Bibliotekos restauratoriai: kas tai per amatas?

Bibliotekos restauravimo skyriuje dirba daugelio sričių ekspertai – vieni baigę chemiją, kiti – Istorijos fakultetą, Dailės akademiją, klasikines kalbas. Tai praplečia galimybes, nes restauruojant vertingą objektą reikia visų sričių ekspertų norint darbą atlikti gerai. Bendradarbiaujama su P. Gudyno restauravimo centru, kitomis bibliotekomis. VU bibliotekoje įsikūrusi ir Vilniaus knygrišių gildijos būstinė. Gildijos steigėjai – didžiųjų bibliotekų restauratoriai, tad nuolat bendradarbiaujama, keičiamasi technologijomis, plečiamas akiratis.

Lietuvos bibliotekos restauratoriai turi kuo pasidalinti

VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje tris savaites praktiką atliko prancūzė Yvanie Streiff. Ji – Paryžiuje įsikūrusios mokyklos (Corvisart-Tolbiac lycée des Arts Graphiques et Arts du Livre) studentė. Prancūzę globojo patyrę restauratoriai Ieva Rusteikaitė ir Sigitas Tamulis. Tai jau ne pirma šios Prancūzijos mokyklos atstovė, kuri praktikavosi VU bibliotekoje. Matyt, Lietuva prancūzus domina kaip nauja kryptis, suteikianti įdomios patirties, o bibliotekos restauratoriai turi kuo pasidalinti, yra sukaupę vertingos patirties ir žinių.

Prancūzę globoję restauratoriai džiaugėsi, kad praktikantė buvo labai stropi, tikrai domėjosi jų darbu ir nuoširdžiai stengėsi viską atlikti gerai. VU bibliotekos restauratoriai mokosi vienas iš kito, nes šiuo metu tokia specialybė nerengiama. Lietuva – nedidelė šalis, todėl labai greitai poreikis patenkinamas ir studijų kryptis uždaroma.

Savo metu restauratorius rengė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas, popieriaus restauratorius, knygrišius keletą metų – Vilniaus kolegija. Šiuo metu VU bibliotekoje dirbantys restauratoriai patirties įgijo dirbdami, studijuodami, mokydamiesi vienas iš kito.

Požiūris į restauravimą taip pat keitėsi metams bėgant. S. Tamulis priminė, kad iki įsteigiant VU bibliotekos Restauravimo skyrių knygos ir jų įrišai buvo taisomi VU leidyklos knygrišykloje, kurios darbo pobūdis gerokai skyrėsi nuo dokumentinio paveldo restauravimo principų. Būsimieji specialistai daug studijavo dirbdami, mokėsi, patirties sėmėsi tyrinėdami, atkurdami senuosius įrišimus.

Restauratoriai pripažįsta, kad praktikantai – ne tik papildomas rūpestis, bet ir nauji mokymo, informacijos, profesijos perdavimo įgūdžiai. Tai, kad Prancūzijos knygrišiai domisi mūsų darbo tradicijomis ir atvyksta čia mokytis, iš tiesų glosto profesinę savimeilę. Dalintis žiniomis šioje srityje yra labai svarbu, tai užtikrina paties amato gyvavimą. Vis dėlto kiek apmaudu, kad savo pačių šalyje vis dar neturime būdų sistemiškai ir be pertrūkių ugdyti būsimus knygų restauratorius, kurie ateityje dirbs su Lietuvoje saugomu dokumentiniu paveldu.

Prancūzė Yvanie Streiff. VU bibliotekos nuotrauka

Yvanie Streiff gotikinio įrišo modelis. VU bibliotekos nuotrauka

Istoriniai senųjų knygų įrišų tyrimai visame pasaulyje pradėti tyrinėti ne taip jau seniai, XX a. pabaigoje. Kadangi knygas įrišinėdavo vietos meistrai, labai įdomu, kaip jie mokėsi, kaip perimdavo patirtį ir iš pameistrių tapdavo meistrais, kaip per besimokančius pameistrius mados, technologijos atkeliaudavo ir į LDK, į Vilnių.

Praktikantė iš Prancūzijos įgijo vertingos patirties

Prancūzei būsimai knygrišei Yvanie tai buvo pirmas kartas Lietuvoje. Prieš tai apie mūsų šalį ji visai nieko nežinojo. Prisipažino svarsčiusi apie praktiką Italijoje, bet anglų kalbos mokytoja patarė rinktis VU biblioteką.

