Pagrindinė tikėjimo ir ateizmo skirtis – kantrybė

Tomášas Halíkas (g. 1948) – žymus čekų kunigas, įšventintas komunistinio režimo valdymo metais pogrindyje, teologijos, filosofijos ir sociologijos daktaras, skaito paskaitas daugelyje pasaulio universitetų, Oksfordo universiteto garbės daktaras, Čekijos Krikščionių akademijos prezidentas, buvęs Vaclavo Havelo bendražygis. Pateikiame ištrauką iš jo knygos „Kantrybė su Dievu“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2020 m., iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas), kuri yra išversta į septynias kalbas, 2010 metais išrinkta geriausia katalikų teologijos knyga, 2011 metais pelniusi Europos katalikų teologų draugijos premiją.

Kartu su tam tikros rūšies ateistais galiu patirti tą patį Dievo nebuvimo pasaulyje jausmą. Tačiau jų teikiamą šio pojūčio aiškinimą laikau pernelyg skubotu. Tai nekantrumo išraiška. Mane taip pat slegia Dievo tyla ir Jo tolumo sunkis. Žinau, kad ambivalentiškas pasaulio pobūdis bei daugybė gyvenimo paradoksų leidžia Dievo slaptumą aiškinti teiginiais „jokio Dievo nėra“ arba „Dievas miręs“.

Tačiau žinau ir kitokią interpretaciją, dar kitą galimą požiūrį į „nesamą Dievą“. Žinau tris (tarpusavy giliai susijusius) kantrybės pavidalus Dievo nesaties akivaizdoje. Jie vadinasi: tikėjimas, viltis, meilė.

Taip, pagrindine tikėjimo ir ateizmo skirtimi laikau kantrybę. Ateizmas, religinis fundamentalizmas ir entuziastingas, pernelyg lengvas tikėjimas yra labai panašūs tuo, kaip greit įstengia susidoroti su slėptimi, kurią vadinam Dievu, – ir būtent dėl to visos šios trys pozicijos man lygia dalimi nepriimtinos.

Su slėptimi žmogus niekad negali „susidoroti“. Slėpties – kitaip nei problemos – negalima išspręsti; reikia kantriai laukti prie jos slenksčio ir išlikti joje. Nešioti ją – kaip Evangelijoje parašyta apie Jėzaus motiną – viduje, širdy; palikti ją ten bręsti, ir su ja bręsti pačiam.

Į tikėjimą manęs neatvestų nė „Dievo egzistencijos įrodymai“, apie kuriuos galima paskaityti daugelyje dievobaimingų knygų. Jei Dievo buvimo ženklai, taip banaliai pasiekiami, gulėtų pasaulio paviršiuje, kaip kad dingojasi kai kuriems  religiniams entuziastams, tikėjimo nė nereikėtų.

Taip, egzistuoja ir tikėjimas, trykštąs iš paprasto džiaugsmo ir susižavėjimo tuo, kad pasaulis yra ir kaip jis yra, – tikėjimas, galbūt galimas įtarti naivumu, bet negalime jam atsakyti autentikos ir grynumo. Šis aiškus ir džiaugsmingas tikėjimo proveržis dažnai lydi konvertitų „įsimylėjimo“ pradžią arba netikėtai sutviska retais gyvenimo  akimirksniais, kartais net skausmo dugne. Gal tai „nuojauta“ tos pavydėtinos laisvės dvasinio kelio viršūnėje, tos galutinio visiško pritarimo gyvenimui ir pasauliui, aprašomo kaip via unitiva arba amor fati, kaip mistinis sielos susiliejimas su Dievu arba kaip supratingas ir džiugus sutikimas su savo likimu, pasak Nietzschės Zaratustros žodžių: „Ar tai gyvenimas? Na ką! Dar kartą pamėginkim!

