2020 01 28

Akvilė Šimėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

A. Areimos teatro premjera „Nothing Hurts“: mašinizuotas kūnas amžino progreso akivaizdoje

Rež. Artūro Areimos spektaklis „Nothing Hurts“. Aktoriai Petras Šimonis ir Monika Poderytė. Lauros Vansevičienės / Artūro Areimos teatro nuotrauka

Artūro Areimos teatro spektakliai nėra pramoginio, kvailai džiaugsmingo ar romantizuoto XIX a. pabaigos teatro versija. Kai Nacionalinis dramos bei Operos ir baleto teatras pilnas blizgančiais drabužiais pasipuošusios naujosios a la buržua, vaikų teatrai lūžta nuo kičinių spektaklių vaikams (ko tada norėti iš tokio žiūrovo, kad jis užaugęs ims mėgti kitokį teatrą? – nepatogų, skausmingą, liūdną, sukrečiantį), kai klesti „Domino“ teatras ir komedijos žanras, pastarąjį dešimtmetį „nepatogių“ teatrų ir spektaklių, savotiško pogrindžio, grįsto posthumanistine estetika ir postdraminio teatro sampratomis, ima vis daugėti.

Būtina atkreipti dėmesį, kad A. Areimos teatro kūrinius vadinti klasikiniais spektakliais nebeįmanoma: tai savotiški performansai, teatriniai vyksmai, kūrimo(si)-savikūros procesai, kai žiūrovų aktoriai jau laukia scenoje, nėra uždangų, pauzės įteisinamos kaip natūralūs teatrinio vyksmo intarpai.

Naujojo A. Areimos pastatymo „Nothing Hurts“ pagal pagal Falko Richterio pjesę veikėjai gyvena anoniminiame pasaulyje, akivaizdžiai industriniame ir dideliame mieste, kur automobilis, madinga futuristinė apranga ir skaitmeninės technologijos yra būtini. Žiūrovams pristatomi du žmonės tampa tokie bejausmiai ir svetimi sau patiems beribėse urbanistinėse aplinkose, kad jie pasiryžę padaryti bet ką: žudyti, smurtauti, užsiimti savidestrukcija, kad vėl imtų bent kažką jausti. Jų gyvas pokalbis vystosi komplikuotai: jis neįmanomas dėl vieno ar kito pašnekovo neatsivėrimo, robotizuotai kartojant „taip, taip, taip…“ arba „ne, ne, ne…“

Rež. Artūro Areimos spektaklis „Nothing Hurts“. Aktorius Petras Šimonis. Lauros Vansevičienės / Artūro Areimos teatro nuotrauka

Autentiškesnis jų santykis susikuria tik bendraujant medijomis. Interneto tinklas paverčia juos, o kartu ir žiūrovus, dalyvaujančius visame teatriniame procese, bekūniais. Internete įmanoma viskas ir visada, pirkti, parduoti, bendrauti. Bet ar tai iš tiesų yra tikrovė? Kūniško santykio spektaklyje ir trokštama, ir bijoma, jis tarsi įmanomas tik per virtualias priemones: pokalbis turiningesnis virtualiai, kūnas geriau matosi jį filmuojant, didinant, mažinant, maskuojant tai, ko nenorima rodyti, tačiau kartu sukuriama distancija su savo ir kitų kūnais.

Žiūrovai savotiškai trikdomi: ką jiems reikėtų stebėti – vaizdą ekrane ar tikrą aktoriaus kūną? Veikėjai tarsi lėlės, atliekančios kažkokius veiksmus, kurie kartais nebeturi nieko bendra su dvasine žmogaus puse. Atrodo, spektaklis įvairiomis plotmėmis imasi analizuoti Jeano Baudrillard’o suformuluotą simuliakrų ir simuliacijų tikrovę, kur daiktai, procesai, fenomenai nebe atspindi tikrąją esmę, o ima produkuoti visai kitokias, atsietas nuo pačių daiktų ir fenomenų prasmes. Ypač įspūdinga apmirusio, nebevaldomo, sudaiktėjusio ir susvetimėjusio moters ir vyro kūnų santykio scena: pučiant dirbtiniam vėjui, peršviečiamu lietpalčiu vilkinčios veikėjos plaukai kedenasi ore, kaip tikrame reklamos klipe papuošiami vyro žarstomų blizgančių žvaigždučių, o tuo tarpu jos kūnas yra toks negyvas, toks paliegęs, kiek tikra ir labiausiai per visą spektaklį atvira yra jos kalba.

