Ką Augustino „Išpažinimai“ šiandien reiškia literatūrologei? Atsako Ona Dilytė-Čiurinskienė

Šv. Augustinas. Philippe’o de Champaigne paveikslo fragmentas. 1645–50. Wikipedia.org nuotrauka.

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

ONA DILYTĖ-ČIURINSKIENĖ – humanitarinių mokslų daktarė, filologė, literatūrologė, vertėja, senosios literatūros tyrinėtoja. Mokslininkė tyrinėja baroko literatūrą,, XVI–XVII a. LDK poeziją, yra Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūrybos tyrinėtoja, parengusi keliolika publikacijų šio LDK baroko epochos poeto kūrybos temomis.

Jeigu jau pavyksta „užmegzti ryšį“ su Išpažinimais, sunku išvengti itin asmeniško santykio su šia knyga. Didžiąją Augustino veikalo dalį užimanti dvasinė autobiografija yra ir savotiška autopsija, atverianti prieigą į, Peterio Browno žodžiais, „vidinį labai jautraus žmogaus pasaulį“. Gluminanti, tarpais net nesmagiai trikdanti intymi atvertis neišvengiamai kėsinasi apnuoginti ir tavo, skaitytojo ir suvokėjo, jautrumą, gelminius troškimus, paleisti kažin kokiuose slaptuose kambarėliuose uždarytą pamatinį anapusybės ilgesį.

Išoriniai įvykiai (kad ir toji kone kiekvienam įstringanti paaugliška kriaušių vagystė) čia svarbūs tik kaip nuorodos į paralelinį pasakojimą apie nenutrūkstamą vidinį vyksmą. Negailestinga nuolatinė savianalizė šių dienų jaunuolius (turiu omenyje ir savo studentus) stebina minėtosios vagystės, teatralizuotų netaurių reginių pomėgio ar kitų ankstyvosios jaunystės nuodėmių, kurios nūdien nebelaikomos tokiomis didelėmis, refleksija; kelia nuostabą ir aistringa, jaudri, perdėm hiperbolizuota kalbėsena.

Tačiau po pirminio sutrikimo ryšys su šiuo tekstu gali užsimegzti netikėtai, kartais – ir ne visai tiesiogiai. Studijuodama klasikinę filologiją beveik prieš tris dešimtmečius rinkausi kursinio darbo temą, svyruodama tarp dviejų galimybių: imtis versti Augustino De vita beata arba analizuoti Sarbievijaus epigramas Giesmių giesmės motyvais. Mykolo Vaitkaus Išpažinimų vertimą buvau kiek paskaitinėjusi ir vaizdavausi bent šį tą apie jų autorių žinanti; tuo tarpu XVII amžiaus religinės epigramos buvo visiška terra incognita, nė nenutuokiau, kas tai per tekstai, bet paslaptis intrigavo. Taigi nugalėjo smalsumas: pasirinkau Sarbievijų. Paradoksalu, tačiau būtent Augustinas vėliau man atidengs daugelį užkoduotų baroko mistinės poezijos reikšmių.

Kelią į Išpažinimus nutiesė kiti Augustino veikalai. Jau po studijų baigimo ištiko ir laimė versti keletą stipriai neoplatonizmo paveiktų jo ankstyvųjų filosofinių dialogų. Verčiant svarbų vėlesnėms semiotikos teorijoms veikalą Apie mokytoją, narpliojantį išorinio ženklo ir juo žymimos vidinės prasmės santykį, sukrėtė ir „proto akį nuskaidrino“ išvada apie vidinį žmogų ir jame gyvenantį vidinį mokytoją, Kristų. Tai paskatino dar sykį „paimti ir perskaityti“ Išpažinimų X knygoje Dievo paieškas apvainikuojančius sakinius: et ecce intus eras et ego foris, et ibi te quaerebam mecum eras […] et tecum non eram. ea me tenebant longe a te, quae si in te non essent, non essent („ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau […]. Tu buvai viduje, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų“).

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Ir tada augustiniškai prakalbo baroko poezija. Augustino žodžius „… dangus ir žemė, ir visa, kas yra juose, štai, iš visur kur liepia man mylėti tave“ atliepė Sarbievijaus epigramos eilutės: „Kai atkreipiu ausis į žemes, kai keliu jas į dangų, / žemė man šaukia: mylėk, šaukia Olimpas: mylėk.“ 

Nebesunku jau buvo suprasti, apie kokį bėgimą kalba Sarbievijaus epigramos Giesmių giesmės motyvais: „Tu seki iš paskos – aš bėgu; Jėzau, šauki: „sugrįžk“; / ir aš staiga pasuku savo kelią atgal prie tavęs. / Aš seku iš paskos – bėgi pats; šaukiu: „Jėzau, sugrįžk“; / ir, o Drauge, lengvai pasuki kelią atgal prie manęs. / Tu seki, aš bėgu; bėgi, kai aš seku“. Tai abipusio, dvinario bėgimo vaizdinys: žmogus bėga ieškodamas  Dievo, o Dievas – ieškodamas žmogaus. Jis perteikia visus Išpažinimus persmelkiančio žmogaus ir Dievo pokalbio esmę: kad jis įvyktų, reikia abiejų pusių dalyvavimo; iš žmogaus pusės – asmeninės valios pastangos, Dievop nukreiptos minties, skubėjimo link atsiveriančių prasmių. Augustinas ir kituose veikaluose, ypač psalmių komentaruose, kartoja šią mintį: „ jei tu ieškai Dievo vardo, ieško ir Jis pats tavojo vardo“.

Dievo meilės, ilgesio, ieškojimo temos nuo ankstyvųjų viduramžių reflektuotos kaip augustiniškos, jam klaidingai priskirta daugelio vėliau parašytų panašios tematikos kūrinių autorystė. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais galutinai susiformavo „augustiniškų“ temų kanonas, paremtas pagrindiniais Išpažinimų motyvais. Stulbina Augustino įtvirtintų įvaizdžių paveikumas, kita vertus, nieko čia nuostabaus: dialogo su transcendencija poreikis, įsisąmonintas ar ne, išlieka visais laikais, kad ir kokius religingumo ar sekuliarumo tarpsnius jie išgyventų.

Mėgstu skaityti Išpažinimus lotyniškai, o Eugenijos Ulčinaitės ir Vaidilės Stalioraitytės vertimas džiugina pagarba originalo tekstui, perteiktu, kiek apskritai verčiant įmanoma, jo grožiu ir vidiniu ritmu. Man ši knyga išlieka viena svarbiausių gyvenime, linkiu ir būsimiems skaitytojams ją atrasti ir pamilti – staiga, it žaibui trenkus, arba kantriai, iš lėto.