2020 01 31

Miglė Viselgaitė

Ateitis

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

„Christus vivit“ – ar Bažnyčia girdi jauną žmogų?

Sinodo jaunimui akimirka. EPA nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 9-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

„Panorau, kad atsidurtumėte dėmesio centre, nes nešioju jus savo širdyje“, daugiau nei prieš dvejus metus laiške jaunimui rašė popiežius Pranciškus. Tame pačiame laiške jis paskelbė ir apie 2018 metų spalį vyksiantį Vyskupų sinodą tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“. Pats Sinodas „Ateities“ žurnale jau buvo aptartas kiek anksčiau, tačiau kiekvienas naujas su Sinodu susijęs įvykis kviečia iš naujo svarstyti šį kelerius metus trunkantį procesą.

Įvykis, paskatinęs šįkart prisiminti Sinodą – tai popiežiaus Pranciškaus paskelbtas posinodinis apaštališkasis paraginimas „Christus vivit“ („Kristus gyvas“), skirtas visiems jauniems krikščionims ir visai Bažnyčiai, užsienio kalbomis pasirodęs šių metų balandžio 2 d., o į lietuvių kalbą išverstas rugsėjo pradžioje. Anot Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vadovės Kristinos Trinkūnaitės, šis dokumentas yra puikus koncentratas viso to, kas buvo išsakyta nuo pat 2017 metais prasidėjusio proceso. Prisimindama įspūdžius iš posinodinio jaunimo susitikimo Romoje, Kristina užsimena, kad daugelį jaunuolių stebino tai, kiek daug labai svarbių temų paliesta gana nedidelėje knygelėje: „Per tuos keletą metų būta tiek daug jaunų žmonių, dvasininkų pasisakymų, nagrinėtos jaunimo atliktų anketų išvados, parengtas ne vienas dokumentas ir galiausiai mes gauname mažą knygelę, kurioje, atrodo, nėra praleistų vietų.“ Taip pat Kristiną nustebino ir tai, kad šis dokumentas skiriasi nuo kitų Bažnyčios dokumentų savo stiliumi ir paprastumu: „Atrodo, jog skaitytum ne popiežiaus, o jauno žmogaus laišką jaunam žmogui.“

Apie ką yra „Christus vivit“?

Pats popiežius Pranciškus įžangoje nurodo kelias laiško intencijas – priminti tam tikrus iš tikėjimo kilusius įsitikinimus ir kartu drąsinti jaunimą augti šventumu bei įsipareigojimu asmeniniam pašaukimui. Pirmoji intencija ryškiausiai atsiskleidžia ketvirtajame skyriuje, kuriame įvardijamos keturios pagrindinės tiesos: Dievas tave myli, Kristus yra tavo gelbėtojas, Jis yra gyvas, Dvasia teikia gyvybę.

Šios tiesos, kurios yra skelbiamojo pobūdžio, kartu tampa minėtu padrąsinimu jaunam žmogui šaknytis į Kristų – amžiną jaunystę, siekti šventumo ir įsipareigoti konkrečiam pašaukimui ieškant jo valios. Apskritai visame dokumente jaučiamas labai stiprus Pranciškaus drąsinimas jaunam žmogui: „Šį laišką galima skaityti kaip motyvacinį laišką jaunam žmogui; jis ragina imtis gyvenimo dovanos. Esant sunkumams šį popiežiaus laišką skaitau kaip padrąsinimą neišsigąsti, o suklydus nebijoti atsistoti“, – savo įspūdžiais apie dokumentą dalijasi Kristina.

Apaštališkasis paraginimas (arba adhortacija) apima labai platų spektrą temų, tokiu būdu parodant popiežiaus ir Sinodo tėvų rūpinimąsi jaunais žmonėmis ne kaip „homogeniška visuma“, bet kaip sudarytą „iš atskirų grupių, gyvenančių savitomis aplinkybėmis“. Jaunimo skirtingumas kyla iš skirtingų kultūrų, kontekstų ir patirčių. Dokumente aptariamos įvairios jaunų žmonių situacijos: kalbama apie jaunuolius, gyvenančius karo zonose, patiriančius seksualinį išnaudojimą, įvairaus pobūdžio atskirtį, turinčius priklausomybių, išgyvenančius migracijos iššūkius, patyrusius diskriminaciją, nemeilę. Atrodo, kad popiežius nori pasakyti: taip, aš girdžiu tave, jaunas žmogau, aš suprantu tavo iššūkius, matau tavo situaciją ir noriu tau kai ką pasakyti, nes tu man rūpi.

