Vidutinis skaitymo laikas:

15 min

E. Gudavičius: „Mano tėvas buvo didmiesčio žmogus“

Kadras iš pirmosios „Būtovės slėpinių“ laidos

Netekome istoriko Edvardo Gudavičiaus (1929-2020). Kviečiame skaityti Aurimo Švedo pokalbio su profesoriumi, publikuoto žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ 2008 metais, ištraukas. 

Minėjote, kad Jums buvo dešimt metų, kai Lietuva neteko nepriklausomybės. Prasidėjus karui, daugelis miesto gyventojų traukėsi į kaimą, taip stengdamiesi apsisaugoti nuo aplink tvyrančios sumaišties. O Jūsų šeimai nekilo analogiška mintis? Juk Jūsų senelis tuo metu dar buvo gyvas, ūkininkavo Tauragės rajone?

Senelis mirė 1943-aisiais, o močiutė gyveno, regis, iki 1970-ųjų. Galimybės pasitraukti būta, bet čia daugiausia lėmė mano tėvelio apsisprendimas. Jis buvo kategoriškai nusistatęs prieš pasitraukimą ir tokią jo nuostatą lėmė du motyvai. Visų pirma, turėčiau paminėti jo kaip seno frontininko patirtį. Frontui pajudėjus atgal ir vokiečiams traukiantis, Kaunas ištuštėjo. Jis skambėdavo kaip stiklas, kai eidavai gatve, nes visi buvo išsislapstę kaimuose pas gimines. Likimo ironija – nenukentėjo būtent tie, kurie nepasitraukė iš miesto! O tarp tokių buvo ir mano šeima. Ir tai, kaip jau minėjau, nulėmė mano tėvelio sprendimas. Jam buvo tekę kariauti Pirmajame pasauliniame kare.

Remdamasis savo patirtimi, jis pasakė: „Ginti Kauną iš Vakarų gali tik beprotis. Vokiečiai Kauno negins“. Ir jis buvo teisus…

Jūs minėjote du motyvus. Koks buvo antrasis?

Antrasis motyvas, mano nuomone, daug svarbesnis už pirmąjį. Mano tėvas juk buvo didmiesčio žmogus. Didmiesčio žmogus, sakyčiau, socialiniu požiūriu. Žvelgiant iš šios perspektyvos, mano senelio šeima buvo gyvenime prasimušusio amatininko šeima.

Senelio mentalitetas liko valstietiškas, tačiau jis sugebėjo prisitaikyti prie didmiesčio gyvenimo, surado savo vietą jame, laimėjo ne vieną kovą už būvį, valiojo į mokslus išleisti visus savo vaikus. Pasakęs visa tai apie savo senelį, aš esu priverstas koreguoti formuluotes, – viena vertus, jis liko valstietiško mentaliteto žmogumi, kita vertus, jis tuo pat metu jau tapo didmiesčio žmogumi. Socialinis mano senelio portretas nebūtų pilnas, jeigu nepaminėčiau to, kad jis buvo emigrantas. Paprastai kalbame apie mūsų tautiečių srautą į Ameriką, tačiau tuo pat metu nederėtų pamiršti ir apie mūsų emigracijos procesus į Petrapilį, Maskvą, kitus didžiuosius Rusijos imperijos miestus.

Tačiau ši emigracijos kryptis teprisimenama tik tuomet, kai imame samprotauti apie inteligentiją, apie lietuvių literatūrą ir panašius dalykus. Bet juk į Rusijos miestus vyko ne vien tik inteligentai. O apie šiuos žmones mes kažkaip pamirštame… Galbūt aš tiesiog nežinau kai kurių dalykų, galbūt kokie nors darbai apie visa tai egzistuoja, aš tiesiog neturėjau laiko nuosekliau įsigilinti į tai, kaip mūsų istoriografija sprendžia šiuos klausimus. Tačiau grįžkime prie mano senelio – jį aš turiu vertinti būtent štai tokiu socialiniu požiūriu. Mūsų emigrantai pradėjo nuo pačių juodžiausių darbų anglies kasyklose ir gyvulių skerdyklose. Mano senelis taip pat nebuvo išimtis. Jis pelnėsi duoną savo prakaitu.

Žinoma, čia lieka klausimas – ar galima stambiuosius Rusijos pramonės centrus lyginti su tokiais pat centrais, XIX–XX a. sandūroje egzistavusiais JAV? Jeigu mes bandysime gretinti juos cirkuliuojančio kapitalo dydžio arba produkcijos apimčių bei jos rūšių požiūriais, skaičiai tikriausiai nebus Rusijos naudai. Tačiau nepamirškime, kad šiuos skaičius reikia dalinti turint omenyje visos Rusijos erdvę bei toje erdvėje pasklidusių gyventojų kiekį. Kita vertus, negalėčiau kategoriškai teigti, kad pramonės vystymasis bei koncentracija stambiausiuose miestuose buvo Rusijos socialinį veidą lemiantys reiškiniai.

