2020 01 29

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vienuolė ir „niūchai“ (IV). Apie tikėjimą reabilitacijos pradžioje ir jo kaitą

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Tikėjimas yra dovana, malonė – neįmanoma jo primesti, perduoti prievarta. Tačiau buvimas tikėjimu persunktoje terpėje neišvengiamai daro įtaką. Tyrimui pasirinkta reabilitacijos institucija turi religinę kryptį – nors reabilitantai neprivalo būti tikintys, religinės praktikos yra kasdienio gyvenimo dalis. Todėl kai kuriems reabilitantams religingumas tampa iššūkiu – o kartu ir galimybe atnaujinti arba atrasti tikėjimą.

Martynas savo tikėjimo kelionę iki reabilitacijos apibūdina taip: „Aš esu nuo mažų dienų (katalikas). Aš tvarkingai esu priėmęs visus krikštus, viską tvarkingai, ir tiesiog mano tas tikėjimas buvo tiesiog, va, išgaravęs, kaip čia pasakyt – apmiręs visas.“ Ir nors tikėjimas buvo „apmiręs“, neaktyvus, jo patirtis, prisiminimas išlieka aktualus. Morta pasakoja, jog visada buvo tikinti, net didžiausiose krizėse, vartojime buvo tikinti – tikėjimas buvo būdas visiškai nesužlugti, neprarasti to, kas esi. Panašu, kad neretai tikėjimas yra reikšmingas dėl tęstinumo, ryšio su praeitimi, artimaisiais.

Dalis reabilitantų savo ankstesnį ryšį su Dievu apibūdina kaip komplikuotą. Ąžuolas sako, jog tikėjimas siejosi su nauda, Dievo įvaizdis buvo pagrįstas norų pildymu: „Dievas kaip koks norų vykdytojas, jeigu neįvykdė – eik velniop, jeigu įvykdė – ačiū tau, Dieve…“ Be apčiuopiamos naudos (tokios kaip netikėtas išsigelbėjimas nuo policijos, sėkminga atomazga bandant susitarti su skolintojais, išlikimas gyvam po perdozavimo ar kitos grėsmingos situacijos) tikėjimas daugelyje kitų gyvenimo situacijų nebuvo reikšmingas. Monika pasakoja apie daug metų lydėjusį Dievo kaip pikto įvaizdį, nes nuo vaikystės visada sakydavo mama – tave Dievas nubaus, ir aš įsivaizdavau, kad Jisai labai piktas, ir visada vengdavau tikinčių žmonių, bendruomenių, kur yra tikėjimas. O Klaidas prisimena, jog jo pasirinkimą netikėti nulėmė matyta artimųjų priešprieša: tikinčios mama ir močiutė neatsvėrė įtikinamų senelio teiginių, jog Dievo nėra, tuo ir baigėsi mano pažintis su Dievu.

Todėl asmenims, turėjusiems neigiamą patirtį arba sąmoningą apsisprendimą netikėti, bendruomenės katalikiškumas pažadino priešpriešą, atmetimo reakciją. Klaidas atskleidžia, kad priešinosi visais įmanomais bendruomenėje legaliais būdais, kaip jam atrodė, religijos primetimui: ginčydavosi dėl tikėjimo tiesų, sąmoningai blaškydavosi per maldą (kartais keldamas tikrą destrukciją), maldos metu sąmoningai pasinerdavo į su malda niekaip nesuderinamus apmąstymus. Tačiau ir Klaidas, ir daugelis kitų prisipažįsta, kad ilgainiui tikėjimas tampa savastimi, būdu išlikti blaiviam, nes blaivumas be tikėjimo – labai sunkus… ir aš dėl to dar labai džiaugiuosi, kad aš tikinti, kad man lengviau sveikt negu kitiems (Morta).

Aš buvau priverstas sugrįžti (prie tikėjimo reabilitacijos metu), kad vėl tą dvasinę atgaivą atgaut tiesiog, atgauti tikėjimą, o tas tikėjimas yra pagrindas. Na, jeigu, tarkim, nuo priklausomybės ligos nėra vaistų, jokių būdų kaip pasveikti, tai o kas belieka? Vienintelis dalykas, kuris mumis gali palaikyt švariais, blaiviais, blaiviam mąstyme, protingais žmonėmis ir palaikyt kažkiek tiesiog adekvačiais – tai tiktais tikėjimas. (Martynas)

Reabilitacijos dalyviai, klausiami, kas padeda išlikti blaiviems, vardija tris pagrindinius veiksnius: programa, santykiai (su artimaisiais, kitais priklausomais asmenimis) ir Dievas (tikėjimas). Tikėjimas tampa būdu „kabintis“, žinoti, kad esi ne vienas, turi atramą, gali sulaukti pagalbos.

Kai ėjau pirmą Minesotą (Minesotos programa prieš reabilitaciją), paėmiau žingsnius ir išbraukiau visus, kur buvo žodis „Dievas“ – tai man liko keturi (iš 12). Dabar kitaip žiūriu į pačią ligą: kai matau 12 žingsnių su Dievu, skiriasi, negu kai mačiau be Dievo – patys žingsniai (skiriasi). Mane veda sveikimo link tikėjimas. (Klaidas)

Dažnai sakoma, kad malda, santykis su Dievu teikia ramybę, viltį, paguodą. Tai ne tik sutiekia gyvenimui naują kryptį, bet ir jau turimoms patirtims suteikia naują vertę. Todėl ir Rytis į klausimą, koks jo santykis su Dievu, atsako: „Jėzus mano draugas. Geras – turiu draugą, su kuriuo neinu gert (juokiasi).“