2020 01 30

Vytautas Volungevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Išplėtojęs viduramžių Lietuvos istorijos visatą. In memoriam Edvardui Gudavičiui

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Pamenu, kai devyniasdešimtųjų antroje pusėje, du tūkstantųjų pradžioje mano tėvukas mane vis protino atsisėsti ir ramiai pasiklausyti, apie ką ir kaip diskutuoja du istorikai, iš kurių vienas nepaliaujamai visko klausinėjo, o antrasis ‒ viską žinojo. Man jų kuriamos Būtovės slėpiniai atrodė neįmenami, nepasiekiami, klaidūs. Kiek vėliau, jau studijų metais, prisėdau prie profesoriaus Edvardo Gudavičiaus tekstų. Ir čia man nepasidarė lengviau. Kurį laiką buvau sutrikęs. Nesupratau, kaip vienu metu įmanoma mąstyti taip tankiai, skaidriai ir kartu taip sunkiai įkandamai. Ne kartą per studijas apie tai teko diskutuoti su likimo draugais. Profesorius buvo tapęs iššūkiu visiems.

Svarsčiau, kad profesorius sugeba meistriškai gretinti, susieti, supriešinti, jungti, supinti vienas nuo kito laike ir erdvėje nutolusius žmogaus pėdsakus. Tokiu būdu kiekvienu tekstu atskirai ir iš esmės jų visuma jis kūrė išbaigtą istorijos visatą. Su sava hierarchija, vidine logika, žaidimo taisyklėmis, raidos trajektorija. Atrodo, kad viskam čia atsirado vietos. Kiekvienas įvykis, procesas, reiškinys turėjo santykį su kitu, su vis kita istorinės tikrenybe, jos briauna. Ir turbūt Gudavičiaus mąstymo autentiškumas, unikalumas pasižymi tuo, kad kiekviena istorinė tikrenybė, išplėšta iš pirmapradžio istorinių šaltinių chaoso ir patekusi į profesoriaus interesų orbitą, įgaudavo jai skirtą vietą kuriamos visatos tvarkoje.

Tarsi didysis geometras, tiksliau – didysis astronomas, profesorius sudėliojo senosios Lietuvos pasaulį ir atrado jam vietą viduramžių Europos sistemoje. Nuo šv. Brunono ir Netimero, Mindaugo, didžiųjų kunigaikščių iki diduomenės ir bajorijos. Nuo gentinės visuomenės ir valstybės genezės iki feodalizmo. Nuo alodo formavimosi iki feodo ir valstiečių įbaudžiavinimo. Nuo Krėvos unijos akto iki Pirmojo Lietuvos Statuto. Krikštas ir europėjimas čia iškilo kaip ašinės Lietuvos istorijos problemos. Ir visa tai buvo susieta su neretai nuo Lietuvos erdvėje ir laike nutolusiomis realijomis. 

Lyg to dar būtų maža, ši profesoriaus ir jo kuriamos Lietuvos istorijos kosminė odisėja nepasibaigė ties tuo, ką istorikai įprastai vadina viduramžiais. Profesoriui Lietuvos vieta viduramžių Europoje buvo ašis jo kuriamoje visatoje, jungusi kitas epochas, kitas Lietuvas. Šis unikalus istorijos, jos epochų ir jų persidengimo, Lietuvos Europoje ir pasaulyje matymas bei mąstymas nebuvo savitikslis. Jis tarnavo gyvenimui, kritiškam ir adekvačiam dabarties suvokimui, Lietuvos valstybingumo ir visuomenės bei viduramžiško jų dėmens supratimui.   

Gegužės 3 d. Konstitucijos epochoje Gudavičius įžvelgė senosios Lietuvos valstybės reminiscencijas ir manifestacijas. XIX a. to daryti nebereikėjo, nes to laikmečio Lietuvos intelektualinis elitas viduramžių Lietuvą matė kaip negrįžtamai prarastą valstybingumo provaizdį. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akte buvo skelbiama, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Nėra taip svarbu, pagrįsta ar ne, manyti, kad pirmoji Lietuvos Respublika buvo ar ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tąsa. Svarbiau tai, kuo tikėjo ir ką suvokė akto signatarai. Ir galbūt todėl, pasak profesoriaus, Vasario 16-ąjai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnė. Vaizdžiai tariant, į ją įkopęs, profesorius nužvelgė praeities ir ateities horizontus. Žvelgiant nuo šios viršūnės, negrįžtamai pradingusios senosios Lietuvos ir dar savimi netapusios naujosios Lietuvos horizontai susiliejo. Tai, žinoma, įmanoma padaryti tik žinant pradžią ir pabaigą. Ir šis profesoriaus istoriosofinis judesys tarnavo dabarčiai, istorinio tęstinumo dabartyje steigimui. 

Gudavičiui istorija visada buvo dabartiška. Iš to, ką jis kaip mokslininkas išplėšė iš istorijos šaltinių dirvono, jis sukūrė prasmingą tekstų masyvą, tapusį reikšmingu reiškiniu nepriklausomos Lietuvos humanitarinės kultūros ir plačiosios visuomenės laukuose. Visa tai steigė lėtą, ir visgi, susivokimą dabartyje. Kovo 11-osios Lietuvai Gudavičiaus atrasta ir įsteigta 1253 m. liepos 6-oji tapo vienu esminių orientacijos dabartyje išeities taškų ir tapatybės vektorių. Lietuvos sugrįžimas į Europą prasidėjo nuo jos istorijos susigrąžinimo. Ir čia Gudavičiaus vaidmuo, kuriantis nepriklausomos Lietuvos istoriografijai, buvo kertinis. Tyrinėdamas viduramžių Lietuvą, apmesdamas jos eskizus ir tapydamas jos siužetus (kai kas pasakytų ‒ konstruodamas), jis sukūrė paradigminį Lietuvos europėjimo ir pritapimo prie Europos istorinį pasakojimą. Taip tais devyniasdešimtaisiais tarsi buvo nužymėti ir valstybės bei visuomenės ateities imperatyvai. Tuo tarpu istorikų ceche ir apskritai Lietuvos humanitarikoje profesoriaus darbo etika, erudicija ir visapusiškumas tapo sunkiai pasiekiamu etalonu, siekiamybe.

Istorikas yra tarsi žmogus, kopiantis į kalną. Tik nuo jo pasiektos viršūnės priklauso, koks horizontas prieš jo akis atsivers. Savo ruožtu istoriko mąstymas lemia, kokios apimties, kokių intelektualinių užmojų ir kokiais potėpiais praeities vaizdas, nuo viršūnės besiveriantis horizontas, bus nutapytas. Tačiau tiek praeitis, tiek ir ateitis egzistuoja tik dabartyje. Dabarties reikšmė istorijos rašyme yra pamatinė. Gudavičius to niekada nepamiršo ir subtiliai tai jautė. Būdamas kuklus žmogus, jis nepasikuklino ir išplėtojo fundamentalią viduramžių Lietuvos istorijos visatą, kuri tam tikra prasme keitė Lietuvos visuomenės būtovę, kūrė jos dabartį ir steigė Lietuvos valstybės ateities orientyrus.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.