2020 01 25

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Vienuolės asumpcionistės – taikos liudytojos besiskaldančiame pasaulyje

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

Šiandien, sausio 25 d., sukanka 25 metai, kai Vilniuje įsteigtas Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumpcionisčių) vienuolynas. Pirmąkart susibūrusios XIX a. pr. Prancūzijoje, šiandien asumpcionistės tarnauja visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Okeaniją.

Pirmąkart šias seseris Vilniuje pamačiau prieš gerus 10 metų – vienuolyne tuo metu laikinai gyveno viena mano bičiulė žurnalistė. Mane, tada dar jauną ir „beapsiplunksnuojantį“ kataliką, labai nustebino vienuolių paprastumas, džiaugsmingumas ir… laisvė. Atrodė, kad bendrauji su savo amžiaus draugėmis, o ne vienuolėmis, kurios – pagal mano išankstinį įsivaizdavimą – turėjo būti tylios ir rūsčios. Ką gi, asumpcionistės šį mano vaizdinį sėkmingai susprogdino. Kaip, beje, ir daugelis kitų moterų vienuolijų, kurias atradau jau vėliau. Bet vienos pirmųjų tokį stiprų įspūdį padarė būtent asumpcionistės.

Pasirodo, toks nustebęs buvau ne aš vienas – kai vieną rytą pas šias vienuoles su fotografe Evgenia užėjome į svečius, šios mums papasakojo, kad jas visas sužavėjo „nestandartinis“ asumpcionisčių gyvenimo būdas. Taip sužavėjo, kad net pajuto pašaukimą prisijungti prie šios linksmos daugiakultūrės kompanijos.

Kviečiu kartu užeiti.

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

Vienuolynas, kuriame galima triukšmauti

Vilniuje, Šeškinės mikrorajone, ant pušimis apaugusio kalnelio stovintis baltas namas savo išore neišsikiria iš kitų, esančių kaimynystėje. Tačiau užėjus į vidų, lieki nesupratęs, kiek čia laiptų, kambarių ir aukštų. Greit gaunu atsakymą – iš viso yra devyni pusaukščiai. Viršutiniai skirti vienuolėms (jų šiuo metu čia – šešios), tuo metu apačioje įrengti kambariai pasaulietėms merginoms (dažniausiai studentėms). „Tai yra tobula vieta triukšmui. Namas taip sudėliotas, kad, jei gyvenimas verda apačioje, mes viršuje nieko negirdim“, – pasakoja sesuo Benedikta Rollin, kuri mums aprodo vienuolyno patalpas. „O mes labai triukšmaujam“, – šypsosi koridoriuje sutikta studentė Giedrė Smilgevičiūtė, kuri ką tik tik išplovė grindis. Merginos kiekvieną mėnesį pasiskirsto, kuri kokius buities darbus atliks.

Giedrė Socialinių mokslų kolegijoje studijuoja Kūrybos ir pramogų industrijas. Į Vilnių ji atvyko iš Elektrėnų. Kaip pati sako, pasirinko pagyventi asumpcioniščių vienuolyne, nes čia labai faina:  „Tai yra tokia bendruomenė, kuri beveik atstoja šeimą. Visi žmonės tokie draugiški, prie šių žmonių negėda apsiverkti, visi mane išklausys, paguos. Be to, čia vyksta gyvenimas su Dievu. Man tai – stipri atrama. Žinau, kad jei negyvenčiau tokioje aplinkoje, atitolčiau nuo Dievo.“

Socialinių mokslų kolegijos studentė Giedrė Smilgevičiūtė (dešinėje).

Evgenios Levin nuotrauka

„Samarietės bendruomenė“ – projektas, kuriuo merginos kviečiamos metus ar dvejus kartu su vienuolėmis gyventi Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolyne. Šiemet čia jų gyvena septynios. Seserys asumpcionistės siekia, kad merginos patirtų, kas yra krikščioniška bendruomenė, suteikia galimybių visoms kartu melstis, bendrauti. Sesuo Benedikta įsitikinusi, kad toks gyvenimas ugdo jauną žmogų – jos mokosi atsakomybės, atlaidumo. „Paskui jos sukuria labai gražias šeimas. Manau, kad jų vyrai už tai turėtų būti dėkingi mums“, – juokiasi vienuolė.