Vis dėlto esu įsitikinęs, kad bręstant tikėjime tenka priimti ir iškęsti akimirkas, – o kai kada ir ilgus periodus, – kai Dievas atrodo esąs toli, kai Jis lieka slėpty. Tai, kas regima ir akivaizdu, juk nė nereikalauja tikėjimo; tikėjimo nereikia šviesoje  nepajudinamų tiesų, pasiekiamų mūsų proto, vaizduotės ar jutiminių potyrių įstangomis. Tikėjimo reikia prietemos, gyvenimo ir pasaulio daugiaprasmiškumo akimirkomis, taip pat Dievo tylos naktį ir žiemą. Ir jo paskirtis nėra numalšinti mūsų tikrumos ir saugumo troškulį, o išmokyti mus gyventi su slėpiniu.

Kun. Tomášas Halíkas 2014 m., laimėjęs prestižinę Templetono premiją. EPA nuotrauka

Viltis ir tikėjimas yra mūsų kantrybės būtent tokiomis akimirkomis išraiška, taip pat ir meilė: meilė be kantrybės nėra jokia meilė. Tarčiau, jog tai taikoma „žemiškajai meilei“ ir „meilei Dievui“, jei nežinočiau, jog meilė yra tiktai viena, jog pačia savo esme yra tik viena, neišskaidyta ir nedaloma.

Tikėjimas – panašiai kaip ir meilė – neatskiriamai susijęs su pasitikėjimu ir ištikimybe. O pasitikėjimas ir ištikimybė pasireiškia kantrybe.

Tikėjimas, viltis ir meilė yra trys mūsų kantrybės Dievui aspektai; tai trys būdai susitaikyti su Dievo slėpties patirtimi. Jie siūlo visai kitokį kelią nei ateizmas ar „pigus tikėjimas“. Tačiau, kitaip nei tais dviem dažnai siūlomais greitkeliais, tai išties ilga kelionė. Ši kelionė – panašiai kaip Izraelio išėjimas, kuris yra tiksliausias jos biblinis provaizdis, – taip pat veda per dykumą ir tamsą. Taip, kartais ten kelias ir pametamas – šioje piligrimystėje tenka be perstojo ieškoti, o kartais ir klaidžioti; kartais tenka nusileisti į gilias bedugnes, į šešėlių slėnius, kad vėlei jį rastum. Bet jeigu tenai nevestų, nebūtų tai kelias Dievopi. Dievas negyvena paviršiuje.

Tradicinė teologija tvirtino, kad žmogaus protas, apmąstydamas sukurtąjį pasaulį, pajėgus įsitikinti, jog Dievas egzistuoja, – ir su tuo, žinoma, galima sutikti. (Tiksliau tariant, pasaulis atviras tokiam aiškinimui, o protas atviras galimybei subrandinti tokią nuomonę, vis dėlto pasaulis yra ambivalentiška tikrovė, neverčianti šitaip aiškinti, ir teoriškai leidžia ir kitokį požiūrį, o jeigu kas ir yra „žmogaus proto galimybė“, tai anaiptol nereiškia, kad paskiro žmogaus protas turi būtinai pasinaudoti šita galimybe.) Tačiau toji pati tradicinė teologija lygiai gerai žinojo ir mokė, kad žmogaus įsitikinimai apie Dievo egzistenciją yra kas kita nei tikėjimas. Žmogaus įsitikinimai priklauso  „prigimtinei“ sferai, o tikėjimas peržengia šią sferą, tai dovana – „įlieta dieviškoji dorybė“. Tomo Akviniečio supratimu, tikėjimas yra malonės dovana, kuri įsilieja į žmogaus protą įgalindama peržengti prigimtinį jo tūrį, ir tam tikru ribotu būdu leidžia dalyvauti tobulajame pažinime, kuriuo Dievas pažįsta patsai save. Nepaisant to, išlieka didžiulis skirtumas tarp pažinimo, kurį atveria tikėjimas, lydėdamas mus per šio gyvenimo prietemą, ir Dievo pažinimo akis į akį, „palaimingojo regėjimo“ (visio beatifica), kuris išskirtas šventiesiems rojuje, – vadinasi, ir mums, jei patvirtinsime savo kantrybę ir ištikimybę mūsų piligrimiškame tikėjime ir  troškime, kuris negali būti tobulai numalšintas per visą mūsų  gyvenimą ligi pat amžinybės slenksčio…

