Mirties stovyklą išgyvenęs kalinys: „Aušvicas nenukrito iš dangaus“

Buvusio Aušvico koncentracijos stovyklos kalinio, žydų kilmės lenkų istoriko ir žurnalisto MARIANO TURSKIO (g .1926) kalba 75-ųjų Aušvico išlaisvinimo metinių proga. Vertimas perpublikuojamas iš portalo LRT.lt su redakcijos sutikimu.

Mieli susirinkusieji, draugai, esu vienas iš tų nedaugelio dar gyvenančiųjų, kurie buvo šioje vietoje beveik iki paskutinės akimirkos prieš išlaisvinimą. Sausio 18 dieną prasidėjo vadinamoji Aušvico koncentracijos stovyklos evakuacija, kuri po šešių su puse dienų pasirodė esanti Mirties Maršu daugiau nei pusei žmonių, kurie su manimi kalėjo. Eilėje buvome kartu 600 žmonių.

Didelė tikimybė, kad nesulauksiu kito jubiliejaus. Tokios yra žmonijos taisyklės. Todėl atleiskite man, kad šiame (jubiliejuje – LRT.lt), kuriame kalbėsiu, bus šiek tiek susijaudinimo. Štai ką norėčiau pasakyti, visų pirma, savo dukrai, savo anūkei, jai dėkoju, kad yra čia, salėje, savo anūkui: man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai, tai yra naujoji karta, ypač jaunesnė, jauniausia, net jaunesnė už juos.

Kai prasidėjo Pasaulinis karas, buvau paauglys. Mano tėvas buvo karys ir buvo sunkiai sužeistas šūviu į plaučius. Mūsų šeimai tai buvo drama. Mano mama buvo kilusi iš Lenkijos–Lietuvos–Baltarusijos pasienio, ten armijos pereidavo ten ir atgal, plėšikavo, prievartavo, degino kaimus, kad nepaliktų nieko tiems, kas ateis po jų. Taigi galima sakyti, kad mačiau iš labai arti, iš tėvo ir motinos, kas yra karas.

Tačiau, nepaisant visko, nors tai buvo tik prieš 20, 25 metus, man tai atrodė taip tolima, kaip 19 a. lenkų sukilimai, kaip Prancūzijos revoliucija. Kai šiandien susitinku su jaunimu, puikiai suprantu, kad po 75 metų jie atrodo šiek tiek pavargę nuo šitos temos: ir karo, ir Holokausto, ir Šoa, ir žmogžudysčių. Suprantu juos. Todėl pažadu jums, jaunime, kad nepasakosiu jums apie savo kančias. Nepasakosiu apie savo išgyvenimus, savo du Mirties Maršus, apie tai, kaip karo pabaigoje svėriau 32 kilogramus, buvau ant išsekimo ir gyvenimo ribos. Nepasakosiu apie kažką, kas buvo blogiausia, tai yra apie išsiskyrimą su artimiausiais, kai po išrūšiavimo nujauti, kas jų laukia. Norėčiau su savo dukros karta ir su savo anūkų karta pakalbėti apie jus pačius.

EPA nuotrauka

Matau, kad tarp mūsų yra ponas Austrijos prezidentas Alexanderis Van der Bellenas. Ar prisimenate, pone prezidente, kaip priėmėte mane ir Tarptautinio Aušvico komiteto vadovus, kaip kalbėjome apie tuos laikus. Vieną akimirką pasakėte: „Auschwitz ist nicht vom Himmel gefallen.“ Aušvicas nenukrito iš dangaus. Galima sakyti, kaip pas mus sakoma: akivaizdi akivaizdybė. Be abejo, nenukrito iš dangaus. Tai gali atrodyti kaip banalus pasakymas, tačiau jame yra gili ir labai svarbi suprasti mintis.

Persikelkime akimirkai mintimis, vaizduote į ankstyvų 30-ųjų metų Berlyną. Esame beveik miesto centre. Rajonas vadinasi Bayerisches Viertel, Bavarijos kvartalas. Trys stotelės nuo Kudammo, zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro stotelė, yra Bayerischer Park – Bavarijos parkas. Ir štai vieną dieną tais ankstyvaisiais 30-aisiais ant suoliukų atsiranda užrašas: „Žydams negalima sėstis ant šių suoliukų.“ Galima pasakyti: nemalonu, ne fair, tai nėra OK, tačiau juk yra tiek daug suoliukų aplink, galima atsisėsti kitur, nėra bėdos.

Tai buvo kvartalas, kuriame gyveno žydų kilmės vokiečių inteligentija, ten gyveno Albertas Einsteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, verslininkas, politikas, užsienio reikalų ministras Walteris Altenau.

Vėliau baseine atsirado užrašas: „Žydams uždrausta eiti į šį baseiną.“ Galima dar kartą pasakyti: tai nėra malonu, tačiau Berlynas turėjo tiek vietų, kur buvo galima maudytis, tiek ežerų, kanalų, beveik Venecija, taigi galima kur nors kitur. Tuo pat metu kažkur pasirodo užrašas: „Žydai negali priklausyti vokiečių dainininkų sąjungoms.“ Na ir kas? Nori dainuoti, muzikuoti, tegul susirenka atskirai ir dainuos.

Vėliau atsiranda užrašas ir įsakas: „Žydų vaikams, ne arijams, negalima žaisti su vokiečių vaikais, arijais.“ Žais vieni. O po to atsiranda užrašas: „Žydams parduodame duoną ir maisto produktus tik po 17 val.“ Tai jau yra apsunkinimas, nes yra mažesnis pasirinkimas, tačiau vis tiek galima apsipirkti po 17 val.