Pašnekovė pasakoja, kad per visus tuos 25 metus iš vienuolyno teko išprašyti tik dvi merginas: viena studentė tiesiog nenorėjo įsijungti į bendruomenės gyvenimą, o kita – sirgo kleptomanija. Šiemet, pasak s. Benediktos, jokių bėdų su laikinomis gyventojomis nėra. Na, beveik: „Kartais pasakom pastabų dėl netvarkos…“

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

Ypatinga moterų misija

Iš pradžių su s. Benedikta užeiname į vieną salę, joje – trys dviračiai. Jais vienuolės vyksta į darbus, kurių netrūksta. Asumpcionistėms patikėta Vilniaus pal. Teofiliaus Matulionio gimnazija, taip pat seserys darbuojasi Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje veda rekolekcijas, Alfa kursus, namuose priima žmones maldai ar dvasiniam palydėjimui. Mano pašnekovė s. Benedikta anksčiau daugelį metų dėstė Lietuvos edukologijos universitete, šiuo metu lanko kalinius Vilniaus pataisos namuose, veda paskaitas Mažojoje akademijoje.

Tvirtas maldos gyvenimas ir apaštalavimas – tokią viziją turėjo ir prancūzė Marija Eugenija Milleret, kuri 1839 m. Paryžiuje, viename bute, subūrė pirmąją Marijos Dangun Ėmimo seserų bendruomenę. Kodėl būtent toks pavadinimas ir dvasingumas?

S. Benedikta pasakoja, kad šiai vienuolių kongregacijai vadovavęs kunigas Abbe Combalotas turėjo tokią mintį – Mergelė Marija yra „sėkminga“ Dievo vizija, per šią moterį Dievas atnaujino visą žmoniją. Todėl ir kilo įdėja įsteigti vienuoliją, kuri iš pradžių tarnautų visuomenės ir Bažnyčios atnaujinimui per merginų ugdymą. „Nes to meto Prancūzijoje moterys savo šeimose turėjo didelę įtaką“, – šypsosi s. Benedikta. Vienuolija siekė, jog merginos, moterys gautų pakankamai gerą išsilavinimą – kad šios galėtų diskutuoti su savo vyrais ir daryti įtaką savo vaikams. Ir kartu turėtų labai tvirtą, protu paremtą tikėjimą.

S. Benedikta Rollin RA.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip tai susiję su Marijos Dangun ėmimu? „Lotyniškas terminas assumpta reiškia daugiau negu pakėlimą į Dangų. Marija yra visa assumpta – apimta ir „pakelta“ Dievo. Marijoje viskas – protas, jausmai, veiksmai – buvo Dievo garbinimas. Tad mintis tokia: jei esi persmelktas Dievo, tavo žmogiškumas yra sudievinamas. Ugdymui tai duoda labai gerą viziją. Yra vaikas, jaunuolis, kuris turi augti visapusiškai ir tame augime leisti Dievui veikti. Siekiame padėti pasiekti visas jo galimybes, išskleisti visus jo talentus – ir kad visa tai būtų įprasminta tikėjimu, kad tas jaunas žmogus tuos talentus paskui galėtų naudoti kitų labui“, – aiškina s. Benedikta.

Vienuolė priduria, kad su kitomis moterimis gyventi tokiu dvasingumu ne visada paprasta. Tačiau kasdienė liturginių valandų malda ir adoracija gerai išvalo egoizmą ir savęs garbininmą – ir duoda suprasti, kad nesi pasaulio bamba. Kad viskas yra Dievo valioje, ir tu tegali prie to prisidėti, Jam tarnauti.

Drąsios kaimo merginos

Bet grįžkime į salę su dviračiais. Ant sienų pakabinti stendai su nuotraukomis, kurios primena asumpcioniščių istoriją. Nors Vilniuje vienuolija įkurta 1995 m., seserų lietuvaičių asumpcioniščių būta dar tarpukariu – tik ne Lietuvoje. Matome jų nuotraukas – senieji abitai skyrėsi nuo dabartinių. „Po Vatikano II Susirinkimo abitus pasikeitėme, nes senieji buvo labai nepraktiški“, – juokiasi s. Benedikta.