Jeigu mūsų ryšys su Dievu būtų grįstas vien įsitikinimu Jo egzistencija, ką nesunkiai galima pasiekti besidžiaugiant visatos harmonija arba proto apskaičiavimais, stebint priežasčių ir pasekmių grandinę, tai nebūtų tas pats, ką turiu omeny, kalbėdamas apie tikėjimą. Senųjų Bažnyčios mokytojų nuomone, tikėjimas yra spindulys, kuriuo Dievas pats prasismelkia į žmogaus gyvenimo tamsumas; Dievas pats dalyvauja jame šiuo būdu, šiuo savosios šviesos spindulio palytėjimu, panašiai kaip begaliniai tolima Saulė savo šviesa ir šiluma paliečia žemę ir mūsų kūną. Žinoma, ir mūsų gyvenime su Dievu būna užtemimų.

Sunku spręsti, ar istorijos atkarpoje, kurioje gyvenome ir tebegyvename, daugiau užtemimo akimirkų, nei būta praeityje, ar tiesiog daugiau apie jas žinome ir esame joms jautresni. Panašiai ir su tamsiosiomis sielos būsenomis, baime ir liūdesiu, kurios kaip tik šiandien kankina tiek mūsų civilizacijos žmonių, – vadiname jas vardais, paskolintais iš klinikinės medicinos, kuri tiria jas iš savos perspektyvos ir savomis priemonėmis stengiasi pašalinti, – kažin ar dėl daugelio priežasčių jų šiandien gausiau nei anksčiau, ar ankstesnės kartos, užimtos kitais rūpesčiais, tiesiog skyrė joms mažiau dėmesio, o gal turėjo kitokių – gal net veiksmingesnių – priemonių joms priešintis ar įveikti.

Tos tamsos, chaoso ir absurdo, iškritimo iš saugios ir prasmingos tvarkos akimirkos stebėtinai primena tai, ką Nietzschė išpranašavo „pamišėlio“, pranešusio apie Dievo mirtį, lūpomis: „Kur link judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Ar nesiblaškome nepaliaujamai? Atgal, į šoną, į priekį, į visas puses? Ar yra išvis dar koks nors viršus ir apačia? Ar neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė?“

Tokios „toli nuo visų saulių“ akimirkos, kurias didžiojoje istorijos scenoje žymime simboliais „Aušvicas“, „Gulagas“, „Hirošima“, „rugsėjo 11“ arba „civilizacijos mirtis“, o kasdienėje asmeninių likimų plokštumoje vadiname depresija arba krize (psichikos krizė, šeimos krizė ir pan.) – daugeliui yra „ateizmo uola“. Pagrindžia jų įsitikinimą, kad, Shakespeare’o Makbeto žodžiais tariant, „gyvenimas tai tik beprasmis pamišėlio kliedėjimas“, o chaosas ir absurdas – pagrindinės jo atramos. Tačiau yra čia žmonių, – šios knygos autorius taip pat jiems priklauso, – kuriems būtent Dievo tylos, Dievo slėpties šiame pasaulyje potyris tampa atramos tašku ir viena pagrindinių jų tikėjimo patirčių.

Kun. Tomášas Halíkas 1997 m. su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Halik.cz nuotrauka.

Kun. Tomášas Halíkas 1999 m. su Václavu Havelu. Halik.cz nuotrauka.

