Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kur glūdi ekumenizmo esmė?

Povilas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Baigėsi maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18 d.–sausio 25 d.) Maldos daro stebuklus. Žvelgiant į krikščionių susiskaldymą, jų institucinės vienybės išsipildymas iš tiesų prilygtų stebuklui. Dogmatiniai ir ideologiniai skirtumai yra tokie, kad bendras tikėjimo išpažinimas atrodo lyg nereali svaja, o kokio nors visus krikščionis siejančio organizacinio principo galimybė kelia juoką. Nesutarimai dėl Švenčiausiosios Trejybės, Mergelės Marijos, Bažnyčios ir sakramentų, popiežiaus neklaidingumo ir jo primato, skaistyklos ar Šventojo Rašto aiškinimo – sąrašą galėtume tęsti be galo.

Tiesa, tarp teologų plėtojamas ekumeninis dialogas kai kada neša vaisių. 1999 m. spalio 31 d. aš pats buvau Švento Petro aikštėje ir tapau neeilinio įvykio liudininku. Tą dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė bendrą Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos dokumentą, kuriame teigiama, jog žmogaus nuteisinimo klausimu katalikų ir liuteronų bažnyčios nuo šiol yra vieningos. Priminsiu, kad nesutarimas šiuo klausimu buvo vienas iš esminių veiksnių, pavertusių katalikus ir Liuterio sekėjus kruvinais priešais: vieni teigė, kad žmogui nuteisinti yra būtinas ne tik tikėjimas, bet ir geri darbai, kiti – kad žmogų nuteisina tik tikėjimas. Bendros pozicijos radimas šiuo klausimu, atrodo, turėtų būti realus žingsnis į abiejų bendruomenių vienybę. Tačiau kas prisimena ir kalba apie šį susitarimą? Tikiu, kad jį analizuoja kai kurie abiejų Bažnyčių teologai savo tekstuose ir paskaitose. Tačiau, prabėgus 20 metų nuo jo pasirašymo, retas eilinis katalikas ar liuteronas žino apie jo egzistavimą. O jeigu ir žinotų, ar nuo to abi bendruomenės būtų pasistūmėjusios institucinės vienybės link bent per centimetrą? Galbūt per centimetrą.

Kitas pavyzdys. Katalikų ir stačiatikių teologai kai kada tarpusavyje pasikalba apie tai, kad žymusis ginčas dėl Filioque (t. y. dėl to, ar Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, kaip teigia katalikai, ar tik iš Tėvo, kaip teigia stačiatikiai) yra iš esmės perdėtas. Teologiškai žvelgiant, abi pozicijos galėtų būti dvasiškai pagrįstos ir nekelti jokių susiskaldymų. Priminsime, kad šis ginčas 1054 m. tapo pretekstu Katalikų ir Bizantijos Bažnyčioms oficialiai atsiskirti vienai nuo kitos, popiežiui ir Konstantinopolio patriarchui prakeikus vienam kitą. Tačiau net jeigu šiandien Katalikų ir visos stačiatikių Bažnyčios paskelbtų, jog daugiau nebėra reikalo ginčytis dėl Filioque dogmos, iki institucinės katalikų ir stačiatikių vienybės būtų pasislinkta nebent per plauką.

Tikroji susiskaldymo priežastis yra vidinė žmonių būklė

Teologiniai debatai daro mažą poveikį realybei. Bažnyčios niekada nesusivienys, siekdamos tik išspręsti dogmatinius nesutarimus. Ko gero, ne dogmatinius nesutarimus turime laikyti ir tikrąja krikščionių susiskaldymo priežastimi. Tikroji susiskaldymo priežastis yra vidinė žmonių būklė, kai kurie mūsų sąmonės mechanizmai. Idėjiniai ginčai visada buvo pretekstas (ir čia jau kalbu ne vien apie krikščionis, o visus žmones) išlieti giliai įsišaknijusią neapykantą ir norą ką nors atskirti, nubausti, pažeminti. Paprasčiau tariant, susiskaldymų priežastis yra ne idėjiniai skirtumai, o prigimtinis polinkis konfliktuoti.

Todėl tikrasis ekumenizmas vyksta ne diskusijose apie tikėjimo tiesas (neneigiu šių diskusijų būtinybės kitose perspektyvose), o transformuojantis mūsų prigimčiai. Realios vienybės horizontas ima vertis tik tada, kai vyksta esminis virsmas žmonių viduje: kai baimę, iliuzijas, egoizmą ir visus kitus vidinius demonus ima keisti atsivėrimas, empatija, meilė. Tai – sunkus virsmas. Bet Kristus kaip tik ir atėjo jį realizuoti kiekviename iš mūsų. Šis Kristaus aktas ir yra tikrasis stebuklas, kurį ženklina visi evangelijose aprašyti stebuklai ir pati Velykų paslaptis. Pirmiausia šio stebuklo derėtų melsti, siekiant krikščionių vienybės.

Religijos esmė yra sielą transformuojanti Gyvybės Šaltinio patirtis

Bet prigimties transformacija yra raktas ne tik į krikščionių, o į visų religijų vienybę. Anapus dogmų, dievų sampratų, teorinių pasaulio aiškinimų, visų religijų atstovus vienija tam tikra religinė patirtis – prisilietimas prie gyvybės šaltinio, prie begalinio Gyvenimo, dažniausiai vadinamo Dievu. Krikščionių šventieji, judaizmo ir islamo mistikai, induistų ir budistų nušvitusieji yra ypatingi asmenys, per kuriuos tas gyvybės šaltinis srūva su didele jėga. Bet ir kiekvienas iš mūsų turime galimybę savose gelmėse išgirsti bent jau dievybės aidą, gyvybės šaltinio sruvenimą. To užtenka, kad prasidėtų sielos transformacija. Tikrasis ekumenizmas, apimantis visas religijas ir visus žmones, yra ši gilioji religinė patirtis.

Kaip tik apeliuodamas į šią patirtį, 1986 m. popiežius Jonas Paulius II sukvietė visų pasaulio religijų atstovus į Asyžių bendrai maldai už taiką. Tai buvo tikrojo ekumenizmo aktas. Jo prasmę suvoksime tik tada, kai sugebėsime persikelti iš proto konstrukcijų į gyvos patirties erdvę. Religijos esmė yra sielą transformuojanti Gyvybės Šaltinio patirtis. Ji vienija visas religijas, anapus žodžių. Ji yra ir universalios taikos, ekumenizmo tikrojo tikslo, patirtis.

Komentaro autorius dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas, www.mruni.eu

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.