Evgenios Levin nuotrauka

Anais laikais įstoti į moterų vienuolynus galėjo tik išsimokslinusios arba atsinešusios kraitį merginos.  Tačiau vienąkart iš Belgijos į Lietuvą atvyko lietuvis kunigas pranciškonas (jo vardo ir pavardės niekas neprisiminė) – jis žinojo keletą asumpcioniščių vienuolijų Belgijoje, kur būdavo priimamos ir neturtingos ar išsilavinimo neturinčios kandidatės.

„Tos mergaitės buvo be galo drąsios. Tik įsivaizduokit – gyveni kaime, moki tik lietuvių, galbūt dar rusų kalbą ir sutinki išvažiuoti į nežinomą šalį, surizikuoti…“ – stebisi s. Benedikta. Prasidėjus II pasauliniam karui, vienuolės nebegalėjo grįžti į gimtinę, dalis pasiliko Belgijoje ar Danijoje, kitos – išvyko į lietuvių pabėgėlių stovyklą Vokietijoje. Iš viso tarpukariu lietuvaičių asumpcionisčių buvo 20. Pusę jų s. Benedikta pažinojo gyvai. Paskutinė iš jų, s. Marijana, mirė sulaukusi 105 metų.

Evgenios Levin nuotrauka

Tad nenuostabu, kad, griuvus Berlyno sienai, kongregacijos žvilgsniai krypo į Lietuvos pusę. Mūsų tautietės vienuolės buvo užsitarnavusios gerą vardą. „Esame šventai įsitikinusios, kad esame čia būtent jų dėka. Jos tikrai buvo šventos, pasiaukojusios. Tikime, kad jų malda padėjo ir dabar padeda gyvenant čia, Vilniuje“, – sako s. Benedikta.

Ir buvo šokiruotos, ir „šokiravo“ kitus

Netikėtas pasaulis be reklamų. Mažai parduotuvių, prekių paieška po visą miestą. „Ir šaltis, žinoma“, – besijuokdama pirmuosius įspūdžius Lietuvoje dar 1993 m. prisimena s. Benedikta. Iki tol mokykloje dirbusiai vienuolei paryžietei čia atvykti pasiūlė kongregacijos provincijolė. Kvietimas buvo labai netikėtas, tačiau mano pašnekovė nedvejojo: „Man staiga tapo aišku, supratau per akimirką: čia Kristus. Pajutau tą polėkį, kad čia – kvietimas į „daugiau“. Daugiau tikėti, pasitikėti, mylėti, rizikuoti.“

Atvykusią į Lietuvą vienuolę nustebino gyvas katalikų tikėjimas, bažnyčias gausiai lankė ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas – ko Paryžiuje jau seniai nebebuvo likę. Tačiau, iš kitos pusės, s. Benediktą šokiravo ir liūdino lietuvių kompleksai, jų uždarumas ir nepasitikėjimas: „Viena vienuolė mane nustebino. Traukiny su ja grįžtu iš Kauno, klausiu: O kur jūs gyvenat? Ji apsidairo ir sušnabžda adresą man į ausį… Tik po to supratau, kad tai buvo sesuo eucharistietė, kurią dar visai neseniai persekiojo KGB. Tad jai dar buvo išlikęs instinktas prieš kalbant apsidairyti, kad niekas negirdėtų.“

S. Erika Bottinger RA.

Evgenios Levin nuotrauka

Kultūrinį šoką, atvykusi į Lietuvą po Nepriklausomybės atgavimo, patyrė ir šveicarė s. Erika Bottinger. Ją sutinkame palypėję aukščiau – vienuolė ką tik išplovė savo aukšto grindis. S. Erika pasakoja, kaip, pradėjusios dirbti pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, įsigijo namą, kuriame gyvena. Daug remonto darbų seserys atliko savo rankomis – ir atsisakė pirties bei baseino apatiniuose aukštuose. Vienuolės iškart žinojo, kad tos patalpos bus skirtos studentėms priimti.

S. Erika asumpcionisčių vienuoliją atrado Anglijoje, mažame Ričmondo miestelyje, būdama 21 metų. Ričmonde ji norėjo išmokti anglų kalbą – tačiau į gimtąją Šveicariją taip ir nebegrįžo. „Tai laikais ten buvo nemažai, gal 20, sesių. Ten buvo ir didelis sodas. Matydavau: eina sesės pasivaikščioti, juokiasi, joms taip linksma… Nustebau: kaip tai gali būti? Jos niekur neišeina – nei į kiną, nei į teatrą – ir joms vis tiek linksma… Turi būti to priežastis!“ Atsakymas pamažu atėjo toks: džiugesį suteikia žinojimas, kad Dievas tave sukūrė iš meilės.

