2020 01 28

Indra Drevinskaitė-Žilinskienė

Šiaurės rytai

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Reto vardo karys – savanoris – poetas

Biržų gimnazijos literatai. Mamertas Indriliūnas – antroje eilėje pirmas iš dešinės. P. Ločerio fotografija (1936 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

2020 m. sausio 28-ąją Mamertui Indriliūnui (1920–1945), literatūros kritikui, vertėjui, publicistui, intelektualui, partizanui, ateitininkui, sukanka 100 metų. Šia proga siūlome skaityti tekstą, publikuotą nepriklausomame Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ 2017 metais.

***

Vardas „Mamertas“ mūsų ausiai skamba neįprastai. Mamertas Indriliūnas iš Gataučių kaimo – toks skambesys nors kiek pažįstamas. Gataučiai – prie Nausėdžių, Mamertas Indriliūnas – iš literatūros ir istorijos vadovėlių.

Gataučiuose iki šiol stovi šio talentingo žmogaus gimtinė, atsidavusių žmonių dėka nevirtusi dykyne. Prižiūrima sodyba – retas pavyzdys Biržų rajone, kaip šiuolaikinis gyvenimas sutelpa po senomis sijomis, ne išbalansuodamas amžių srovenimą, o įsiliedamas į šimtmečių tėkmę.

Mamertas Indriliūnas – gimnazistas. Antroje fotografijos pusėje įstrižai Mamertas užrašęs savo vardą ir pavardę, užrašas visai išblukęs. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Jauno žmogaus amerikos ir sibirai

Mamertas Indriliūnas, Lietuvos rašytojas ir partizanas, gimė 1920 metų sausio 28 dieną Gataučiuose, Vabalninko valsčiuje. 1938 m. baigęs Biržų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultete, Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. įsijungė į pasipriešinimo judėjimą, priklausė Šato partizanų būriui, kuris veikė Vabalninko ir Krinčino valsčių teritorijoje. 1945 m. vasario 21 d. žuvo su broliu Jonu ir kitais partizanais miškelyje prie Leliškių kautynėse su NKVD daliniu. Stribų užkastas Gerkiškių žvyrduobėse. Tai dokumentiniai faktai, kuriuos pateikia internetas. Tačiau už kiekvienų sausų duomenų apie žmogaus gimimą ir mirtį yra gyvenimo linija. M. Indriliūnui ji nebuvo ilga – šiek tiek daugiau nei 20 metų. Jauno gyvenimo saujoje gabus jaunuolis laikė du gyvus plasnojančius paukščius: kūrybą ir kovą. Pirmoji – Dievo duota, antroji – meilės tėvynei pašaukta.

Kai minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, partizaniškos veiklos tragizmas ir jos padariniai iš šiuolaikinio požiūrio perspektyvos atrodo ne ką baisesni nei moderniosios taikaus gyvenimo baimės.

Skaitant partizanų prisiminimus, klausant amžininkų pasakojimų, prisiliečiant prie kitokių to laikmečio ženklų, tampa aišku viena: kiekvienas mes turime atrasti savo amerikas, kiekvienas mes turime praeiti savo sibirus. Kokios amerikos ir sibirai buvo Mamerto gyvenime?

„Nepriklausomybės laikotarpis Lietuvoje – ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei intelektualinio tautos suklestėjimo metas. Stiprių impulsų šiam dvasiniam ir intelektualiniam visuomenės pakilimui neabejotinai suteikia Kauno universitetas: filosofų Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, literatūros profesorių Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus paskaitos ir mokslinė kūrybinė veikla.

Veikiama Vinco Mykolaičio-Putino žmogaus vidinės laisvės idėjų, ši karta jau nenori taikstytis su jokiomis dogmomis. Jos idealai – dvasiškai stiprus žmogus, turintis dvasinį pagrindą ir siekiantis putiniškų idealybės aukštumų, laisva tauta, gyvenanti savo žemėje ir mylinti ją. Esminė šios kartos aksioma: be aiškių dvasinių ir kultūrinių orientyrų nepriklausomybė niekada nebus tvirta.

Šiai kartai priklausė Kazimieras Vasiliauskas, Aldona Žemaitytė, Vanda Zaborskaitė, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Stasys, Jurgis ir Juozas Lukšos, Diana Glemžaitė, Vytautas Mačernis, Julijonas Būtėnas ir kiti. Vieni ryškiausių šios kartos atstovų – Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas. Abu – Vinco Mykolaičio-Putino mokiniai Kauno universitete“, – rašo 2014 m. „Žiemgalos“ žurnalo pirmajame numeryje Inga Stepukonienė.