Jeigu atsigręžtume į sovietų valdžios užgimimo aplinkybes ir palygintume tuo metu Maskvoje bei Petrapilyje vykusius procesus, galbūt Maskvos proletariato surengtų akcijų būtų galima priskaičiuoti daugiau, galbūt tose akcijose dalyvavo daugiau žmonių, tačiau vien tik skaičiai nieko nereiškia. Kas suvaidino svarbiausią vaidmenį? Maskva ar Petrapilis? Paimkime kad ir garsiąją Putilovo gamyklą. Arba Vasario revoliucijos įvykius. Viskas prasidėjo nuo Petrapilio. Maskva tik seka Petrapiliu. Taigi tuo metu, kai mano senelis atvyko į Maskvą, joje labai svarbūs procesai buvo vos prasidėję, o kaimiškasis šiame mieste gyvenusių žmonių pradas lindo pro visas siūles. Tad mano senelį laikyčiau puikiausiu šiame mieste gyvenusio žmogaus pavyzdžiu.

Tačiau Jūsų tėvas, vykstant virsmo didmiesčio žmogumi procesui, neišvengiamai turėjo nueiti daug toliau nei senelis.

Mano tėvas buvo amatininko sūnus, kuris augo didmiesčio gatvėje. Gatvėje besitrainiojantys berniūkščiai užsiimdavo pačiais įvairiausiais dalykais – jie pramogaudavo, uždarbiaudavo, netgi vogdavo. Tėvas vieną tokią „firminę operaciją“ prisimindavo su humoro doze: vaikėzų gauja tykodavo, kol gatvėje pasirodys vežėjas, gabenantis limonadą.

Tada visa gerkle šaukdami „Ura!“ jie puldavo prie vežėjo, čiupdavo kiek kas suspėdavo pagriebti limonado butelių, vieną kitą dėl „teroristinio akto“ psichologinio paveikumo sukuldami į gatvės grindinį. Po sėkmingo „antpuolio“ vykdavo grobio dalybos ir mėgavimasis limonadu.

Žinoma, kai kuriems iš jų tekdavo paragauti vežėjo bizūno, tačiau mano tėvas išaugo būtent tokioje aplinkoje. Panašių savo nuotykių jis man yra papasakojęs ne vieną. Bent jau man labiausiai įstrigo atmintyje Maskvos berniūkščių „ekspedicija“ į šio miesto požemius. Juose buvo nutiesti dujotiekio vamzdžiai, nes maskviečiai savo namus žiemą šildydavosi dujomis. Žinoma, vasarą dujotiekis neveikdavo, ir tai didmiesčio vaikėzams suteikdavo puikią progą susiorganizuoti dar vieną „pramogą“. Tėvas man yra papasakojęs, kaip jis su savo draugais vieną kartą pasiklydo tame požeminiame mieste.

Kurį laiką pasiblaškę įvairiausiomis kryptimis, berniūkščiai ėmė tartis, ką daryti. Tuomet mano tėvas (bent jau jis tą nuopelną buvo linkęs prisiskirti sau) pasakė likimo bendrams: „O ar mes atkreipėme dėmesį, iš kur mes ėjome; ar skaičiavome kryžkeles bei posūkius? Mes nekreipėme į visa tai dėmesio! Todėl dabar pradedam viską iš naujo, sugalvokim, kur turime eit, bet tuo pat metu pasistenkime užfiksuoti, iš kur pajudėjome. Jeigu tai padarysime, galėsime grįžti į tą pačią vietą, iš kurios pradėjome savo paieškas.“

Paprastas, bet labai protingas pasiūlymas.

Skaičiuodami kryžkeles bei posūkius, kiekvienam stengiantis įsiminti tiek, kiek pajėgia, berniūkščiai galiausiai rado išėjimą. Žinoma, išėjo visai ne ten, kur buvo įlindę. Bet juk tai buvo gatvės vaikai – susiorientuoti daug laiko neprireikė. Štai toks buvo didmiesčio gyvenimas.

Mano tėvas, kitaip nei senelis, susidūrė su juo pradėdamas „gavrošo“ lygiu. Kaip vėliau pasisuko jo gyvenimas? Tėvui buvo suteikta galimybė studijuoti. Tuo metu nedirbti ir atsidėti mokslams galėjo tik pasiturinčių žmonių vaikai. Kaip jau minėjau, senelis sugebėjo užtikrinti visiems savo vaikams galimybę lankyti vidurinę mokyklą. Tačiau ją baigę visi išgirdo tuos pačius žodžius: „Toliau gyvenimo keliu eikite patys. Aš nesakau, kad neduosiu jums duonos, jeigu jūsų kišenės bus visiškai tuščios, tačiau galvoti, kaip išsilaikyti, turite patys.

