rinkinyje „Gailile raso“ 1990 m.) dalį ir pakomentavo, kad pastaroji poema susisieja su Algirdo Juliaus Greimo laiškais Aleksandrai Kašubienei: „Kai jau nebelieka nieko, lieka dar noras, kad bent būtų gražu.“ 

„Ta karta, kuri sovietų imperijoje nugyveno brandžiausius, kūrybingiausius metus, dar grūmėsi dėl grožio, kad prievartos atmosferoje išliktų tai, kas yra gražu, kas gali gyvenimą daryti gražų. Marcelijus buvo tas riteris, kuris grūmėsi, kovojo už gyvenimo grožį“, – perskaitęs jo eiles teigė D. Kuolys. 

Liūdnas pamišęs poetas praveria langą į tamsą.
Liūdnas pamišęs poetas žiūri į užmirštą amžių.
Ne aš pasakiau, kad poetas, ne aš pasakiau, kad pamišęs:
gyvenimo pusę nuėjus – prasideda miškas!
Liūdnas pamišęs poetas, liūdnas ir liūdnas, kad vienas,
vienas ir vienas, kad liūdnas: pats prieš save – lyg prie sienos.
 

Liūdnas pamišęs poetas kalbina prietemoj rožę.
Liūdnas pamišęs poetas blykšta nuo dieviško grožio…
Nebūtina būti gyvam! Reikia, o reikia ko kitko,
kai krenta ant veido šviesa – nuo Babilono, Egipto…
Kieno šitas miestas? Tik naktį jame tiek baroko,
Tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia!
 

O miestai ir moterys būna gražiausios prašvintant,
kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną…
Kas mato tą grožį? Kam tai sutverta gėrėtis?
Šiąnakt miestui visam – vienišas liūdnas poetas!
Maža vieno poeto! Šiąnakt per maža tam grožiui –
nakčiai vienintelei miestas tiek šimtmečių ruošės!
 

Liūdnas pamišęs poetas žiūri į žvaigždę pro langą.
Liūdnas pamišęs poetas nuo dieviško grožio apanka…
O grožis nubalintų kaulų! O gotikos griaučiai!
O kas mus marina, kas valgo, nugraužia?
Harmonija žudo! Ji – rožę žiaumojanti kiaulė!
Gyvybė yra neteisėta! Tik Katedra lieka ir kaulai!
 

O tai netiesa! O tiesa, kad niekad tiesos ir nebūna!
Nuo sarkofagų, muziejų, nuo katedrų – liūdna…
Liūdnas pamišęs poetas praregi miestą prašvintant,
praregi amžiną grožį pro rytmečio šviną:
auštant Libano kalnais leidžiasi avys į rūką –
šiąnakt, kur keliai sueina, jai mylimas praskleidžia rūbą.
 

O gėda gėda numirti! O gėda šitokį metą
tapt palaikais! Dabar amžinybė mus mato!
Kūryba ir žodis tik mylinčius teįsidėmi mus,
kol kartos viena po kitos keičiasi lyg epidemijos.
Liūdnas pamišęs poetas vienas ir vienas prie lango
žvelgia į kitą pasaulį pro atsivėrusią angą.