2020 01 26

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Tu myli labiau, nei įsivaizduojame

Tim Easley / Unsplash.com nuotrauka

Šv. Jonai Krikštytojau, kai buvai įmestas į kalėjimą, tavo, kaip tiesos šauklio, misija pasiekė viršūnę, nes, parodęs pasauliui Dievo Avinėlį, netrukus būsi pagerbtas nežemiškai spindinčio kankinio karūna. Tau išeinant atėjo Kristus, skelbiantis Dangaus Karalystę, kaip nieku kitu nepakeičiamą vertybę. Viešpatie Jėzau, kad Tavo skelbimo Žinia, lydima stebuklingų ženklų, žmonių širdyse įsiūbuotų ir į šipulius sudaužytų išdidumu bei savikliova spindinčius puikybės sostus, buvai pateptas Dievo Dvasia, per šventą pasninką dar labiau ėmei alkti žmonių išganymo; be kompromisų atmetei visus velnio gundymus…

Antgamtiniam sielų perkeitimui buvai visiškai pasiruošęs. Dievo Sūnau, apsisiautęs klusnumo mantija, atėjai į Kafarnaumą ir savuoju pasišventimu prabilai: „Tėve, esu visiškai pasirengęs išgelbėti milijardus…“ Nors Tavo, kaip iš dangaus Siųstojo, gelbstinti pasiuntinybė truks tik trejus metus, patys darbai už save bylos, kad Tavyje kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė, ir Tavo pralietas kraujas numazgos visas mūsų kaltes.

Koks tamsus netikrumo šešėlis būtų kritęs ant Tavo gailestingumo rankomis sukurtų šedevrų – Jairo dukrelės, Lozoriaus ir kitų, – prikeltų antram gyvenimui iš numirusių, jei Alyvų sode, kai, regėdamas tai, kas turės įvykti Golgotoje, iš Tavo begalinio sielvarto strėle pervertos širdies, išsiveržusi malda: „Mano Tėve, jei įmanoma, teaplenkia mane ši kančios taurė negerta!“, būtų išklausyta? Jėzau, jei nebūtum nukankintas ant kryžiaus ir prisikėlęs iš numirusių, amžinojo gyvenimo atžvilgiu didingiausi Tavo padaryti stebuklingi ženklai būtų nulinės vertės, nes Atpirkimas nebūtų įvykdytas, ir mums tebegrėstų pomirtinės tamsybės…

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Tačiau iš dangaus pasirodęs angelas Tave sustiprino, kad dar kartą savo Tėvui išreiktum visišką Jam atsidavimą ir absoliutų sutikimą su Jo valia. Beje, visa tai įvyko dėl mūsų, kad savo nelengvų išbandymų valandomis dėmesį koncentruotume ne į savo skausmą bei liūdesį, kurie mus kaip marionetes vestų į depresiją, bet galėtume prisiminti didžios Tavo kantrybės bei karštos maldos pavyzdį, kai Alyvų sode buvai apimtas mirtino sielvarto.

Tik maldingai apmąstydami Tavo visišką dėl mūsų pasiaukojimo kelią, galime giliau suvokti Tavo kvietimą atsiversti, nes Dangaus Karalystė esti ne kažkur už kalnų, bet ji jau prasidėjo – ji čia ir dabar! (plg. Mt 4, 17). Kai dažnai prisimename, ką Tu dėl mūsų padarei, užnešęs kryžių į Kalvarijos kalną, suprantame, kad, norėdami būti žmonėmis, kuriems gyvenimas tikslas esi Tu, o ne nepasotinamas komfortišką gyvenimą užtikrinančių patogumų bei malonumų siekis, išdrįstame maldoje pulti į Tavo glėbį, kad Tavo artuma nustelbtų viską, kas mus nors per nago juodymą atitraukia nuo Tavęs…

Kai prisimename Tavo karalystę, apmąstome ne dangų būsimoje amžinybėje, bet tai, kas arčiau mūsų ir mumyse – Tave, Jėzau. Tiesa, amžinoji mūsų Tėviškė – Pats Tu, bet kaip pradėsime ilgėtis tų dalykų, kurie mums numatyti po mūsų mirties, jei dabar imtume lengvabūdiškai ignoruoti draugystę su Tavimi. Ne be priežasties popiežius Pranciškus kasmet III eilinio laiko sekmadienį mus kviečia savo dėmesį fokusuoti į Šventąjį Raštą. Ką protas pažįsta, to ir širdis trokšta. Jėzau, nepažinti Biblijos tolygu nepažinti Tavo meile degančios Širdies ir pasilikti įkalintam perdėm vienadienių asmeninio gyvenimo rūpesčių karuselėje.

Evgenios Levin nuotrauka

Ne dėl to mus sukūrei, Dieve, kad panašėtume į negebančias mąstyti voveres, ratus sukančias narveliuose. Jos vadovaujasi nesąmoningais instinktais, o mus apdovanojai ir proto galia. Bet prigimtinis protas – dar Tavyje neatgimęs mąstymas, pernelyg susižavėjęs savimi, o ne tikruoju jo Šeimininku. Mūsų protavimas dažnai esti ne nuosekliai logiškas ir dėl to daro klaidas, nes dėl pirmapradės nuodėmės nori išlikti suverenus, atsiskyręs nuo absoliutaus Proto – Dievo. Bet, kai mumyse ima pirmauti klusnumas Tau, o ne pataikavimas vien sau, mūsų mintys „išblaivėja“; didėja imlumas tiesai, ir mes savaime norime grįžti prie Tavęs, kuris mus pašaukei iš tamsos į šviesą.

Viešpatie, Biblija yra Tavo iš aukštybių apreikštos meilės rašalu parašytas mums laiškas, mokantis kaip mums reikia tikėti Tave, marinti savo netikrą ego ir vis labiau leisti Tau veikti savyje… Biblija yra niekas tam, kas jos nenori pažinti. Biblija – spąstai tiems, kurie ją priima, bet dėl atkritimo į nuodėmes nuo Tavęs pažinimo nusigręžia (plg. 2 Pt 2, 21). Tačiau, ieškantiems Tavęs, ji – Dievo galybė, demaskuojanti bet kokią žmogaus puikybės menkystę bei atverianti tikrą Gyvenimo perspektyvą.

Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, Tu stovi prie mūsų širdžių ir beldi… (žr. Apr 3, 20). Ar įsileidžiame Tave, kad mus valdytų ne pasaulio dvasia, o Tavo malonė?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.