Iš kairės pirmoje eilėje: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Biržuose gyvenanti Rita Venskūnienė yra poeto ir partizano Mamerto Indriliūno dukterėčia. Jos mama Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė – M. Indriliūno sesuo. Jei ne abi moterys – Akvilė ir Rita – šiandien Lietuvos partizanų istorija neturėtų savo dalies apie du į mišką išėjusius brolius. Rita „Šiaurės rytams“ pasakoja tai, ką yra girdėjusi iš savo mamos.

Šalia M. Indriliūno vardo nuolat atsiduria ir kitos su Biržų kraštu susijusios pavardės: Bronius Krivickas ir Biržų gimnazijoje mokęsis Eugenijus Matuzevičius. Pastarasis mėgdavo pabrėžti, kad Biržų literatus jungia tas pats šiaurės kraštas.

M. Indriliūnas studijų metais dalyvavo meno kuopos „Šatrija“ veikloje, kuriai priklausė Juozas Paukštelis, Salomėja Nėris, Juozas Grušas, Juozas Keliuotis, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Maceina, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kiti.

Rašė Mamertas daug – publicistika, recenzijos, straipsniai apie literatūrą ir meną. Visus stebino puikiomis literatūros teorijos ir istorijomis žiniomis. Tyliam, uždaram romantikui buvo žadama literatūros kritiko ateitis.

1944 metų gruodį M. Indriliūnas pasitraukė į mišką – jis tapo vienu iš daugelio tuo metu į kovą stojusių jaunuolių.

I. Stepukonienė savo straipsnyje cituoja mūsų žemietį, kaip ir M. Indriliūnas iš Vabalninko krašto kilusį monsijorą Kazimierą Vasiliauską: „Mamertas nė paukštelio negalėjo nuskriausti. O jei išėjo į mišką su šautuvu… tai jau nenatūralu.“ Straipsnio autorė cituoja ir Henriką Nagį: „Jei jau toks žmogus išėjo į miškus, vadinasi, kitaip neįmanoma.“

Literatas Mamertas įstojo į T. Morkvėno ir A. Antanaičio partizanų būrį kartu su tėvų ūkyje dirbusiu broliu Jonu. Tuo metu jame buvo daugiau nei 100 kovotojų. Partizanais Mamertas ir Jonas Indriliūnai teišbuvo porą mėnesių – iki 1945 m. vasario 21 dienos. Su kitais vyrais partizanais jie buvo užklupti ir žuvo per susišaudymą.

Visi žuvusieji iš pradžių buvo numesti Krinčino miestelio aikštėje, vėliau Pabiržėje. Galiausiai buvo užkasti ant Tatulos upės kranto Gerkiškių žvyryne. Ten dabar stovi paminklas, skirtas partizaninės kovos aukoms atminti. Toks buvo kūrėjo Sibiras.
Kūryba buvo jo Amerika. Galbūt dėl to, kad originaliosios M. Indriliūno kūrybos, rašytos karo pabaigoje ir pačioje pokario pradžioje, neišliko (o gal ji dar nesurasta?), šis literatas nėra pelnęs išsamesnio tyrinėtojų dėmesio.

M. Indriliūnas dažnai yra pavadinamas ilgesio kūrėju. Štai ką jis rašo savo straipsnyje „Žmogaus išsilaisvinimas mene“: „Visų daiktų Kūrėjas davė žmogui dvi brangiausias dovanas – kūrybos galią ir geresnių dienų ilgesį. Ir jų stumiamas žmogus pats susikurs savąjį gyvenimą su jo džiaugsmais ir vilionėmis, viltimi ir kančia. Be galo galingas žmogaus ilgesys. Jis veršis į kalnų viršūnes, į mėlyną dangų, į jūros bangas, tikėdamas ten, už nepermatomos ribos, surasti tai, ko visą laiką ieškojo, išvysti tai, kas negęsta ir nepraeina. Kiekvienas žmogus turi savąjį ilgesį. Ir ne vien jis, regis, visa gamta skęsta ilgesyje.“

1936-ųjų Biržų gimnazijos „plaukuočiai“. Memertas Indriliūnas – trečioje eilėje pirmas iš dešinės. Antroje fotografijos pusėje Mamerto autografo nėra. J. Vaitaitienės-Markevičiūtės fotografija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Biržų gimnazijos literatai. Iš dešinės antras – Mamertas Indriliūnas. V. Bortkevičiūtės fotografija (apie 1937 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Mamerto perskaitytų knygų sąrašas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Mamertas ir Jonas sakė, kad netarnaus svetimiems – taip ir nuėjo į mišką, pirmą kartą šautuvus į rankas paėmę, niekam blogo nepadarę, vienas literatas, be galo mylėjęs knygas skaityti, o kitas ūkininkas, žemės vaikas. Jau tada Mamertas mokėjo 6 užsienio kalbas, mokėsi dar italų, vis skaitydavo mamytei ir klausdavo, ar gražiai skamba. Tada pradėjo jų draugai žūti, visas gražiausias kaimo ir aplinkinių kaimų jaunimas.