Sinodo jaunimui akimirka. EPA nuotrauka

Ar „Christus vivit“ – tik jaunimui?

Galima pamanyti, kad popiežiaus laiškas skirtas tik jaunimui, tačiau dokumente jis atkreipia dėmesį, jog jaunystė pirmiausia yra dvasios būvis, todėl net ir tokia institucija kaip Bažnyčia gali atsinaujinti: „Bažnyčia yra jauna, kai išlieka savimi, kai priima kaskart naują stiprybę iš Dievo žodžio, Eucharistijos, Kristaus buvimo ir Šventosios Dvasios galybės – kai geba nuolat grįžti prie savo versmės.“ Popiežius supranta, jog kai kurie dalykai, tokie kaip entuziazmas, spontaniškumas, nepasitenkinimas ir siekis kovoti už gėrį, yra būdingesni jaunystės laikotarpiui, tačiau pabrėžia, kad kiekvienu gyvenimo laikotarpiu galima „atnaujinti ir plėtoti savo jaunatviškumą“. Anot Kristinos Trinkūnaitės, popiežius labai aiškiai įvardija, kad jaunystė yra atvira širdis, kuri nėra apsiribojusi; tai širdis, kuri sako: jei reikia, aš galiu visa padaryti dėl Kristaus: „Žinoma, kadangi jaunystė yra žmogaus gyvenimo pradžia ir jis neturi tiek daug įsipareigojimų, kapitalo, profesinių iššūkių, jam yra lengviau to laikytis, tačiau suaugęs žmogus taip pat gali išgyventi jaunystę, kuri yra dvasios būvis.“ Pranciškus, užsimindamas apie jo popiežystės metu atsinaujinusią paties jaunystę, drąsino: „Branda gali egzistuoti su nuolat atsinaujinančia liepsna ir visada jauna širdimi.“

Sinodo jaunimui akimirka. EPA nuotrauka

Didžioji laiško žinia

Ketvirtajame skyriuje, pavadintame „Didi žinia visiems jauniems žmonėms“ atrasime tai, ką labiausiai popiežius troško pasakyti jaunimui. Tai keturios aukščiau minėtos tiesos.

Komentuodamas pirmąją tiesą – Dievas tave myli – popiežius Pranciškus supranta, kad tėviška meilė gali būti nesuprantama jaunam žmogui, mačiusiam netinkamą tėvo pavyzdį. Šventasis Tėvas rašo: „Galbūt tavo turėta tėvystės patirtis nebuvo pati geriausiaGal jis tiesiog nebuvo toks tėvas, kokio tau reikėjoTačiau galiu pasakyti su absoliučiu tikrumu – tu gali jaustis saugus tavo dangiškojo tėvo glėbyje, pas Dievą.“ Komentuodamas šią vietą teologas Robertas Cheaibas teigia, kad Dievas yra pirmasis tėvo pavyzdys ir per jį galime pamatyti, ką reiškia tėvystė. Tame pačiame skirsnelyje Pranciškus pabrėžia asmens nelygstamą vertingumą. Nepaisant klaidų ar nuopuolio, kiekvienas yra Dievo lauktas, pamiltas ir vertingas: „Jis nesudarinėja tavo klaidų sąrašo, bet nuolat padeda tau ko nors išmokti, net iš nupuolimų. Nes jis myli tave.“ Popiežius taip pat primena, kad Dievas visad kviečia žmogų į dialogą, nori būti jo iššūkiuose, abejonėse, kartu ieškoti sprendimų.

Kristus yra tavo gelbėtojas – antroji tiesa, kurią primena Pranciškus. Čia popiežius kalba apie pilnutinę Kristaus meilės išraišką – žmonijos išgelbėjimą kryžiaus galia. Jis drąsina jaunus žmonės tikėti Dievo gailestingumu, leistis būti Kristaus pakeltam, nes, anot Šventojo Tėvo, „tikras nupuolimas, galintis sugriauti mūsų gyvenimą, yra likti nupuolus ir neleisti, kad mums padėtų“. Jaunam žmogui popiežius primena Išpažinties sakramentą, leidžiantį atgimti naujai. Jis darkart akcentuoja, koks vertingas yra jaunas žmogus, kurį Kristus atpirko savo krauju: „Esate be galo brangūsPrašau, neleiskite, kad jus nupirktų, nesileiskite sugundomi, nepasiduokite pavergiami ideologinės kolonizacijos formųTurite tai nuolat kartoti: nesu aukcione, nesu įkainotas. Esu laisvas, esu laisvas! Įsimylėkit šią laisvę, kurią dovanoja Jėzus.“