Mažai kas taip rodo į Dievą ir taip primygtinai Jo šaukiasi, kaip būtent Jo nebuvimo išgyvenimas. Vienus šis išgyvenimas gali vesti iki „Dievo apkaltinimo“, kuris baigiasi tikėjimo atmetimu. Ir vis dėlto egzistuoja – ypač mistikų tradicijoje – eilė kitokių šios nesaties interpretacijų, kitų būdų kaip su ja susitaikyti. Be skausmingos „pasaulio, kuriame nėra Dievo“ patirties sunkiai suvoksime religinių ieškojimų prasmę ir visa, ką norime tarti apie „kantrybę su Dievu“ bei tris jos aspektus – tikėjimą, viltį ir meilę.

Esu įsitikinęs, kad brandus tikėjimas turi savimi apimti, o taipogi viduje apdoroti ir giliai, o ne paviršutiniškai perversti ir įveikti tas patirtis su Dievu ir pasauliu, kurias kai kurie išreiškia patetišku „Dievo mirties“ šūkiu, o kiti kalba apie Dievo tylą ir tikėjimo naktį. Netvirtinu ateistams, kad jie neteisūs, sakau, kad neturi kantrybės; tvirtinu, kad jų tiesa yra neišsakyta iki galo.

Hansas Ursas von Balthasaras mėgo posakį „apiplėšti egiptiečius“, patardamas krikščionims pasisavinti visa, kas geriausia, iš „pagoniškosios kultūros“, panašiai kaip izraeliečiai išeidami iš Egipto pasiėmė egiptiečių auksą ir sidabrą. Prisipažįstu, nenorėčiau, kad tada, kai senąjį moderniosios Europos ateizmą uždengs užmaršties banga, krikščionybė nepasiimtų sau tai, kas jame buvo iš aukso, teisinga ir nuoširdu, nors tai ir buvo tik iki galo neišsakyta tiesa.

Tačiau reikia iš karto ryžtingai pabrėžti, jog ir „mūsų tiesa“, tikėjimo tiesa, šioje žemėje tam tikra prasme yra „neišsakyta iki galo“, nes esmingiausia savo puse lieka atvira Slėpiniui, kuris galutinai atsiskleis tik laikų pabaigoje. Todėl turime atsispirti išdidaus triumfalizmo gundymams, todėl turime kalbėtis su „netikinčiaisiais“ ir kitaip tikinčiaisiais, todėl turime klausytis ir mokytis. Baustinas apsileidimas būtų, jeigu krikščionybė savo naudai nepasinaudotų tuo, kad ji – kaip jokia kita religija – modernybės laikais buvo įmesta į skaistinantį ateistinės kritikos žaizdrą; būtų lygiai blogai, jeigu neišdrįstų žengti į tą lydymo krosnį, tarsi vidur liepsnų atsisakytų savo vilties ir tikėjimo, kurie būtų išbandyti ir išgryninti tos ugnies. Apaštalo Pauliaus pamokyti neturėtume prašyti, kad krikščionybės kūno nebebadytų tasai dyglys, priešingai, ateizmo dyglys turėtų nuolat žadinti mūsų tikėjimą iš snaudulingos netikrų tiesų ramybės ir versti kliautis malone, kuri dažniausiai pasireiškia mūsų silpnumo akimirkomis.

Ir ateizmas gali padėti „taisyti Viešpačiui kelią“, gali padėti mums apvalyti mūsų tikėjimą nuo „religinių iliuzijų“. Tačiau neturime leisti jam tarti paskutiniojo žodžio, kaip kad daro nekantrieji. Ir didžio nuovargio akimirkomis turėtume likti dėmesingi pasiuntinybei, panašiai į tą, kai angelas aplankė pranašą Eliją kelyje į Horebo kalną: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki.“

Kun. Tomášas Halíkas 2006 m. su Jo Šventenybe Dalai Lama XIV. Halik.cz nuotrauka.

Kun. Tomášas Halíkas 2019 m. Vatikane susitinka popiežių Pranciškų. Halik.cz nuotrauka.