EPA nuotrauka

Dėmesio, dėmesio, pradedame priprasti prie minties, kad galima kažką atskirti, kad galima kažką stigmatizuoti, kad galima kažką atstumti. Ir taip pamažu, palaipsniui, diena po dienos žmonės pradeda su tuo apsiprasti – ir aukos, ir jų skriaudikai, ir liudininkai, tie, kuriuos vadiname „bystanders“, pradeda įprasti prie minties ir idėjos, kad ši mažuma, kurioje gimė Einsteinas, Nelly Sachs, Heinrichas Heinė, Mandelsonai, yra kitokia, gali būti išstumta iš visuomenės, kad tai yra svetimi žmonės, kad tai yra žmonės, kurie perneša užkratus, epidemijas. Tai jau yra baisu, pavojinga. Tai yra pradžia to, kas netrukus turi prasidėti.

Tuometinė valdžia, iš vienos pusės, vykdo pažangią politiką, nes, pvz., išpildo darbininkų reikalavimus. Gegužės 1-oji Vokietijoje niekada nebuvo švenčiama – jie sako: prašau, švęskite. Nedarbo dieną įveda Kraft durch Freude [„jėga per džiaugsmą“]. Taigi darbininkų laisvalaikį. Jie sugeba kovoti su nedarbu, sugeba žongliruoti tautiniu orumu: „Vokietija, pakilk iš versališkos gėdos. Atgauk savo orumą.“ O tuo pat metu ši valdžia mato, kaip žmonės pamažu tampa nejautrūs, abejingi. Jie nustoja reaguoti į blogį. Ir tuomet ši valdžia gali sau leisti toliau pagreitinti blogio procesus.

Ir vėliau viskas atsitinka staiga, taigi: draudimas priimti žydus į darbą, draudimas emigruoti. Vėliau greitai prasideda išvežimas į getus: į Rygą, Kauną, į mano getą, Lodzės getą – Litzmannstadt. Iš kur dauguma vėliau bus išsiųsta į Kulmhofą, Chelmną, ten bus nužudyti sunkvežimio išmetamosiomis dujomis, o likusieji paklius į Aušvicą, ten bus nužudyti „Ciklono B“ dujomis moderniose dujų kamerose. Ir čia pasiteisina tai, ką pasakė ponas prezidentas: „Aušvicas nenukrito iš dangaus.“ Aušvicas slinko, ėjo mažais žingsneliais, artėjo, kol atsitiko tai, kas atsitiko čia.

Mano dukra, mano anūke, mano dukros ir anūkės bendraamžiai, galite nežinoti, kas buvo Primo Levi. Jis buvo vienas žymiausių šios stovyklos kalinių. Primo Levi kažkada pasakė: „Tai nutiko, tai reiškia, kad tai gali nutikti. Tai reiškia, kad tai gali nutikti visame pasaulyje.“

EPA nuotrauka

Pasidalysiu su jumis vienu asmeniniu prisiminimu: 1965 metais mokiausi JAV ir tuo metu vyko kova dėl žmogaus teisių, pilietinių teisių, afroamerikiečių teisių. Turėjau garbę dalyvauti eitynėse su Martinu Lutheriu Kingu iš Selmos į Montgomerį. Ir tuomet žmonės, sužinoję, kad kalėjau Aušvice, manęs klausė: „Kaip manai, juk tik Vokietijoje kažkas tokio galėjo atsitikti? Ar galėjo atsitikti ir kitur?“ Ir aš sakiau: „Taip gali atsitikti pas jus. Jeigu yra sulaužomos žmogaus teisės, jeigu nevertinamos mažumų teisės, jeigu jas bandoma likviduoti. Jeigu pažeidžiamos teisės, kaip tai atsitiko Selmoje, tuomet tai gali atsitikti.“

Ką daryti? Jūs patys, sakiau jiems. Jeigu sugebate ginti Konstituciją, savo teises, savo demokratinę santvarką, ginate mažumų teises – tuomet sugebėsite tai atremti.

Mes Europoje dauguma esame kilę iš judėjiškos-krikščioniškos tradicijos. Ir tikintys žmonės, ir netikintys savo civilizacijos kanonu laiko Dešimt Dievo įsakymų. Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, kuris kalbėjo šioje vietoje prieš penkerius metus per praėjusį jubiliejų, negalėjo čia atskristi. Jis sugalvojo vienuoliktą įsakymą, kuris kyla iš Šoa, Holokausto, baisios paniekos epochos patirties. Jis skamba taip: nebūk abejingas.

EPA nuotrauka

Ir tai norėčiau pasakyti savo dukrai, tai norėčiau pasakyti savo anūkams. Savo dukros bendraamžiams ir savo anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, JAV, Vakarų ar Rytų Europoje. Tai labai svarbu. Nebūkite abejingi, jeigu matote istorinį melą. Nebūkite abejingi, kai matote, kad praeitis yra pritempiama prie aktualios politikos poreikių. Nebūkite abejingi, kai kuri nors mažuma yra diskriminuojama. Demokratijos esmė yra tai, kad dauguma valdo, tačiau demokratija laikosi tuo, kad mažumų teisės yra saugomos. Nebūkite abejingi, kai kuri nors valdžia pažeidžia priimtus visuomenės susitarimus, jau egzistuojančius.

Būkite ištikimi įsakymui. Vienuoliktas įsakymas: nebūk abejingas. Nes jeigu būsi, tai net nespėsi mirktelėti, kaip ant jūsų, jūsų palikuonių Aušvicas staiga nukris iš dangaus.