Reformatų kunigas: „Kenčiančiam žmogui nepakanka žinoti, kad Dievas egzistuoja“

Unsplash.com nuotrauka

Vidiniai sužeidimai neaplenkia nei vieno žmogaus. Kaip juos atpažinti? Kur kreiptis pagalbos? Dvasinis palydėjimas yra vienas iš būdų išsilaisvinti iš vidinių sužeidimų ir jų pasekmių. Būtent šią temą išsamiai aptaria šveicarų reformatų bažnyčios dvasininkas, dvasinis palydėtojas, vienas iš Gerojo Samariečio bendruomenės steigėjų Jeanas PHILIPPE’AS CALAME’AS knygoje „Atpažinti sandoros Dievą. Susitikti prisikėlusį Kristų: dvasinis palydėjimas, vidinis gijimas, žmogaus augimas“ (Magnificat leidiniai, 2020). Autorius vasario 21 d. lankysis ir Vilniaus knygų mugėje.

Tai pirmoji naujos „Magnificat leidinių“ serijos „Sekti Kristų“ knyga. Ši serija skirta nuolatiniam dvasininkų, vienuolių ir visų aktyviai tarnaujančių Bažnyčiai ugdymui. Kviečiame skaityti šios knygos ištrauką.

Teologinis požiūris į žaizdas ir gijimą

Gerai nusimanome apie kūno žaizdas: žaizda yra smūgio, suduoto kuriai nors kūno daliai, padarinys, pažeidžiantis tos dalies vientisumą. Žaizda gali būti nedidelė arba gili. Žmogus gali atsiminti jį sužeidusį nutikimą arba būti jį pamiršęs. Sužeistam asmeniui ryšys tarp patirtų žaizdų ir jų pasekmių gali būti akivaizdus ir gerai žinomas, bet taip pat gali likti paslėptas. Tai, ką pasakėme apie kūną ir fizinius sužeidimus, tinka kalbant ir apie žmogaus psichiką, ir apie dvasinį gyvenimą.

Vidinis išgijimas

Šitaip prieiname prie vidinio išgijimo srities. Kas tai? Žodžių junginyje „vidinis išgijimas“ būdvardis „vidinis“ kreipia į vidinį (tačiau ne fizine prasme) žmogaus gyvenimą, kitaip tariant, į tai, kas vyksta jo psichinio būvio (įvairių jo gebų: protavimo, vaizduotės, atminties, jausmingumo, valios) kloduose ir taip pat į tai, kas susiję su jo dvasinio gyvenimo kryptingumu.

Medicina (bendroji arba specializuota) tyrinėja organų funkcionavimą ir bendras kūno funkcijas. Kaip žinome, esama medicinos šakų (psichologija, psichoanalizė), tyrinėjančių žmogaus psichinius gebėjimus ir jų funkcionavimą. Dar esama tokios medicinos (dvasinės), kuri domisi dvasiniu gyvenimu. Šiai medicinai svarbu, kaip žmogus naudojasi savo gebėjimu palaikyti ryšį su Dievu, ir ji stengiasi sudaryti palankias sąlygas harmoningai dvasinio, psichinio bei fizinio žmogaus gyvenimo sąveikai.

Kalbėdami apie vidinį „gijimą“ darome prielaidą, kad žmogaus sveikatos būklė gali būti įvairi, ir jis gali patirti didesnį ar mažesnį tiek bendro vidinio gyvenimo (psichinio ir dvasinio), tiek fizinį pablogėjimą.

Kalbant apie vidinį gyvenimą, visi esame tiek prisiklausę kalbų apie psichologiją, kad pripažintume, jog egzistuoja psichinės ligos.

Dvasinio gyvenimo srityje šiandien esame tikrai kur kas prasčiau informuoti apie tai, ką krikščioniškoji tradicija ir ypač Bažnyčios tėvai kalba apie „dvasinius susirgimus“. Čia turime omenyje labai skvarbų Bažnyčios tėvų žvilgsnį ir didelį jų išmanymą ligų, atsirandančių dėl sutrikusių santykių tarp žmogaus ir Dievo (taigi, jų kilmė yra dvasinio pobūdžio), kurių padariniai pastebimi žmogaus būsenoje ir psichinėje (dabar spontaniškai sakytume „psichologinėje“) elgsenoje.

Sužeistas žmogus, išgijęs žmogus

Kadangi netrukus pradėsime kalbėti apie sužeistą žmogų, dera aiškiai suprasti, kas Dievo akimis yra žmogaus sveikata. Kas sudaro žmogaus sveikatą? Remdamiesi Biblijos liudijimu ir krikščioniškąja tradicija atsakome: žmogus yra sveikas, kai gyvena sandoroje su Dievu. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra sandora su Dievu.

Žmogus yra sveikas, kai gyvena pagal savo prigimtį. O jo prigimtis, kaip matėme, yra būti tokiu kūriniu, kuris gyvena sandoroje su savo Kūrėju. Kiekviena žmogiška būtybė yra gyvasis, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pašauktas visais būdais augti panašumu į Jį.

Visi žmogaus gebėjimai yra palaikomi, jei jis, norėdamas augti, bendradarbiauja su Dievu, kai drauge su Juo brandina tiek savo santykius, tiek kūrybiškumą. Dievas nuo pat pradžių žvelgia į tai su pagarba, kaip pabrėžia apaštalas Paulius: „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“ (Rom 8, 28).