Panašiai ir su s. Jurgita Šereikaite, kuri mūsų apsilankymo metu virtuvėje troškina lęšius su daržovėmis. Vienuolės valgį gamina kiekvieną savaitę pasikeisdamos: „Kadangi pas mus gyvena prancūzė, šveicarė, anksčiau gyveno ir ispanė, – tai virtuvėje pasireiškia kultūriniai elementai.“

S. Jurgita Šereikaitė RA.

Evgenios Levin nuotrauka

Psichologe šiandien dirbanti s. Jurgita Dievą atrado paauglystėje ir svarstė apie vienuolės kelią. Tačiau ją baugino Lietuvoje matytų vienuolių „paveikslas“ su juodais abitais ir dideliu rimtumu. Tuo metu visai kitokį įspūdį padarė į pal. Jurgio Matulaičio parapiją atvykusios asumpcionistės: „Įsiminė seserų džiaugsmas. Pagalvojau, kad jei pas jas ateisiu, tai niekas manęs nepadarys panašias į kitas, nesulaužys mano asmenybės, nereikės sutilpti į kažkokį rėmą, kad tapčiau vienuole. Esu baigusi prancūzų kalbą. Čia turbūt buvo Dievo suplanuota: vertėjavau vertėjavau seserims – ir prisivertėjavau“, – juokiasi s. Jurgita.

„Du popiežiai“ ir „Alias“

Užlipam aukščiau į namų koplyčią – joje kiekvieną rytą, 7.30 val., seserys susirenka rytmetinei maldai. Jei dienos metu būna namuose – pasikeisdamos adoruoja Švč. Sakramentą, taip pat meldžiasi ir vakare. Jauki maldos vieta – kaip tik toji, kurioje galima paklausti ir apie pačios s. Benediktos tikėjimą.

„Pasigavau šitą „virusą“ vaikystėje, – juokauja vienuolė. –  Tai nutiko po labai stiprios Dievo patirties koridoriuje, šalia vonios durų, priešais knygų lentyną, kurioje buvo sudėtos religinės tematikos knygos. Mano tėvai buvo labai tikintys. Vienąkart, pamačius šitą lentyną, man kilo klausimas: ką visa tai reiškia? Ir kodėl mes kiekvieną sekmadienį einame į Mišias, namuose poteriaujame? Man atsakymas atėjo toks: todėl, kad Dievas mane myli. Pradėjau klausti savęs: ar tai yra tiesa? Ar yra to įrodymų? Ar aš galiu tuo tikėti? Ir tada žengiau vidinį žingsnį – apsisprendžiau tikėti, kad Dievas mane myli ir kad paaukojo Save už mane. Šita akimirka buvo vienas didžiausių džiaugsmų mano gyvenime.“

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

Šitaip, norėdama už viską atsidėkoti Dievui, s. Benedikta apsisprendė tapti vienuole. Jai tada buvo… 10 metų. Pasiryžimas dar labiau sutvirtėjo pradėjus lankyti asumpcionisčių mokyklą Paryžiuje. „Kai kurios vienuolės man labai patiko. Ne visos, bet patiko“, – juokiasi s. Benedikta. – Mane patraukė tai, kad jos buvo labai natūralios, žmogiškos. Ne pamaldžios senmergės. Tikros moterys, linksmos, esančios arti mūsų.“

Nepagalvokit, kad asumpcionistės vien meldžiasi ir dirba. Užeiname į poilsio kambarį – akį iškart patraukia ant sofos padėtas akordeonas. Tiesa, dabar jis tyli – instrumentu mokanti groti s. Alma Urbšytė šiuo metu išvykusi į misiją Briuselyje. Tačiau ir be gyvos muzikos moterims yra ką veikti – vienuolės čia susirenka išsikalbėti ar pasijuokti. O kartais žaidžia stalo žaidimus „Rubicon“, „Scrabble“ ar „Alias“ (s. Danguolės Gervytės labai mėgstamas žaidimas).