Tolesnės studijos jau yra jūsų pačių reikalas.“ Senelis nė vienam savo vaikui neskaičiavo suvalgytos duonos kąsnių, tačiau kiekvienas jų ką nors uždirbdavo bendrai šeimos kasai, nes visi jautė pareigą atsiskaityti su tėvais. Visas mano tėvo studentavimas tuo pat metu buvo ir darbas. Tuo metu Maskva išgyveno audringą pramonės augimą. Taip pat labai stipriai ėmė vystytis mašinų pramonė. O mano tėvas pateko būtent į šitą „aukso gyslą“… Todėl jau būdamas studentu jis labai gerai uždirbo. Taigi mano tėvo gyvenimas jau buvo didmiesčio žmogaus gyvenimas. Jis prasimušė į techninės didmiesčio inteligentijos sluoksnį…

[…]

Po viso to, ką papasakojote, atsakymas daugiau negu aiškus.

Čia reikėtų įvertinti ir dar vieną dalyką, apie kurį jau esame kalbėję. Galiu pasakyti, kad tėvelio giminėje „svetimkūniu“ jautėsi ne tik mano mama, bet ir jis pats. Aš negaliu teigti, kad buvo kokių nors konfliktų, tačiau tam tikra distancija tarp „jų“ ir „mūsų“ jautėsi labai aiškiai.

Aš taip pat jaučiausi svetimkūnis, nes buvau svetimos moters vaikas. Tačiau, kaip jau ir minėjau, mano tėvelis taip pat buvo svetimas… Visos giminės akyse jis buvo „kažkas tokio… žodžiu, ne tas!“ Kai mes kalbame apie miesto ir kaimo antagonizmą, visų pirma turime omenyje tai, kad miestas buvo nelietuviškas. Tačiau toks supratimas yra labai vienpusis.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Mieste gyveno mūsų inteligentija. Ir vis dėlto kiek jos buvo? Palyginti su visokiomis tarnaitėmis, sargais, amatininkais, inteligentija, pavyzdžiui, Vilniuje sudarė ne daugiau kaip 2 ar 3 proc. Taigi kalbame apie visai kitą terpę, kurioje skleidėsi visai kitas mentalitetas ir gyvenimo supratimas. O kas tuo metu buvo Lietuva?

Ji buvo lygiai tokia pat kaip ir dabar – didžiulis kaimas. Sovietmetis šiuo atžvilgiu pridarė itin daug žalos. Tai pasakęs, esu linkęs ginčytis su bet kuo, kas bandys man prieštarauti, siūlydamas kaimiškosios urbanizacijos su kolektyvinio darbo elementais kontrargumentą. Kas gi buvo ši kaimiškoji urbanizacija?

Vietoje feodalinės baudžiavos Lietuvai per jėgą buvo įpirštas Egipto arba Babilonijos bendruomeninio ūkio modelis. Žinoma, jis buvo patobulintas pasinaudojant XX a. technikos teikiamomis galimybėmis. Tačiau jeigu kalbėtume apie darbo esmę, nematau jokio kokybinio skirtumo tarp sovietų Lietuvoje ir Egipte arba Babilonijoje egzistavusių visuomeninių ir ekonominių sanklodų.

Mano tėvas puikiai žinojo, kas yra tarybų valdžia. Tiesa, į Lietuvą jis grįžo dar prieš kolektyvizaciją. Tačiau jam buvo puikiai pažįstamas „kombiedų“ arba varguomenės komitetų, kuriais iš pat pradžių ir rėmėsi tarybų valdžia, kuriamo gyvenimo skonis.

Sovietmečio vadovėliuose buvo rašoma, kad daug kur tarybas buvo užvaldę buožės, todėl partijai ir vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik organizuoti „kombiedus“. Jie simbolizavo nepaprastai žiaurią giluminę kovą, vykusią to meto visuomenėje. Aš nenoriu nieko kaltinti, – abi pusės buvo įsikibusios viena kitai į gerklę ir stengėsi žūtbūt išgyventi.

Tačiau aš galiu deklaruoti ir savo poziciją – žvelgdamas į Rusijos pilietinį karą esu raudonųjų pusėje.

Kodėl?

Jeigu ne raudonieji, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Ir vis dėlto ne vien tik šis argumentas man atrodo svarbus.

Žinant, kokia buvo carinė Rusija, – su didžiuliu luominiu reliktu, – man nekyla abejonių, kurią pusę palaikyti. O kas gi yra tas luominis reliktas? Jeigu pagal kilmę ir gyvenimo būdą tu neatitinki tam tikrų standartų, esi ne žmogus ir kiekviename žingsnyje jauti panieką bei diskriminaciją. O prasimušti buvo nepaprastai sunku, nes Rusijoje gyvavęs kapitalizmas nusipelno tik vieno epiteto – „suknistas“. Ir joks kitoks. Na, gerai, galima parinkti šiek tiek „politiškai korektiškesnę“ formuluotę – „pradinis feodalinis kapitalizmas“.