Istorija gyva gyvuosiuose

Biržuose gyvenanti Rita Venskūnienė yra poeto ir partizano Mamerto Indriliūno dukterėčia. Jos mama Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė – M. Indriliūno sesuo. Jei ne abi moterys – Akvilė ir Rita – šiandien Lietuvos partizanų istorija neturėtų savo dalies apie du į mišką išėjusius brolius. Rita „Šiaurės rytams“ pasakoja tai, ką yra girdėjusi iš savo mamos.

„Mamertas, šis retas vardas, yra būdingas Indriliūnų giminei. Tokį vardą turėjo mano senelio Gasparo brolis. Ona ir Antanas Indriliūnai, Mamerto seneliai, o mano proseneliai, turėjo keturis sūnus ir dukrą, vyriausias jų buvo Mamertas.

Gasparas Indriliūnas (Mamerto tėvelis, mano senelis) ketverius metus dirbo Amerikoje, krovė vagonus – užsidirbo pinigų. 1914 metais buvo mobilizuotas, pirmą dieną pasidavė vokiečiams į nelaisvę Makedonijoj, po 4 metų, 1918 metais, grįžo į gimtinę.

Uršulė Indriliūnienė-Paliulytė (Mamerto mama, mano močiutė) yra kilusi iš Žilių, Salamiesčio parapijos. 1949 metų balandį išvežta su dukra Akvile į Sibirą. Į Lietuvą grįžo 1957 metais.

Skaudi ta Sibiro istorija… Gasparas ir Uršulė Indriliūnai buvo ūkininkai. Valdė per 30 hektarų turintį ūkį. Gataučių kaimas, kurio pavadinimas, kaip spėjama, yra kilęs nuo pavardės, nebuvo baudžiavinis, žmonės lažo nėjo, tik mokėjo duoklę valdžiai. Kaimas turėjo 10 valakų žemės. 1913 metais Gataučiai buvo išskirstyti į vienkiemius. Gasparas Indriliūnas trobą iš kaimo perkėlė į vienkiemį ir pradėjo kurti gyvenimą.

Mano seneliams gimė keli vaikai. Alfonsas gimė 1911 metais. Deja, mirė būdamas metukų. Mano mylima teta Valerija (Valiutė) gimė 1913 metais. Ji ištekėjo už Petrulio Vinco iš to paties Gataučių kaimo. Jų šeima visąlaik ten ir gyveno. Valiutė mirė 1997 metais.

Janina, gimusi 1914 metais, mirė 3 metų amžiaus.

Mamertas gimė 1920 metais, Jonas – 1922 m. Jis dirbo tėvų ūkyje.

Akvilė, mano mama, gimė 1925 metais. Ji dirbo tėvų ūkyje. Ištekėjusi gimtojoje sodyboje ir gyveno. Čia gimiau aš ir mano brolis Jonas.

Indriliūnai tai, kad yra tremiamųjų sąrašuose, žinojo. Slapstėsi pas jau tuo metu ištekėjusią dukrą Valiutę. Ji gyveno netoliese, pro langus matėsi abi sodybos. Kaip pasakojo mama, kelis kartus pavyko išvengti išvežimo iš gimtųjų namų. Slapstydamiesi pas netoliese gyvenančią dukrą, vis grįždavo namo pas gyvulius. 1949 metų balandžio 10 dieną gyvulių pašerti namo grįžo Uršulė Indriliūnienė, mano močiutė, ir Akvilė, mano mama. Gal kaip reikiant neįvertinusios pavojaus, troboje jos nutarė pakurti krosnį. Iš kamino virstantys dūmai jas ir išdavė…

Taip šeima iki 1957 metų buvo atskirta: Uršulė ir Akvilė, mama ir dukra, atsidūrė Irkutsko srityje, Badaibo rajono aukso kasyklose. Tėvas Gasparas Indriliūnas liko vienas namuose. Tremties metais jie visąlaik susirašinėjo. Mano mama, žinodama, kad Uršulės širdis yra silpna, sugalvojo pabėgimo iš Sibiro planą. Jos abi neva išvyko atostogų. Tuo metu Stalino režimas jau buvo šiek tiek sušvelnėjęs. Taip „atostogaudamos“ jos traukiniais ir laivais grįžo į Gataučius. Turiu tos kelionės bilietus…

Uršulė Indriliūnienė, palaidojusi kelis vaikus, mirė 1966 metais, Gasparas, jos vyras – 1967 metais. Mano mama Akvilė – 2014 metais.

