2020 01 17

Inga Jurčienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Rašyti knygas, bet nedirbti rašytoju

Architektas Algirdas Kaušpėdas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rašytojai, netelpantis į rašytojo rėmus – dažnas reiškinys lietuvių kultūroje. Pradedant turtinga rašytojų-kunigų tradicija, garsiuoju Antano Škėmos liftu ir baigiant šiuolaikiniais autoriais žurnalistais, muzikantais, architektais, reklamos specialistais.

Akivaizdu, kad Vilniaus knygų mugėje dalyvausiančių tyrimų žurnalistės Birutės Davidonytės, muzikanto, architekto, buvusio LRT direktoriaus Algirdo Kaušpėdo ir reklamos srityje dirbančio Pauliaus Senūtos profesiniai gyvenimai be rašymo sunkiai įsivaizduojami. Tad, kuo knygų rašymas praturtina, kokias ribas dėl to tenka peržengti, o galiausiai kodėl turintieji profesijas – rašo knygas?

B. Davidonytė apie komforto zonos peržengimą

Jau trečio tiražo sulaukusi nauja Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Kabinetas 339“ – bestseleriu tapęs tyrimų žurnalistės debiutas.

„Galvojau, kad parašyti knygą yra kažkoks kosmosas, tačiau tai nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi. Sunkiausia buvo ne rašyti, bet redaguoti, nes knygą rašėme dviese, o kūrinio stilius turėjo būti vienas“, – sakė B. Davidonytė.

B. Davidonytei dirbti bare arba pjauti kaimynų pievelės nėra tekę, mat jau nuo pirmojo kurso ėmė darbuotis žiniasklaidoje: „Buvau sporto, aplinkosaugos, politikos, o dabar esu tyrimų žurnalistė. Tiesą sakant, niekur kitur dirbti ir nenorėjau.“

„Kiekviena žiniasklaidos rūšis turi savo specifiką, tačiau labiausiai nuo kitų išsiskiria tiriamoji žurnalistika. Kitos rūšis yra aktualinės – įvyksta įvykis, ir tu apie jį rašai. Tokioje žurnalistikoje įvykis veja įvykį, ir tu esi viso to centre. O tyrimų procesas vyksta daug lėčiau, tai skatina atsitraukti iš įvykių centro, ieškoti naujos perspektyvos ir dar nepastebėtų detalių“, – teigė ji.

Grožinės literatūros žurnalistė niekada nerašė, todėl palyginti su publicistika – jai sudėtinga. Žurnalistė sakė: „Kai rašėme knygą, šis darbas buvo panašus į įprastą straipsnių rašymą, nes knyga yra dokumentinė. Tiesiog tai užtruko ilgiau.“

Kokias vidines ir išorines ribas B. Davidonytei teko peržengti rašant pirmąją knygą? Ji teigia: „Man atrodo, kad kaip tik ribų nereikėtų peržengti. Jeigu jauti, kad taip yra, vadinasi, ne viskas veikia. Greičiausiai čia reikėtų kalbėti apie išėjimą iš komforto zonos – suvokimo, kad tyrimas apie premjerą, slaptuosius jo patarėjus bei jo kabinete besilankančius žmones. Būtent vienam iš tokių dirbo vienas artimiausių kolegų, tačiau tai sužinojome šantažo forma. Tai privertė susimąstyti, nes atsiduri visai kitokioje situacijoje, negu darydamas įprastą tyrimą – tarsi pats tampi tyrimo centru. Tai keistas jausmas, lygiai kaip ir klausimų siuntimas šiam žmogui, nes supratome, kad tai tokia pati istorijos dalis.“

Galiausiai kiekvienas tyrimas praplečia realybės suvokimą ir padeda įgyti naujų gebėjimų. „Tuo tiriamoji žurnalistika įdomi, nes šiandien tu gali daryti tyrimą apie premjerą, o kitą – aiškintis socialinę istoriją. Tai svarbu, nes tam, kad žurnalistas būtų objektyvus, reikėtų išeiti iš temos, kurioje jis per ilgai užsisėdėjo“, – pasakojo žurnalistė.

Žurnalistė Birutė Davidonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

A. Kaušpėdas – smalsūs į rėmus netelpa

Patirtimi pasidalijo ir legendinės muzikos grupės „Antis“ lyderis, architektas ir buvęs LRT direktorius A. Kaušpėdas. Neseniai jis išleido ilgai lauktą knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl A. Kaušpėdas – toks multifunkcionalus žmogus?

„Kokie iššūkiai manęs laukia – tikrai nežinau. Žmonės dažnai galvoja, kad turiu galvoti apie savo įvaizdį, kažkokį CV, kad atsakymas į „kas aš esu“ turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Maždaug aš esu darbo rinkoje, ir neturi kilti klausimų. Kai išgyvensite visą gyvenimą, suprasite, kad aktyvaus, smalsaus žmogaus gyvenimas – į rėmus neįtelpa. Jau kelintą kartą girdžiu šitą klausimą: „Kaušpėdai, kas čia darosi? Kas jūs esate?“ Aš atsakau, kad esu Kaušpėdas ir koks skirtumas, kur žmogus bando pasireikšti“, – teigė jis. 

Paklaustas apie papildomus darbus, kuriuos yra tekę dirbti, A. Kaušpėdas atsako: „Aukštąją mokyklą baigiau tarybiniais laikais, o tuomet būdavo paskyrimai. Jeigu bandysi kažkur nuklysti, gausi stipriai per galvą ir parų už dykaduoniavimą.“ O nuo pirmosios dienos, kai rašytojas baigė architektūros studijas – jis dirbo architektu.