Beje, o dabar Lietuvoje koks kapitalizmo porūšis gyvuoja? O jeigu paimtume mokslo situaciją? Jeigu tu nepriklausai valdančiajai kastai, kurioje lemia anaiptol ne moksliniai laipsniai ir net ne užimamos pareigos, o ryšiai, priklausymas interesų grupei, „kilmei“… Jeigu tu nepriklausai „akademinei mafijai“, tai esi ne žmogus. Tačiau šiandien visi šie dalykai jau yra tvarkomi pogrindžio sąlygomis. Nors ir pogrindyje suderinti mechanizmai veikia praktiškai be priekaištų…

Rusijoje visa tai buvo taisyklė, kuri praktiškai neturėjo išimčių. Mano tėvui teko patirti visą tą pradinio feodalinio kapitalizmo svorį bei po to ėjusias sovietų valdžios kūrimosi peripetijas savo kailiu. Lietuvoje gyvenę žmonės kai kurių dalykų tiesiog nežinojo. Aš nieku gyvu nesu kolektyvinio darbo šalininkas. Priešingai. Dabar galima prisiminti ir mano mamos tragediją… Juk aš, laikydamasis tokio požiūrio, atsiduriu priešingoje barikadų pusėje. Šiuo atveju jau reikia kalbėti ne tik apie tautinį, bet ir apie socialinį požiūrį.

Tačiau grįžkime prie mano tėvo. Jis savo akimis regėjo visas tas socialines įtampas. Negaliu teigti, kad jis, kalbėdamas su manimi, kada nors būtų tai suformulavęs atviru tekstu, tačiau iš daugybės jo pastabų, vienu dviem sakiniais išreikštų nuostatų, prisimenant mūsų bendravimą iš didžiulės laiko perspektyvos, man susiklosto įspūdis, kad jis buvo įsitikinęs: visa socialinio antagonizmo bjaurastis kaime reiškėsi kur kas baisesnėmis formomis nei mieste.

Mano nuomone, jis buvo visiškai teisus. Proletariato mentalitetas, lyginant su kaimo varguomenės mentalitetu, vis dėlto buvo daug aukštesnio lygio. Proletarų neapykanta buržuazijai vis dėlto atitiko tam tikras gyvenimo taisykles, o jos kūrė tam tikrus žmoniškumo atšvaitus. Žinoma, jų buvo labai nedaug, tačiau kaimo varguomenės neapykanta buvo daug baisesnė.

Kodėl egzistavo šios skirtys tarp kaimo varguomenės ir proletariato mentaliteto?

Dėl vienos labai paprastos priežasties. Skurdas kaime yra kur kas didesnis negu mieste. Didesnis skurdas sukuria žiauresnes išnaudojimo formas. Net ir neorganizuotas proletariatas niekados neleis savęs pažeminti taip baisiai kaip kaimo skurdžiai. Ir dar vienas dalykas. Prisiminkime, kur bėgdavo valstiečiai: iš didžiojo kunigaikščio žemių ar į didžiojo kunigaikščio žemes?

Atsakymas daugiau nei akivaizdus – į didžiojo kunigaikščio žemes.

O taip nutikdavo dėl vienos paprastos priežasties, – bajoras iš jų išspausdavo kur kas daugiau nei didžiojo kunigaikščio administratoriai, nes pastarieji tiesiog nebuvo suinteresuoti nulupti nuo savųjų pavaldinių devynis kailius. Jie žinojo, kad pakankama gėrybių dalis suplauks į rankas ir be didelių pastangų. Beje, galime pasklaidyti Vladimiro Lenino darbą „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje“1, kuriame yra labai taiklių įžvalgų.

Šios knygos autorius padaro analogišką išvadą: baisiausia yra tų samdinių lemtis, kuriuos samdo neturtingi valstiečiai. Jie, bandydami užsidirbti pragyvenimui, negaili savęs ir kaip įmanydami engia samdinius. Joks prievaizdas ar ūkvedys niekados nesugebės išspausti iš kaimo vargdienių tiek, kiek jų likimo bendrai, palypėję vienu socialinės gradacijos laipteliu aukštyn.

Dabar jau galiu pasiremti ir savo patirtimi. Mieste labai daug žmonių ir todėl visuomet egzistuoja galimybė paskęsti masėje. Juk mes dažniausiai net nežinome, kas gyvena mūsų kaimynystėje. Tuo tarpu kokia situacija kaime? Ten visi apie visus žino beveik viską ir dėmesingai žvelgia į kiekvieną savo artimo prie lūpų keliamą šaukštą. O kur dar begalinės apkalbos… Mieste mes esame kur kas saugesni.

Tačiau ar sprendimas pasilikti mieste galėjo Jūsų šeimai suteikti tą anonimiškumo šydą? Juk Jūsų tėvas buvo žinomas žmogus – dirbtuvių vedėjas.

Iš tiesų jo likimas priklausė nuo to, ką apie savo viršininką pasakys darbininkai. Mano tėvui labai pasisekė, kad jų atsiliepimai buvo geranoriški. O juk buvo visokių įtampų ir konfliktų, be kurių turbūt neišsiverčia nė vienas kolektyvas. Aš žinau apie vieną itin didelį konfliktą…

Komandoro kryžių su Nuopelnų ordino žvaigžde Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Januszas Skolimowskis įteikė Lietuvos istorikui Edvardui Gudavičiui (2013 m.). Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Kai mano tėvas tapo dirbtuvių vedėju, jo visą laiką buvo klausinėjama: „Kaip būtų galima sumažinti darbo savikainą?“ Pasakęs, jog tam reikėtų išformuoti brigadas ir pradėti dirbti individualiai, tėvas sudomino kolegas.