Dar seserys žiūri filmus. „Stengiamės išrinkti gerus filmus, kuriuos paskui galėtumėm aptarti. Esam žiūrėjusios „Černobylį“ ir lietuviškas „Laisvės kaina“ serijas. Kai turėjom atostogų, per tris vakarus su s. Jolanta Laučiūtė peržiūrėjom visus „Savanorius“. Taip pat neseniai matėm „Du popiežius“. Aršiai sukritikavom filme pateiktą neteisingą Benedikto XVI įvaizdį, bet šiaip visai geras filmas, yra gerų dalykų“, – pasakoja s. Benedikta.

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

Nors vienuolyne daug juoko ir linksmumo, taip pat nutinka ir kivirčų – kad ir dėl palikto neišplauto puodelio. „Skiriasi mūsų būdai. Tarkim, tarp šveicarės ir prancūzės skirtumai milžiniški. Kita mąstysena. Pavyzdžiui, požiūris į organizuotumą…“ – juokiasi s. Benedikta. Ji priduria, kad per daugelį metų vienuolės „susišlifuoja“, įsimena, kas ką erzina, ir bando to išvengti.

Kur toliau?

Bevaikščiodami sutinkame dar vieną asumpcionistę – tai iš Belgijos trumpam atvykusi s. Marie-Sophie D‘oultremont kongregacijos provincijolė Belgijoje, Italijoje, Anglijoje ir Lietuvoje. Iki pašaukimo į vienuolystę, ji dirbo medicinos sesele, o vėliau suprato, kad tai, ko moteris ilgai ieškojo, buvo Dievas. Vienuolė sako iškart pamilusi asumpcionisčių „džiaugsmo dvasią“ ir kalba apie vienuolijos „tarptautiškumo“ svarbą: „Mes – iš skirtingų tautų, tad mokomės liudyti, kas mus visas, tokias skirtingas, vienija kartu. Manau, tai ypač svarbu šių laikų pasauliui, kuris darosi vis labiau susiskaldęs.“

S. Marie-Sohie D‘oultremont RA (dešinėje).

Evgenios Levin nuotrauka

Vienuolė pasakoja, kad vienybės, supratingumo dvasią asumpcionistės Belgijoje bando skleisti dirbdamos su pabėgėlių ir migrantų šeimomis, padėdamos joms integruotis: „Turim daugybę darbo, ir jis labai reikalingas. Stengiamės padėti kurti santykius tarp Belgijos gyventojų ir migrantų. Daugelis net nežino, kaip gyvena šios šeimos, kokie jie yra žmonės. Turime labai daug baimių dėl migrantų, ir kyla iššūkis mums visiems – ką daryti, kad tie žmonės galėtų pradėti naują gyvenimą? Tačiau tai – ilgas kelias. Tai buvimo kartu kelias.“

O kokį kelią per 25 metus asumpcionistės nuėjo čia, Vilniuje? S. Benedikta džiaugiasi, kad nuo pat atvykimo seserys daug dirbo su jaunimu, taip pat prisidėjo prie vietinių vienuolijų formacijos – mokė, kas yra liturginės valandos ir bendruomeninis gyvenimas, supažindino su Vatikano II Susirinkimo įkvėptu atnaujintu vienuolijų gyvenimo būdu. „Man labai gražu, kad dabar jau aš pati galiu mokytis iš kitų vienuolijų. Dideli pokyčiai įvyko“, – pažymi pašnekovė.

Šiandien tebesitęsiantys darbai – jaunimo evangelizacija jau minėtoje pal. Teofiliaus Matulionio mokykloje, taip pat tarnystės savo parapijoje ir kitos veiklos, susijusios su dvasiniu palydėjimu. Tačiau s. Benedikta įsitikinusi, kad neužtenka padėkoti Dievui už tuos 25 metus – vienuolija turi atsiverti naujovėms, kaip ragino popiežius Pranciškus – keltis ir eiti į pakraščius.

Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolynas Vilniuje.

Evgenios Levin nuotrauka

„Neturim konkrečių planų. Dabar esame atvirumo būsenos. Ištiesiame savo antenas, įsiklausome į žmones, į Bažnyčią, į popiežių. Įsiklausome ir ieškome. Viena sritis, kuri man aiški – žmonių išklausymas. Tiek daug žmonių ieško, su kuo pakalbėti apie gyvenimą, nori patarimų, kaip jame orientuotis. Tai ypač aktualu jaunimui, bet ir suaugusiems to reikia“, – sako s. Benedikta.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.