Trečioji tiesa – Jis yra gyvas. Tai reiškia, kad Kristus yra ir veikia dabar, dalyvauja kiekvieno žmogaus gyvenime ir atveria kelius skleistis gėriui. Popiežius įžvelgia grėsmę žiūrėti į Kristų tik kaip į istorinį asmenį, gražų pavyzdį. Anot Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro sielovadininko kun. Danieliaus Narkuno, žmogui yra žymiai lengviau mąstyti apie istorinį Kristų: mums yra sudėtinga „įdėti“ Jėzų į mūsų kasdienybę – daug lengviau samprotauti apie kažkada gyvenusį Kristų, ir toks mąstymas mūsų greitai neapleidžia, tam reikia sąmoningo nusiteikimo. Popiežius nori mus atvesti į susitikimą su tuo gyvuoju prisikėlusiu Kristumi.

Ketvirtoji dokumente popiežiaus minima tiesa – Dvasia teikia gyvybę. Šventoji Dvasia, esanti meilės ryšys tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, anot Pranciškaus, parengia ir atveria širdis priimti prieš tai pristatytą žinią, kad Dievas myli žmogų, jį gelbsti ir yra gyvas. Popiežiaus skatina skaitantįjį prašyti, kad vestų Šventoji Dvasia, kuri gali stipriai pakeisti žmogaus gyvenimą ir pripildyti jo širdį Kristaus meilės, jo šviesos ir jo galios.

Nacionalinė katalikiškojo jaunimimo konferencija Indianapolyje (JAV). NCYC feisbuko paskyros nuotrauka

Nepatogūs klausimai

„Jaunas žmogus iš prigimties kelia nepatogių klausimų. Popiežius Pranciškus to nori, o tie klausimai, kuriuos jis iškelia svarstydamas apie jaunimo situaciją ir pačią Bažnyčią, yra jaunimo klausimai Bažnyčiai, kuriuos mums nėra malonu paliesti“, – teigia VAJC vadovė Kristina.

Pranciškus įžvelgia grėsmę Bažnyčiai – susitelkimą į save. Bažnyčia, anot popiežiaus, pirmiausia turi atspindėti Kristų, o tai skatina pripažinti, kad reikia imtis konkrečių pokyčių, neatmesti jaunų žmonių idėjų ir kritikos. Popiežius teigia, kad jaunų žmonių atitolimas nuo Bažnyčios dažnai būna dėl Bažnyčios narių apsileidimo, įvairių formų piktnaudžiavimo: „Seksualiniai ir finansiniai skandalai; dvasininkai, nepasirengę tinkamai atsiliepti į tai, kas svarbu jaunų žmonių pasaulėjautai; nepakankamai rūpestingai parengtos homilijos ir pristatomas Dievo žodis; jaunimui krikščionių bendruomenėje paliekamas pasyvus vaidmuo; Bažnyčiai nelengva paaiškinti savo doktriną ir etines nuostatas šiandienos visuomenei.“

Taip pat popiežius Pranciškus akcentuoja nepilnamečių seksualinio išnaudojimo problemą. Matydamas tai kaip visos visuomenės rykštę, jis nevengia paminėti, kad su šia problema susiduria ir Bažnyčia, bei akcentuoja Sinode pakartotinai priimtą tvirtą pasiryžimą imtis griežtų prevencinių priemonių, kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią kartoti tokius nusikaltimus. Kartu su seksualinio išnaudojimo problema popiežius primena ir kitas piktnaudžiavimo formas: piktnaudžiavimą valdžia, ekonomine galia, sąžine. Jis mini dažną pagundą pasiduoti klerikalizmui, kai kunigas savo tarnybą suvokia ne kaip tarnystę, bet kaip valdžios turėjimą. Šventasis Tėvas dėkoja už drąsą tiems jauniems žmonėms, kurie drįsta pranešti apie patirtą blogį: „Jie padeda Bažnyčiai pripažinti tai, kas įvyko, ir poreikį ryžtingai į tai reaguoti.“ Drąsiai ir netikėtai nuskamba popiežiaus paraginimas jaunam žmogui išdrįsti priminti kunigo įsipareigojimus Dievui ir jo tautai: „Jūs patys paskelbkite jam Evangeliją ir raginkite jį išlikti gerame kelyje.“