Eksperimentas parodė, jog individualus darbas iš tiesų labai sumažina darbo savikainą. Paskaičiavus darbo sąnaudas naujomis sąlygomis, brigados buvo panaikintos. O ką tai reiškė? Našumas pakilo, tačiau kai kurie darbininkai tapo nebereikalingi ir juos teko atleisti. Likusieji dirbtuvėse neteko jokių galimybių simuliuoti darbą.

[…]

Grįžkime į nepriklausomos Lietuvos Kauną. Tai ką gi kalbėdavo su Jūsų tėvu darbininkų žmonos, sutikusios jį gatvėje?

Jos graudendavosi: „Kiek žmonės uždirbdavo, kai jūs vadovavote dirbtuvėms!“ Vieną kartą tėvas leido sau pajuokauti: „Uždirbti gal ir uždirbdavo, bet juk aš jums buvau šuo!“ „Oi, panie, tada mes nieko nesupratome! Be to, ar jūs nors vieną žmogų nuskriaudėte be reikalo, neišsiaiškinęs visų aplinkybių? Jūs aprėkdavote žiauriai, tačiau beveik niekada nebuvote išrašę mūsų vyrams pabaudų,“ – pasigirdo atsakymas.

Štai toks, su daugybe ekskursų, mano atsakymas į klausimą, kodėl mūsų šeima karo metu liko mieste. Galbūt mano tėvą išgelbėjo atsitiktinumai, tačiau aš jo likime įžvelgiu ir tam tikrus dėsningumus. Tai buvo mąstantis žmogus, kuris labai gerai pažino gyvenimą ir mokėjo padaryti reikiamas išvadas. O jo poziciją, nors ir būdami kitoje barikadų pusėje, darbininkai vis dėlto sugebėjo įvertinti.

Jūsų tėvas pakankamai greit atrado arba susikūrė Kaune tam tikrą aplinką, kurioje praleisdavo didžiąją savo laiko dalį, – turiu omenyje darbą ir jame buvusius žmones. Dabar prisiminkime Jūsų mamą. Jau minėjote, jog beveik visą laiką ji skirdavo Jums, o jos ryšiai su aplinka buvo pakankamai sporadiški. O ar ji palaikė santykius su Rusijoje likusiais artimaisiais?

Ryšiai buvo labai fragmentiški. Juk Sovietų Sąjunga buvo itin uždara šalis.

O po to, kai Lietuva irgi pateko į šitos itin uždaros šalies sudėtį?

Tuo metu tarp gyvųjų likusi tik mano mamos mama arba kitaip – mano senelė ir jauniausioji sesuo. Per karą senelė mirė. Mes nežinome jos likimo, nes jokių žinių, kas su ja nutiko Rostove, mes neturėjome. Jos tiesiog neliko. Tuo tarpu mamos sesuo buvo per prievartą evakuota. Pasibaigus karui ji atvyko į Lietuvą aplankyti mūsų šeimos. Tačiau apie jos tolesnį likimą aš irgi nieko nežinau.

Esate užsiminęs, jog tėvas pažinojo pakankamai daug Kauno žydų. Kokiais būdais mezgėsi pažintys su šios tautybės žmonėmis?

Verslo dėka. Tai buvo jo klientai. Jie taisydavo nuosavas arba savųjų šeimininkų mašinas, o kai tėvas išėjo iš dirbtuvių – pirkdavo jo tiekiamas prekes, susijusias su automobilių priežiūra ir eksploatacija. Juk tarpukariu trečdalį Kauno gyventojų sudarė žydai. Todėl jų nuošimtis versle buvo išties didžiulis. O verslo pasaulis pirmasis susidūrė su automobilių poreikiu. Taip ir mezgėsi gyvas pažinčių tinklas.

Labai norėčiau išgirsti kadaise jūsų keliais sakiniais nupasakotą epizodą, kaip Jūsų tėvui teko atlikti teisėjo pareigas sprendžiant dviejų žydų ginčą.

Žydai buvo linkę savo reikalus spręsti pasitelkę į pagalbą vadinamąjį „trečiųjų teismą“. Civilinio teismo paslaugos buvo pakankamai brangios, – vien atlygis advokatui kiek kaštuodavo.

Todėl du tarpusavyje bandantys išspręsti konfliktą žydai paprastai kreipdavosi į trečiąjį asmenį, kuris buvo gerai žinomas ir gerbiamas visuomenėje ir iš kurio buvo tikimasi objektyvaus sprendimo. Už bylos narpliojimą būdavo sulygstamas tam tikras užmokestis, todėl Kaune buvo keletas žmonių, kurie garsėjo kaip labai patyrę „teisėjai“. Jie netgi galėjo kelti kainą už savo teikiamas paslaugas. Taigi tarpukario Kaune funkcionavo „trečiųjų teismas“.