Šveicarijos reformatų kunigas Jeanas Philippe’as Calame’as. Asmeninio archyvo nuotrauka

Priešingai, ir apie tai kalbama Evangelijos pagal Joną prologe, pirmasis žmogų varginančios ligos simptomas yra aklumas, neleidžiantis jam atpažinti Dievo: Jo meilės nesupratimas, Jo buvimo neatpažinimas, taip pat šiuolaikinis manymas, kad norėdamas naudotis savo laisve žmogus turėtų išsilaisvinti iš bet kokios priklausomybės nuo Dievo. Vienu žodžiu, žmogus prarado suvokimą, kad gyvenimas yra sinergija tarp Dievo ir Jo mylimo kūrinio. „Žmogus pamiršta […], kokia yra tikroji jo prigimtis, nepažįsta savo tikrojo tikslo, nebežino, koks yra tikrasis jo gyvenimas ir praranda beveik bet kokį savo prigimtinės sveikatos suvokimą.“

Šitaip sergant susitikimas su Jėzumi Kristumi atneša žmogui du dalykus.

Pirmas dalykas: Jėzus mums atskleidžia Dievo egzistavimą, tiksliau – Dievo intenciją mūsų atžvilgiu. Tai yra svarbiausia: kenčiančiam žmogui nepakanka žinojimo, kad Dievas egzistuoja. Jam kyla klausimas, kokie „šito Dievo“, apie kurį jam kalba, ketinimai. Kur yra Dievas, kai skauda? Ar Jis toli, ar šalia, yra abejingas ar veikia išvien? Tačiau skaitydami apie Jėzų evangelijose suprantame, kad pačioje pradžioje, kaip ir Dievo sudarytos Sandoros galutiniame taške, rasime Jo gerą valią dalintis savo Gyvybe, pripildyta Jo Meilės.

Antras Jėzaus atskleistas dalykas: čia išvystame tikrąjį žmogaus veidą. Sekdami Jėzų evangelijose atrandame skambėjimo toną, kurį įgauna žmogaus gyvenimas, tapęs Dievo ir žmogaus sandoros vieta. Matome, kokie vaisiai bręsta žmogaus gyvenime, jei šis gyvena pasitikėdamas Dievu ir Jo klausydamas.

Čia reikia trumpam stabtelėti ir atkreipti dėmesį į esminį Jėzaus santykio su Tėvu apibūdinimą: Jėzus visiškai pasitiki Tėvu. Šis pasitikėjimas, šis tikėjimas viską keičia žmogaus gyvenime. Šv. Paulius rašo, kad esame išgelbėti tikėjimu, kuris yra Jėzuje Kristuje; dažnai tai verčiama: „išgelbėti tikėjimu į Jėzų“, bet tikroji prasmė yra „esame išgelbėti (kieno?) Jėzaus Kristaus tikėjimu“. Būtent tai, kad vienas iš žmonių – Dievo Sūnus Jėzus – kiekvieną savo žmogiško gyvenimo akimirką išgyveno visiškai pasitikėdamas Tėvu, ir gelbsti žmogų, žmonių giminei atkuria sąlygas sudaryti sandorą su Dievu. Tokiu būdu Jėzuje mums parodomas ne tik tikrasis Dievo veidas, bet ir tikrasis žmogaus veidas. Kurdamas Dievas numatė, kad  žmogaus gyvenimas būtų gyvenamas sandoroje su Juo, ir numatė būtent šį žmogų. Šiuo aspektu tekstai iš Kol 1, 12–23 ir Ef 1, 1–23 pateikia bendrą viso Dievo veikimo viziją.

EPA nuotrauka

Krikščionio vilties mastą ir tvirtumą padeda užčiuopti paprastas bendrosios vizijos pavyzdys. Įsivaizduokime tinklą, kurį žvejys, stovėdamas ant kranto, išmeta į jūrą, o paskui vėl ištraukia. Dievas panašiai pradėjo kūriniją ir žmonijos istoriją – numatydamas jas sau susigrąžinti. Tokiu būdu krikščioniui ateitis yra pats tikriausias dalykas! Ateitis nėra nežinomybė: ateitis yra pats Dievas, kuris stovi ant kranto ir susigrąžina visą žmonijos istoriją.

Dievas, nepaisydamas priešiškų jėgų, kurių veikiama žmonija atsiskiria nuo didžiojo grąžinimo judesio ir augimo Jo link, išlaikė pagrindinį tikslą, šį visko susigrąžinimo ir surinkimo judesį. Jo amžinojo Sūnaus pasiuntinybė galutinai patvirtino šį Meilės sumanymą: Jėzus savo kelionę atliko taip, kad Dievas galėjo „visa suvienyti jame“.

Jau minėjome, kad Jėzus atėjo gyventi žmogaus gyvenimo, derančio su egzistavimo prasme: gyvenimo, nukreipto į Dievą ir linkstančio į Jį.

Šitaip Jis visiems žmonėms suteikė galimybę iš naujo, laisvai kreiptis į Dievą. Jėzus įvykdė viską, ko reikia, kad išvaduotų žmoniją iš kliūčių, trukdančių augti Dievo numatyta kryptimi. Jėzaus asmenyje žmonija atnaujina žinojimą, ką Dievas buvo numatęs kurdamas žmogų, ir vėl gauna galimybę siekti tikrojo žmonijos pašaukimo arba tikslo.

Šitaip artindamiesi prie Jėzaus (ir iš pradžių leisdami Jam prieiti prie mūsų!) mes žengiame ne tik vienokių ar kitokių gilių žaizdų gijimo link, bet taip pat keliaujame esminio išgijimo link – į išganymą, paties Dievo priėmimą

„Magnificat leidinių“ informacija