Paklausta apie tai, kaip sekėsi, pripažino, kad buvo labai įdomu ir naudinga. Mūsų bibliotekoje ji mokėsi valyti knygas, restauruoti popierių, įrišimą, dirbti su medžiu ir oda. Savo mokykloje mokėsi tik meninio įrišimo. Prancūzijoje knygų įrišimo menas turi gilias tradicijas, tačiau išgyventi iš tokio rankų darbo – sudėtinga. Bibliotekose tokių darbuotojų netrūksta, todėl darbą susirasti nelengva. Prancūzijoje knygrišio profesija lengviau įgyjama, lengviau įstoti, bet ir atlyginimai mažesni, o restauravimas – jau aukštesnė kategorija, ilgesni studijų metai. Ji dar neapsisprendusi, ką veiks, kur pasuks. Tikrai rekomenduos kitiems studentams VU biblioteką praktikai. Daug ko išmoko, sužinojo kartu su profesionaliais restauratoriais gamindama istorinį knygos modelį.

Atvykdama į Lietuvą Yvanie manė, kad čia bus šalta. Jai įspūdį paliko lyginant su Prancūzija nedidelės muziejų ir koncertų bilietų kainos studentams. Mėgsta klasikinę muziką, todėl labai patiko lankytis koncertuose. Nebuvo sudėtinga prisitaikyti, nepajuto didesnių kultūrinių skirtumų. Vilniuje pirmą kartą pamatė troleibusą. Pernai Martyno Mažvydo bibliotekoje praktiką atlikusi jos kolegė skundėsi, kad buvo sudėtinga susikalbėti, o jai tokių problemų nekilo. Jauni žmonės visi moka anglų kalbą, o jai buvo smagu išmokti kelis lietuviškus žodžius.

Kiekvienas praktikantas kartu su patyrusiais meistrais gamina istorinį įrišo rekonstrukcijos modelį ir jį parsiveža į savo mokyklą. Tokį į Paryžių parsivežė ir Yvanie.

Daugiau dėmesio – istoriniams senųjų įrišų tyrimams

Paklaustas, kas sudėtingiausia mokant amato, perduodant patirtį, S. Tamulis sakė, kad tiesiog reikia prisitaikyti prie aplinkybių: „Žiūri, kokius įgūdžius žmogus turi, ir mokai savo pavyzdžiu. Merginos neturi patirties dirbdamos obliumi ar grąžtu, o vaikinai – siuvinėjimo, pynimo.“ Prancūzė neturėjo jokios patirties, kaip dirbti su metalo įrankiais, medžiu.

Restauratorius pajuokavo, kad ir šią praktikantę reikėjo stabdyti, aiškinti, kad atkuriant viduramžių įrišimus nereikia stengtis visko daryti gražiai, tobulai. Mat viduramžiais patyrę meistrai dažnai jau nebeturėdavo gero regėjimo, tad kartais uždėdavo kreivą spaudą ar kreivai nukirpdavo odą. Jam tai atrodo gražu, įdomu, tarsi meistro paliktas ženklas, laiko antspaudas.

Istoriniai senųjų knygų įrišų tyrimai visame pasaulyje pradėti tyrinėti ne taip jau seniai, XX a. pabaigoje. Kadangi knygas įrišinėdavo vietos meistrai, labai įdomu, kaip jie mokėsi, kaip perimdavo patirtį ir iš pameistrių tapdavo meistrais, kaip per besimokančius pameistrius mados, technologijos atkeliaudavo ir į LDK, į Vilnių.

Restauratoriai pasidžiaugė, kad dabar daugiau, nors vis dar nepakankamai dėmesio, skiriama istoriniams senųjų įrišų tyrimams. Jiems įdomios ne tik spausdintos knygos, bet ir bibliotekoje saugomi rankraštiniai dokumentai. Šiuo metu restauratorių tyrinėjami senųjų LDK teismų aktų knygų įrišai labai skiriasi ne tik nuo senųjų spausdinių, bet ir tarpusavyje, rodo didelę atskirų miestų, magistratų praktikos įvairovę: atrodo, vienos knygos įrištos ne profesionalų knygrišių (veikiau raštininkų), o kitos – labai meistriškai ir prabangiai.

Ne kiekvienas žmogus gali dirbti tokį darbą. Reikia ne tik specialių žinių, bet ir polinkio į menus, darbščių rankų. Tokie ir yra mūsų restauratoriai.