Minėta scena sukelia tiek sudaiktinto, išsekusio kūno, tiek seksualinio santykio tarp vyro ir moters konotacijas. Išsekęs, lėliškas, sudaiktintas moters kūnas tarsi simbolizuoja išsunkiančią, amžino progreso iliuzijoje gyvenančią visuomenę, kur susidėvėję daiktai išmetami (sudaužyto automobilio suspaudimo metalo lauže videoprojekcija). Tokiu kontrasto principu scenoje puikiai pavyksta kalbėti apie kūno ir dvasios dualumą kaip naujojo amžiaus esminę problemą, glaudžiai susijusią su technologijomis, mašinizacija ir amžino progreso idėjomis, kurios yra pagrindinės spektaklio ašys.

Rež. Artūro Areimos spektaklis „Nothing Hurts“. Lauros Vansevičienės / Artūro Areimos teatro nuotrauka
Rež. Artūro Areimos spektaklis „Nothing Hurts“. Aktorė Monika Poderytė. Lauros Vansevičienės / Artūro Areimos teatro nuotrauka

Įdomus, intertekstualus, dažno jauno šiuolaikinio žmogaus problemas reflektuojantis A. Areimos pastatymas, kurį vertėtų pamatyti kiekvienam aštuoniolikmečiui prieš pasirenkant gyvenimo veiklos kryptis.

Vienatvė, abejingumas, dvejonė, atsietumas nuo bendruomenės ir aplinkos yra nuolatiniai spektaklio veikėjų palydovai. Jie yra įkalinti tarpinėje būsenoje ir erdvėje: nebepriklauso tradicinei ciklinei gyvenimo sampratai, kuri, viena vertus, teikė laimę ir prasmę, kita vertus – įkalindavo savotiškame uždarame rate. Veikėjai, o kartu ir daugelis šiuolaikinių žmonių, nebepatiria kasdienybės ir šventės skirtumo, nes yra išsekę pirmiausia kūniškai.

Išspausti iš savęs maksimumą yra dažno šiuolaikinio žmogaus moto. Būti visur ir visada yra savotiškas siekis, kurį tarsi padeda įgyvendinti skaitmeninės technologijos, naikindamos laiko ir erdvės skirtis, kas yra absoliuti iliuzija, savotiškas pramanas vienatvės jausmui nustelbti. Būti visur ir visada yra neįmanoma, žmogus nėra mašina, ir tai griauna amžino progreso idėjos pagrindus, nes suteikia galimybę veikti žmogiškumą tikrąja to žodžio prasme: žmogus pavargsta, susidėvi, nebegali veikti, dirbti, ir tai yra natūralu.

Lygiagrečiai spektaklio vyksmui ne kartą rodomos amerikietiškos svajonės videoprojekcijos: 6–7 deš. reklamos automobilių klipai, kuriuose besišypsantys baltadančiai vyrai ir lėles Barbes primenančios gražuolės gyvena kažkokioje falsifikuotoje tikrovėje. Paraleliai videoprojekcijoms spektaklio veikėjai rodomi susvetimėję su savo kūnais, nebepažįstantys vienas kito, ieškantys ekstremalių patirčių, kad įsitikintų savo gyvumu (sąmoningai siekiamas skausmas ir smurtas), kitaip tariant, panašūs į mašinas, kurios nesvarbios niekam dideliame, industriniame, mašinų pilname mieste.

Įdomus, intertekstualus, dažno jauno šiuolaikinio žmogaus problemas reflektuojantis A. Areimos pastatymas, kurį vertėtų pamatyti kiekvienam aštuoniolikmečiui prieš pasirenkant gyvenimo veiklos kryptis.