Mamytė dažnai prisimindavo savo brolius partizanus. Tai, kad jie buvo pasitraukę į mišką, kalbėjo gal ne taip drąsiai. Pasak mamos, broliai Mamertas ir Jonas labai darbštūs abu buvo. Jonas – tikras kaimo vaikas, likęs ūkyje, o Mamertas nepaprastai gabus mokslams. Mamertas buvo labai artimas su savo seserimi Akvile, mano mama. Ji buvo linkusi į literatūrą, labai gerai mokėsi, mokykloje Saliamonu ją vadino. Indriliūnų giminei būdinga pradėti skaityti labai anksti, nuo 4 metų.

Mamytė rašė visokius apsakymėlius: Mamertas ją vis pagirdavo, liepdavo toliau rašyti ir mokytis, bet jai teko mesti mokslus po 4 skyrių ir eiti karvių ganyti. Karo metu buvo kaime išsikasę bunkerius, ten maisto paslėpę. Jonas buvo radęs kažkokį pistoletą ir netyčia mamytę peršovė, tai tos kulkos daktarai neėmė, nes per daug pavojinga buvo – taip ir išnešiojo visą gyvenimą.

O kai broliai į mišką išėjo, prasidėjo baisiausias laikas… Mamertas ir Jonas sakė, kad netarnaus svetimiems – taip ir nuėjo į mišką, pirmą kartą šautuvus į rankas paėmę, niekam blogo nepadarę, vienas literatas, be galo mylėjęs knygas skaityti, o kitas ūkininkas, žemės vaikas.

Jau tada Mamertas mokėjo 6 užsienio kalbas, mokėsi dar italų, vis skaitydavo mamytei ir klausdavo, ar gražiai skamba. Tada pradėjo jų draugai žūti, visas gražiausias kaimo ir aplinkinių kaimų jaunimas.

Mama pasakojo, kad buvo broliai atbėgę namo pavalgyti žiemą prieš žūtį – abu purvini, pavargę, per sniegą atklampoję. Mamertas pasakė, kad niekad nebenorėtų taip bėgti, nes juos vijosi kareiviai, jis sakė, kad geriau žūti ir kad gyvas niekada nepasiduos… Taip ir žuvo jie apsupti. Buvo paleistas toks gandas, kad žuvo tik Jonas, o Mamertas gyvas, tai jų mama, mano močiutė Uršulė, ilgiausiai sapnuodavo, kad jis pareina namo…

Joną atpažino iš milinių rūbų, važiavo naktį su arkliu mano mamytė, Jono ir Mamerto sesuo Akvilė. Labai bijojo, kad gali nušauti, nes buvo sargyba.

Kunigo Antano Balaišio dėka Gerkiškių žvyrduobėse pastatytas paminklas žuvusiesiems atminti. Pamenu, kaip važiavom kasinėti, nes reikėjo įrodyti, kad ten žmonės užkasti, o tada jau leido paminklą statyti. Didelės iškilmės buvo, ėjo visi iš Pabiržės bažnyčios su vėliavomis, mes nešėm brolių nuotraukas, giedojom giesmes, tautines dainas.

Labai džiaugiuosi dabartiniais mano gimtosios sodybos šeimininkais Aušra ir Valdu. Jie atgaivino Indriliūnų istoriją, saugo atminimą, jei ne jie, tai sodyba nebūtų išlikusi, ir viskas, kas dabar gyva, taip ir nueitų užmarštin. Tai labai prasminga ir svarbu man ir visam Gataučių kaimui, kuris jau labai mažai beturi gyventojų. Arčiausiai esantis kaimas Upeliškiai jau nebeturi nė vieno gyventojo, tik kaimo kryžių. Taip kad viskas labai labai trapu…“

Mamerto Indriliūno sodyba Gataučiuose. Valdo Vižinio nuotrauka

„Norėjome pagerbti čia gyvenusius“

Ritos Venskūnienės mama Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė sodybą perleido Aušrai Armakavičiūtei ir jos vyrui Valdui Vižiniui, anuomet garsiam žmogui iš televizijos. Tai, kokia yra sodyba dabar – kantraus, nuoširdaus ir tolerantiško istorijai darbo rezultatas. Ne veltui V. Vižinis pamena, jog A. Zubienė pasakojo buvusi rami dėl to, kokiems žmonėms atiteks jos buvę gimtieji namai. Juose iki šiol tebėra daug vaizduotę audrinančių daiktų.