Literatūra buvo dalykas, kuris A. Kaušpėdą lydėjo visą gyvenimą nuo pat vaikystės: „Nuo mokyklos laikų nesusidūriau su jokiomis problemomis kuriant tekstą arba sakant kalbą. Nors viešai kalbėti man patinka, prieš tai mėgstu susidėlioti tekstą. Rašymas visą gyvenimą buvo šalia. Tiesą sakant, architekto darbe irgi nemažai rašymo – susiduriu su idėjų pristatymu.“

„Juk „Antyje“ visada buvau rašytojas. Galbūt dėl to ir ši grupė buvo savotiškai aktuali Atgimimo laikais, nes rašiau aštrius socialinius, rezistencinius tekstus. Taigi mano gyvenime nieko nauja neįvyko, nes visada rašiau, tik šį kartą – prozą“, – sakė menininkas.

„Žinoma!“ – atsakė rašytojas, paklaustas, ar skaito lietuvių literatūrą. Jo mėgstamiausi lietuvių rašytojai pastaruoju metu yra Herkus Kunčius, kurio naujausią romaną „Geležinė Stalino pirštinė“ perskaitė su malonumu, Gabija Grušaitė ir jos romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, Sigitas Parulskis, Kęstutis Navakas.

„Manau, kad mano knyga yra pakankamai vertinga šiame kontekste. Nesu profesionalus rašytojas, todėl kuriu kitaip. Ten yra 80 novelių, surašytų itin konceptualiai. Esu įpratęs taip dirbti tiek architektūroje, tiek muzikoje. Kartais, kai skaitau kai kuriuos rašytojus, susidaro jausmas, kad jiems moka už puslapius. Tokiems autoriams trūksta konceptualumo, dinamikos, tempo, minties raiškos, todėl neturiu kantrybės“, – juokauja A. Kaušpėdas.

Reklamos specialistas Paulius Senūta. Asmeninio archyvo nuotrauka

P. Senūtos polinkis į avantiūras

P. Senūta reklamos srityje dirba jau 20 metų, tačiau visai neseniai išleido debiutinį romaną „Sfera“. Rašytojo profesinis laukas neapsiriboja reklama, mat vaikystėje buvo dviejų roko grupių vadybininkas, vėliau importuodavo kompiuterių detales į Lietuvą, dirbo rinkodaros vadybininku radijo stotyje Lenkijoje ir buvo restoranų grupės rinkodaros vadovu.

„Visuomet turėjau polinkį į avantiūras – tai irgi padeda. Literatūra turbūt viena jų. Jei neribotų kasdienybė, manau, kad literatūros rašyčiau tikrai daugiau. Tačiau tikra afera, į kurią tikiuosi neįsivelti, yra kino režisūra“, – juokauja P. Senūta.

Mačiusieji serialą „Reklamos vilkai“ apie reklamos agentūrų peripetijas 1960-ųjų Niujorke sutiktų, kad vien publikuoti novelę leidinyje – tikras prestižas ir būdas pasipuikuoti prieš merginas. Apie rašymo ir reklamos agentūrų romantiką P. Senūta atsako, kad šiandien retas reklamoje bemoka rašyti, tad ir svajoja apie tai nedaug: „Be Undinės Radzevičiūtės ir savęs, negaliu prisiminti kito romaną parašiusio žmogaus iš reklamos pasaulio Lietuvoje. Manau, kad žmogus, rašantis trumpuoju formatu, natūraliai turėtų norėti išbandyti savo jėgas literatūroje. Ko gero, taip buvo ir reklamos vilkų laikais, kai reklamoje žmonės dar mokėjo rašyti.“

Anot autoriaus, literatūra turi ilgalaikiškesnę vertę visuomenėje, tad natūralu – ir didesnį prestižą: „O dėl merginų – manau, tai priklauso nuo amžiaus. Prieš 30 metų kūriau ir grojau roko grupėse. Tad neabejotinai ir aš, ir absoliuti dauguma darėme tai iš dalies, kad patiktume merginoms. Bet šios hormonų audros – jau praeitis.“

Rašytojas pasakojo ir apie literatūros kūrėjo bei reklamos žmogaus kasdienybės skirtumus. Anot jo, reklama – amatas, tarnaujantis komerciniams tikslams, kuris yra plačios žmonių grupės diskusijos rezultatas. O rašydamas literatūrą žmogus teturi baltą popieriaus lapą kompiuterio ekrane ir nieko daugiau, jokios užduoties, jokių ribojimų: „Nėra kam pasiskųsti dėl blogos užduoties, dėl per mažai laiko, dėl nieko. O tuomet atsiduri prieš visus tuos begalinius pasirinkimus, kurie atsiveria prieš tave kaip kūrėją: šimtai galimų istorijos pasakojimo vingių. Tai veda beprotystės link.“

P. Senūtos žodžiais, disciplina – svarbi rašymo dalis, nes niekas nestovi už nugaros, o įkvėpimas aplanko tikrai ne kasdien: „Tačiau jei nesilaikysi griežto grafiko – nieko nebus.“

Besidomintieji politikos ir žurnalistikos užkulisiais savo kalendoriuose gali pasižymėti vasario 22 d., kurios metu vyks D. Pancerovo ir B. Davidonytės knygos „Kabinetas 339“ pristatymas. Vasario 23 d. P. Senūta su skaitytojais kalbėsis apie tai, kokios reklamos reikia knygai. O su A. Kaušpėdu skaitytojai galės susitikti vasario 21 d. Renginio metu rašytojas ne tik pristatys savo knygą, bet ir koncertuos.

Apie kitus renginius mugė žada pranešti jau greitu metu, tad knygų gerbėjai kviečiami sekti naujienas.