Popiežius išgirsta jauno žmogaus kritiką Bažnyčiai, susijusią su jos kartais perdėm išryškinamu kovingumu. Jis mato, kad viena jaunimo dalis džiaugiasi Bažnyčia, kuri yra nuolanki ir pasitiki savo dovanomis, geba pateikti teisingą ir brolišką kritiką, o kita trokšta Bažnyčios, kuri klausytųsi, o ne tik smerktų pasaulį: „Jie nenori tylinčios ir bijančios kalbėti Bažnyčios, lygiai kaip ir tokios, kuri liguistai kariautų dėl dviejų ar trijų dalykų.“

Kaip vieną iš pavyzdžių popiežius pateikia Bažnyčios kritiką įvairioms pastangoms ginti moterų teises. Jis primena Bažnyčios praeitį, kurioje būta stipraus vyrų dominavimo, įvairių pavergimo formų ir piktnaudžiavimo. Popiežius rašo: „Gyvoji Bažnyčia pajėgi reaguoti atidžiai klausydamasi teisėtų moterų reikalavimų, kuriais siekiama didesnio teisingumo ir lygybės.Ji parems kvietimą gerbti moterų teises ir pasiūlys įtikinamą paramą, labiau palaikydama vyrų ir moterų tarpusavio papildomumą, nors ir nesutikdama su visais dalykais, kuriuos siūlo kai kurios feminisčių grupės.“ Šventasis Tėvas pateikia ir kai kurių jaunų moterų įvardijamą moterų lyderių pavyzdžių Bažnyčioje trūkumą. Anot Pranciškaus, moterys trokšta dalytis Bažnyčioje „savo intelekto ir profesinių gebėjimų dovanomis“.

Popiežius mato Bažnyčią kaip motiną, kurios tūkstantmečio veide atsispindi visos jos nuodėmės, tačiau jis ragina jos neužmiršti ir neapleisti, kai Bažnyčia yra sužeista, bet „būti šalia, kad ji sukauptų jėgas ir įstengtų pradėti iš naujo“.

Lietuvos jaunimas susitikime su popiežiumi 2018 m. Vilniaus katedros aikštėje. Laima Penek nuotrauka

Kur esu pakviestas? Pašaukimo atpažinimas

Daug dėmesio apaštališkame paraginime Šventasis Tėvas skiria asmeniniam pašaukimui (šią temą popiežius plėtoja net dviejuose skyriuose). Aštuntajame skyriuje Šventasis Tėvas primena, jog pirminis, kiekvienam žmogui skirtas pašaukimas – tai Dievo kvietimas į šventumą: „Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.“ Anot popiežiaus, Jėzus iš kiekvieno jauno žmogaus pirmiausia trokšta draugystės, jis nori, kad jo meilės istorija, kurioje jis padovanojo mums gyvenimą, įsilietų į mūsų gyvenimus.

Visgi tobulumo siekis ir draugystės su Dievu gilinimas kiekvieno žmogaus gyvenime reiškiasi autentiškai, tad popiežius labai aiškiai pabrėžia gyvenimo krypties svarbą. Jis nepalieka jauno žmogaus tik su bendruoju pašaukimu. Dar prieš tai jis primena, kad kiekvieno asmeninis pašaukimas visada yra įlietas į buvimą kitų labui, paties buvimą; kaip sako popiežius, tai misija, kuri nėra tik gyvenimo priedas, bet pati būties savastis. Mūsų konkretusis pašaukimas turi būti skirtas kitų labui ir Dievo garbei. Tačiau kadangi pasirinkimų būti kitų labui ir Dievo garbei yra daug, svarbu suvokti, kokią konkrečią kryptį man yra numatęs Dievas: „Jis turi man nurodyti kryptį, nes yra mano Kūrėjas, mano puodžius, ir turiu išgirsti jo balsą, kad leisčiausi jo formuojamas ir vedamas. Tuomet būsiu tas, kas turiu būti, būsiu ištikimas savo asmeninei tikrovei.“