Vieną kartą į mano tėvą kreipėsi du pažįstami žydai, prašydami tarpininkauti sprendžiant jų konfliktą. Darau prielaidą, kad ginčas vienaip ar kitaip galėjo būti susijęs su automobilių technika.

Kiek pamenu, mano tėvui buvo iškilusi dilema: „Palaukite, bet juk aš katalikas. Kaip gi jūs mane painiosite į savo reikalus?“ – paklausė jis žydų. Tuo metu konfesiniai dalykai buvo gal net svarbesni nei tautiniai, tačiau mano tėvo nuogąstavimai buvo nepagrįsti.

„Čia grynai biznio reikalas, todėl jokių problemų mes neįžvelgiame,“ – pasigirdo atsakymas.

Kaip baigėsi ši „avantiūra“?

Mano tėvui pavyko išspręsti bylą taip, kad abu teismo dalyviai liko labai nepatenkinti… Pamenu, jog mano tėvas tada buvo toks pat suglumęs, kaip ir aš po pirmojo savo pasirodymo televizijoje.

„Kad aš daugiau imčiausi tokių reikalų,“ – pasakė jis mums tuomet. Dar labiau jį nustebino tai, kad po kiek laiko Kauno žydai vėl ėmė kreiptis prašydami pabūti teisėju. „Jūs gal visų pirma paklauskite tų žmonių, kurie buvo tiesiog pasipiktinę mano sprendimu,“ – tokia buvo mano tėvo reakcija. Tačiau tai interesantų nė kiek nesuglumino, o kažkuris iš jų pasakė maždaug taip: „Tai tik įrodo, kad jūs sugebate būti nešališkas.

Kaip galėjo būti kitaip? Juk dažniausiai vienas būna patenkintas, o kitas – pasipiktinęs. Jeigu šiuo atveju nebuvo nė vieno laimėtojo, tai reiškia, kad neliko ir pralaimėjusiojo!“ Štai kaip sureagavo žydų visuomenė. Niekam ne paslaptis, jog tarpukario Lietuvoje žodis „žydas“ buvo keiksmažodžio sinonimas. Tačiau žydai irgi turėjo savo analogą – „gojus“. Neabejoju, kad abu „trečiojo teismo“ dalyviai pavartojo šį žodį mano tėvo atžvilgiu. Tačiau rezultatai buvo tokie.

Ir dar vienas prisiminimas iš mano vaikystės. Vienas iš mūsų šeimos svečių per Kalėdas arba Velykas buvo toks žydas verslininkas, pavarde Ipa. Kodėl aš šį žmogų prisimenu? Jis buvo dėmesingas man kaip vaikui ir švenčių proga atnešdavo man dovanų kokią nors labai įdomią knygą. Ipa visados sugebėdavo parinkti ką nors tokio, kas buvo aktualu ir įdomu mano amžiaus vaikui.

[…]

Mokyklos baigimas ir brandos atestato atsiėmimas daugeliui jaunuolių bent jau dabar asocijuojasi su tam tikros sumaišties laikotarpiu: kur eiti, ką daryti, kokiu būdu bandyti atrasti save? Šitie klausimai nedavė ramybės man ir mano klasiokams. Kiek teko patirti bendraujant su Istorijos fakulteto pirmakursiais, panašiai jaučiasi ir dabartiniai abiturientai. O kaip Jūs prisimenate tą laiką? Ką mąstėte ir kokias dilemas sprendėte? O gal viskas buvo ganėtinai aišku?

Viskas iš tiesų buvo gana aišku. Tačiau tai pasakęs aš privalau papasakoti apie savąjį gyvenimo planą, kurį buvau susidaręs. Čia taip pat reikėtų prisiminti mano skyrioką kalbininką Vytautą Ambrazą. Jis yra mane toli pralenkęs… Aš niekada nesijaučiau toks istorijos asas, koks yra Vytautas kalbotyros srityje.

Kai mes svarstėme, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, jis jau tada buvo toli mane pralenkęs. Įsivaizduokite, jis sugebėjo peršokti per vieną klasę ir, kai aš buvau abiturientas, jis jau studijavo. Tiesa, jį gana greitai pašalino iš universiteto už politinius dalykus.

Kita vertus, tokia formuluotė skamba keistai. Vytautas ir tuomet, ir dabar buvo ir yra taip susitelkęs prie savo darbo, kad visa kita jam egzistuoja „lyg tarp kitko“. Tačiau jo be galo aukštas intelektas tiesiog negalėjo toleruoti sovietinio idiotizmo. Kai dabar kalbama apie sovietinį laikotarpį, aš kažkodėl ne taip jau dažnai randu bandymų išvesti analogijas tarp komunizmo ir religijos.