Iš kurio jie laiko? Ar jais dar naudojosi senieji Indriliūnai? Ar tai šiek tiek jaunesni daiktai, priklausę Zubams? Dviejų galų troba įtraukia į save ir išeiti iš jos istorijos paslapčių nesinori. Būtent sodyboje, troboje, kieme tiesiog suvoki, kad istorija – visai šalia, jos kaži kur toli ieškoti nereikia. Vilniuje su vyru gyvenanti A. Armakavičiūtė pasakoja apie tai, koks gyvenimas vyksta toliau Gataučių Indriliūnų namuose.

Mamerto Indriliūno dukterėčia Rita (antra iš kairės) su giminės moterimis Gataučiuose, mamos sesers Valiutės namuose. Nepriklausomo Biržų krašto laikraščio „Šiaurės rytai“ archyvo nuotrauka
Dabartiniai sodybos šeimininkai – Aušra Armakavičiūtė ir Valdas Vižinis. Nepriklausomo Biržų krašto laikraščio „Šiaurės rytai“ archyvo nuotrauka

Aušra, ar tai, kad judu su vyru Valdu Vižiniu esate Mamerto Indriliūno gimtosios sodybos šeimininkai, iš dalies yra tarsi grįžimas į gimtąjį kraštą? Turiu omenyje tai, kad esate kilusi iš Gataučių kaimo.

Taip, iš tiesų esu ir gimusi, ir užaugusi Gataučių kaime. Visos šio kaimo pievos išbraidžiotos, išvažinėti takeliai mano vaikystės dviratuku „Kregždutė“. Iki mokyklos mus su broliu augino ir auklėjo miela auklė Ancytė, kuri buvo sodybos šeimininkų Uršulės ir Gasparo, Mamerto tėvelių, žento sesuo. Todėl čia buvome dažni svečiai. Mamytė pasakojo, kad mūsų su broliu pirmas išėjimas į žmones buvo būtent čia. Neturintys metų mes plojome per stalą ir krykštėme šiame name.

Atmintyje išlikę vaišingi ir mieli šeimininkai, Ritos tėveliai Akvilė ir Damazas Zubai. Su šeimininkais artimi buvo ir mano tėveliai. Su jų vaikais Rita ir Jonu lankėme tą pačią Gataučių pradinę ir Geidžiūnų aštuonmetę mokyklas.

Sodyba nebuvo nei siekiamybė, nei iš anksto planuotas žingsnis. Tiesiog sutapimas. Ir tai net ne mano mintis. Įsigyti ją nusprendė mano vyras Valdas.

Kokie atradimai, susiję su Mamertu, laukė jūsų šeimos, kai įsigijote sodybą?

Iki sodybos įsigijimo informacijos aš daug apie Mamertą Indriliūną neturėjau. Priežastis labai paprasta – mokyklos programoje Mamerto tiesiog nebuvo, o ir pati buvau vaikas. Domėjimasis atėjo kartu su sodyba ir Valdo užsidegimu.

Atvykę draugai vis sakydavo žodį „gera aura“… Apsilankę būdavo maloniai nustebę ir turėdavo klausimų. Jautėme, kad žmonėms įdomu. Todėl Valdo pasakojimai vis ilgėjo ir tapo privaloma pirmą kartą čia apsilankiusių žmonių susipažinimo su sodyba dalimi.

Name esate įrengę muziejų, skirtą buvusiems sodybos šeimininkams, Mamertui Indriliūnui. Kodėl? Juk galėjote viso to ir nedaryti…

Tokio plano įrengti muziejų nebuvo. Norėjosi tik pagerbti čia gimusius, gyvenusius žmones. Bet žingsnis po žingsnio informacijos ir eksponatų gausėjo. Nebeužteko jau vieno kambario sienos. Atsirado lentynos ir dar didesnis noras, kad atsiminimai gyventų kuo ilgiau. Labai buvo svarbūs Mamerto Indriliūno sesers Akvilės ir jos dukros Ritos apsilankymai, pasakojimai. Be šių moterų nebūtume tiek padarę. Esame dėkingi už jų praleistą laiką su mumis, padovanotus asmeninius daiktus, laiškus. Malonu, kad sodyba ir M. Indriliūno istorija sulaukė ir Biržų bibliotekos dėmesio. Visada labai gera bendrauti su žmonėmis, kuriems rūpi istorijos tąsa.