Popiežius pateikia pagrindinius buvimo dėl kitų variantus – šeimą ir darbą, vėliau kiek stabteldamas ir prie pašvęstojo gyvenimo. Pranciškus ragina jaunus žmones pasipriešinti laikinumo kultūrai ir įsipareigoti investuoti į šeimą: „Neleiskite, kad iš jūsų būtų pagrobta galimybė rimtai mylėti.“ Popiežius supranta ir darbo svarbą jaunam žmogui – darbas, pasak jo, nėra tik veikla, bet ir žmogiškojo kilnumo išraiška, brendimo ir socialinės integracijos kelias, nuolatinė pastanga tobulėti ir apsauga nuo polinkio į individualizmą. Nors ir suprasdamas, kad kartais ne visi darbai yra pagal širdį, popiežius ragina niekad neatmesti savo svajonių ir galutinai neužkasti pašaukimo: „Nepaliauk ieškojęs būdų, kaip bent iš dalies ar netobulai gyventi tuo, ką pagal savo įžvalgą atpažįsti esant tavo tikruoju pašaukimu.“ Primindamas pašaukimus į kunigystę ir vienuolystę, Šventasis Tėvas drąsina neatmesti galimybės pasišvęsti Dievui per kunigystę, vienuolystę ar kitas pašvęstojo gyvenimo formas: „Būk tikras, jei atpažinęs Dievo pašaukimą seksi juo, tai suteiks tavo gyvenimui pilnatvę.“

Pranciškus su dideliu rūpesčiu pataria jaunam žmogui skirti didžiausią dėmesį suvokti – kokia yra mano asmeninė gyvenimo kryptis, ar aš rūpinuosi jos atpažinimu, nes pašaukimas yra labai asmeniškas sprendimas, kurio niekas negali už mus priimti. Siekiant atpažinti savo pašaukimą Pranciškus pataria, kad būtina savęs klausti įvairių klausimų: ar žinau, kas džiugina, o kas liūdina mano širdį? Kokios mano stipriosios ar silpnosios savybės? Kaip galiu geriau tarnauti ir būti naudingesnis pasauliui ir Bažnyčiai? Kokia yra mano vieta šioje žemėje? Ar turiu gebėjimų, reikalingų atlikti tą tarnystę? Ar galiu juos išsiugdyti? Jis ragina suvokti pašaukimą kaip mūsų draugo Jėzaus kvietimą, kaip dovaną, kurią Jis nori padovanoti man asmeniškai. Tai, anot popiežiaus, reikli dovana, kad galėtum ja džiaugtis, turi būti pasirengęs daug ką atiduoti, turi rizikuoti. Jauniems žmonėms, siekiantiems atpažinti savo pašaukimą, Šventasis Tėvas taip pat primena, kad esama kunigų, vienuolių, pasauliečių, profesionalų, kvalifikuotų jaunų žmonių, kurie gali juos palydėti šioje svarbioje kelionėje.

Popiežius pažymi, kad šiandien nėra lengva atpažinti savo pašaukimą: esama daug trukdžių, kurie nepalieka vietos vidinei tylai ir galimybei išgirsti Jėzaus kvietimą. Tačiau Pranciškus ragina neįsitraukti į bėgimą be krypties ir aiškių tikslų, atrasti laiko vienatvei ir tyliai erdvei: „O tada drauge su Jėzumi galėsi atpažinti, koks yra tavo pašaukimas šioje žemėje.“

Ką sako jaunimas ir kas toliau?

Paklausta, kokie buvo posinodiniame susitikime Romoje dalyvavusių jaunų žmonių pastebėjimai apie apaštališkąjį paraginimą, Kristina mini, kad pirmiausia jai įsiminė didelis dalyvių džiaugsmas: „Mes turėjome galimybę išsakyti tai, ką galvojame; pajutome, kad Bažnyčioje esame laukiami ir kad popiežius bei Sinodo tėvai visus tuos metus apie mus galvojo. Didelis džiaugsmas, kad tiek sujudimo ir pastangų dėl mūsų – jaunų žmonių.“

Taigi, galima drąsiai sakyti, kad Bažnyčiai reikia jauno žmogaus. Prisiminkime visą kelerius metus vykusį su Sinodu jaunimui susijusį procesą, šį dokumentą ir išgirskime paskutinius jame įrašytus popiežiaus žodžius: „Tegul Šventoji Dvasia jus ragina bėgti pirmyn. Bažnyčiai reikia jūsų užsidegimo, jūsų intuicijos, jūsų tikėjimo. To mums reikia! O kai atvyksite ten, kur mes dar neatėjome, prašau, turėkite kantrybės mūsų palaukti.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.