Mano tėvelis sakydavo tiesiai: „Komunizmas yra religija.“ Aš su juo visiškai sutinku, nors ir nemėgstu filosofinių vertinimų, nes norint daryti tam tikrus apibendrinimus, reikia gerai išmanyti šią sferą. Tačiau nesiimdamas spręsti dilemos, ar komunizmą galima vadinti religija filosofiniu požiūriu, aš vis dėlto dedu tarp šių dviejų dalykų lygybės ženklą.

Religija pateikia tam tikrą gyvenimo sampratą, kuri yra priimama kaip neginčijamos egzistencinės koordinatės. Tokia koordinačių sistema padalija pasaulį į „juoda“ ir „balta“, lemia, kaip žmogus turi gyventi, ko siekti ir kaip vertinti save bei kitus. Jeigu taip yra iš tiesų, kyla natūralus klausimas, – ar tu tiki visu tuo, ar atmeti šią koordinačių sistemą?

Komunizmas iš savo adeptų irgi reikalavo besąlygiško tikėjimo. Jo tiesas masėms aiškinantys mokslininkai ir propagandininkai elgėsi kaip teologai, apeliuodami į tam tikrą tikėjimą ir reikalaudami tikėti. Jeigu yra tikėjimas, turi būti ir tam tikros dievybės. Jos komunizmo religijoje irgi buvo.

Juk Stalinas buvo ne kas kita kaip dievybė. Bet kadangi mes kalbame apie bendruomeninę visuomenę, turėtume žvelgti į šį fenomeną iš tam tikros perspektyvos, įvertindami jo kontekstus. O Egipto faraonai ar nebuvo dievybės? O Romos imperatorių kultas? Kodėl Romos imperijoje buvo persekiojami krikščionys?

Dėl to, kad jie nepripažino imperatoriaus dieviškumo. Sudėk auką imperatoriui ir eik į visas keturias puses pasišvilpaudamas.

Mano nuomone, SSKP XX suvažiavimo delegatai, įvertinę, jog Sovietų Sąjunga gyvuoja ne senovės epochoje, pasidrovėjo garbinti gyvą asmenį kaip dievybę. Taip atsirado Lenino, kuris jau buvo nuėjęs į dausas, kultas. Egzistavo ištisa „Lenino hagiografija“. Turėjome ir „Lenino evangeliją“. O kas toliau? Savaime aišku, apeigos. Pradedant pionierių rikiuote ir baigiant partijos suvažiavimais bei politbiuro narių laidotuvėmis. Galime prisiminti ir raudonųjų švenčių proga rengiamus mitingus. Ar tai ne tam tikra mišių lankymo atmaina? O kur dar komunistinė partijos narių moralės priežiūra?

Beje, būtent jos dėka aš suradau labai gerą būdą išsisukti nuo partinio bilieto paėmimo. „Atleiskite, bet jeigu jau aš skirsiuosi su savo žmona, jokios partorganizacijos nuomonės man klausyti nesinorės. Mano reikalas, su kuo noriu, su tuo ir miegu,“ – drėbdavau aš tiems, kurie bandydavo mane „atversti“ ir įkišti į rankas partinį bilietą. Vyriškoje kompanijoje man toks argumentas dažniausiai padėdavo.

Bet grįžkime prie Ambrazo. Kaip jau minėjau, tokio aukšto intelekto žmonės kaip jis dažniausiai neišlaikydavo viso to absurdo spaudimo ir pratrūkdavo. Taip nutiko ir Vytautui.

Netrukus jis buvo pašalintas iš universiteto, tačiau chruščioviško pseudoatšilimo dėka jam pavyko grįžti į mokslus. Dabar jis yra vienas žymiausių mūsų kalbininkų.

[…]

Jeigu jau užsiminėte apie tėvus ir jų įtakas, dar norėčiau pasiteirauti, kiek jie Jums kalbėjo apie tai, kokią Jūsų gyvenimo viziją jie buvo susidarę? Ne paslaptis, kad kai kurie tėvai turi pakankamai aiškų supratimą, ko jie tikisi iš savo sūnaus arba dukros ir labai aiškiai duoda suprasti, koks gyvenimo kelias jau yra parinktas kaip „geras“, „tinkamas“ ir pan. Kokia situacija buvo Jūsų šeimoje? Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama šia tema? O gal savojo likimo laivą plukdėte pats?

Mano mama savo gyvenimą paskyrė man. Jos gyvenimą sugriovė Rusijos revoliucija. Šiuo atveju skaudžiausia tai, kad aš nesugebėjau nuslėpti savo neapykantos carinei Rusijai ir tuo labai skaudinau patį brangiausią man žmogų. Kaip jai buvo sunku matyti, kad aš nepriimu to, kas jai taip artima ir svarbu… Nepaisant to, mano mamai rūpėjo tiktai viena – kad aš būčiau laimingas, kad rasčiau save ir kad šios mano paieškos nesusidurtų su ta baisia mūsų gyvenimo aplinka, kuri galėjo sunaikinti bet kurį žmogų. Visa kita jai buvo antraeiliai dalykai. Žinoma, tai labai abstraktu…

Ar papasakojote apie savo gyvenimo planą tėvams?

Negalėčiau pasakyti, jog nesidalijau savo mintimis su tėvais, tačiau labai šio plano neužaštrinau. Todėl ir mūsų pokalbiai su tėvais apie mano gyvenimo perspektyvas nebuvo lemiami. Mano mamai svarbiausi buvo jau minėti dalykai…

O tėvui?

Ką aš galiu pasakyti apie tėvelį… Jis norėjo, kad aš sekčiau jo pėdomis ir tapčiau inžinieriumi-mechaniku. Kita vertus, jis aiškiai man davė suprasti, kad šiuo atveju svarbiausia ne tai, ar aš pasirinksiu jo gyvenimo kelią, bet tai, kad pasirinkęs vieną ar kitą dalyką, aš gyvenime ką nors pasiekčiau. Kai mano tėvas pajuto, kad aš esu save atradęs, tačiau pašaukimui išsiskleisti tiesiog nėra sąlygų, jis labai norėjo, kad man pagaliau pasisektų.

Kai aš stojau į neakivaizdines studijas Istorijos fakultete, mano tėvelis labai jomis domėjosi. Man apsigynus disertaciją jis labai tuo džiaugėsi. Jis man kartkartėmis vis atnešdavo vieną kitą su istorija susijusią knygą. Tačiau gauti medievistinės literatūros nebuvo lengva. Jos mūsų knygynuose pasirodydavo labai mažai ir tai neturėtų stebinti – pastaraisiais dalykais dažniausiai domisi ganėtinai siauras specialistų ratas. Kita vertus, Kaune domėjimasis senąja Lietuvos istorija neišblėso visą sovietmetį. Todėl kai tik susitikdavau su kokiu nors kauniečiu, kalba neišvengiamai pasisukdavo šia linkme: „Tai tamsta istorikas? Na, o kaip ten Vytautas Didysis? Žinoma, viešai apie tai kalbėti ir rašyti nelabai galima, tačiau gal turi ką nors stalčiuje?“

Tvyrant tokioms nuostatoms, kai kurios knygos keliaudavo iš rankų į rankas, jos būdavo kopijuojamos „Eros“ aparatu. Ir štai vieną kartą tėvas man atneša nukopijuotą Česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“3: „Štai Edvardai, imk! Kainavo penkiolika rublių! Būtinai paskaityk!“ Tuo metu penkiolika rublių buvo dideli pinigai. Aš iš nuogirdų jau žinojau, kas toje knygoje rašoma. Dabar, turėdamas galimybę, susipažinau nuodugniau.

Įsivaizduokite mano situaciją. Po mėnesio ar dviejų tėvas manęs paklausė: „Na kaip, Edvardai, ar perskaitei?“ Man teko išsisukinėti: „Mažai laiko turiu, skaitau po truputį.“ Taip aš tempiau, kol galų gale išsisukinėti nebebuvo jokios galimybės. Vieną kartą, kalbai vėl pasisukus apie Gedgaudo knygą, aš buvau priverstas „atidengti kortas“: „Žinai, tėveli, fantazijos visa tai…“ Tada jis sunerimo: „Bet palauk, nejaugi tau rusai išplovė smegenis sovietiniame universitete?! Juk tai mūsų praeitis, kuri nuo mūsų buvo nuslėpta!“ Man teko gintis: „Visa tai tėra išsigalvojimai…“

Mano tėvas nepasidavė: „O tu išnašas žiūrėjai? Tu pažiūrėk, kokia rimta literatūra remiamasi! Ar ji kur nors kitur buvo panaudota?“ Diskusija įsisiūbavo. „Tėveli, aš nesu skaitęs visos šios literatūros, tačiau tai, ką esu žiūrėjęs, leidžia man teigti, jog Gedgaudo požiūris neturi nieko bendra su istorine realybe. Dar daugiau – apie lietuvius joje nėra nė žodžio.“ Tai mano tėvo neįtikino: „Bet Gedgaudas ir pats rašo, kad literatūroje pateikiamą informaciją visų pirma reikia iššifruoti“. Na, ką gi. „Pabandykim šifruoti, – atsakiau jam. – Paimkime gotus. Egzistuoja šaltiniai, minintys juos, egzistuoja istorikų bei kalbininkų studijos. Visa tai man žinoma.

Man irgi labai norėtųsi, kad Gedgaudo teiginiai būtų tiesa, tačiau šaltiniuose glūdintys faktai kalba visai ką kita. Aš nerandu čia nieko baltiška.“ Mano tėvui visa tai girdėti buvo labai nemalonu, tačiau jis suprato mano argumentus. Jis išgyveno didžiulį nusivylimą, tačiau ne manimi, o Gedgaudu. Taigi tėvas labai džiaugėsi, kai aš perėjau dirbti į istorikų cechą. Kita vertus, jis dažnai manęs klausdavo: „O inžinieriaus darbas tau kaip istorikui nieko nedavė?“ Į tai aš atsakydavau taip, kaip ir jums, ir tuomet mano tėvelis labai džiaugdavosi.

Visą pokalbį skaitykite čia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.