Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Vertybės problema Alvydo Jokubaičio filosofijoje

Prof. Alvydas Jokubaitis. VU TSPMI nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš aštuntojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Vertybės sąvoka yra tarsi savaime akivaizdi. Sakydami žodį „vertybė“ suponuojame, kad kalbamas dalykas turi vertę (ar savaiminę, ar žmonių suteikiamą), materialinę arba dvasinę. Kaip ir būna su itin dažnai vartojamomis sąvokomis – kas yra vertybės, ką ši sąvoka iš tiesų žymi, anaiptol nėra aišku. Švietimo ekspertai šneka apie vertybių ugdymą ir diegimą, kunigai per pamokslus ar mokyklines programas rengiantys lituanistai apeliuoja į amžinąsias vertybes, politikai skelbia, kad gina liberalias, demokratines, tradicines, krikščioniškas, progresyvias ir dar kitokias vertybes ir t. t. Nors vakariečių žodynuose ši sąvoka atsirado palyginti labai neseniai, net kasdienėse šnekose apie moralę, politiką ar kultūrą yra sunku jos nepaminėti. Viską komplikuoja dar ir tai, kad apie vertę ir jos kūrimą kalba ekonomika ir kai kurios sociologinės teorijos, sociologai tiria visuomenių, jų grupių ir paskirų individų vertybes ir vertybių rinkinius, vertinamuosius teiginius nagrinėja ir teikia įvairios etikos ir politikos teorijos. Siauresne prasme apie vertybių teoriją kalba filosofijos sritis, vadinama aksiologija, ir kai kurios konsekvencionalistinės moralės teorijos. Į visas minėtas teorijas ir problemas šiame straipsnyje nebus gilinamasi, tačiau laikomasi pozicijos, kad Alvydo Jokubaičio svarstymai apie vertybes gali padėti geriau suprasti tiek šią sąvoką, tiek su jos vartojimu susijusią tikrovę. Straipsnio tikslas yra suprasti ir šiek tiek susisteminti Jokubaičio požiūrį į vertybes.

Vertybės kaip problema Jokubaičio tekstuose reikšmingai pasirodo bent trimis skirtingais aspektais: 1) politikos ir politiškumo analizėje teigiama, kad politika neturi vien jai specifiškai būdingų vertybių; 2) jo socialinių mokslų ir scientizmo kritikoje atskleidžiamas vertybinio neutralumo pretenzijų prieštaringumas ir galiausiai neįmanomumas (neutrali laikysena patekus į politikos lauką apskritai neįmanoma), ta pati kritika taikoma ir tam tikroms liberalizmo atmainoms; 3) užklausiama pati vertybės sąvoka ir bandoma parodyti, kad potencialiai viskas gali būti vertybėmis, todėl vertybiniame mąstyme galiausiai stinga tvarumo. Pirmasis aspektas daugiausia plėtojamas knygoje Politika be vertybių (2008), antrasis ypač svarbus knygoje Filosofas kaltina mokslininkus (2016), o trečiasis nagrinėjamas knygoje Vertybių tironija ir politika (2012), nors įvairiais aspektais ši problematika pasirodo ir kituose Jokubaičio veikaluose. Tačiau kaip šios trys prieigos prie vertybių dera tarpusavyje? Kas lieka iš vertybinio neut­ralumo kritikos, atmetus vertybę kaip vaisingą konceptą? Pažvelkime į šiuos tris aspektus ir pamėginkime surasti juos vienijančias gijas.

Pirmasis aspektas: vertybės politikoje

Sekdamas Jacques’u Ranciere’u ir Kennethu Minogue, Jokubaitis teigia, kad politika „neturi savo vertybių, bet laikosi kitų sričių prasmės šaltiniais, nurodančiais į moralę, teisę, ekonomiką, mokslą, religiją, meną, kalbą, papročius ir tradicijas“, o pasikeitus aplinkybėms, „keičiasi politinių vertybių supratimas“1. Savo politiškumo analizėje Jokubaitis į vertybių klausimą pirmiausia žiūri kaip į politikos autonomijos problemą. Jo paties teigimu, jis nori išvengti dviejų kraštutinumų: pirmojo, kai Johno Rawlso politiniame liberalizme įsteigiama visiška politikos autonomija nuo kitų gyvenimo sferų vertybių, ir antrojo, kai sekant Micheliu Foucault, politikos ir valdžios sfera išplečiama iki tiek, kad visiškai nebelieka skirtumo tarp politinių ir nepolitinių vertybių: „Tampa nebeaišku, kur prasideda politika, o kur baigiasi socialumas“2.

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

Jokubaičio teigimu, politika yra „tik įrankis ir mechanizmas, skirtas įgyvendinti pirmiau jos esančioms vertybėms“3. Jo požiūriu, neįmanoma sukurti tokios politinės teisingumo koncepcijos (atitinkamai ir sant­varkos), kuri būtų visiškai nepriklausoma nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų4. Jokubaičio teigimu, nėra jokių grynai politinių vertybių, tai tėra kalbinės konvencijos dalykas, o visos vadinamosios politinės vertybės tėra kitų žmogiškos tikrovės sričių išraiškos. Vertybės ar vertybiniai klausimai tampa „politiniais“ tik todėl, kad atsiduria politinių diskusijų arenoje. Todėl neįmanoma vertybiškai sterili ar neutrali politika: „Pakeitus požiūrį į laisvę, lygybę, racionalumą, viešumą ar moralinės motyvacijos šaltinius, neišvengiamai pasikeičia ir politinio teisingumo sąvokos turinys“5. Svarbu pastebėti, kad teigdamas, jog nėra savarankiškų politikos vertybių, Jokubaitis nemano, kad politika neturi tam tikros savo esmės, veikimo principų (t. y. politiškumo).

Antrasis aspektas: Vertybinio neutralumo problema: nuo mokslo iki liberalizmo

Labai smarkiai primerkę savo žvilgsnį į moderniosios Vakarų filosofijos raidą po René Descartes’o, galime matyti, kaip moraliniai, estetiniai, politiniai ir kitokie svarbūs žmogiškosios tikrovės aspektai tapo vis sunkiau įmanomi pagrįsti naujo gamtamokslinio mąstymo akivaizdoje. Jeigu Benedictas Spinoza, sekdamas karteziniu idealu, dar kalbėjo apie etiką, pagrįstą matematiniu metodu, o Gottfriedas Leibnizas, darydamas skirtį tarp fakto ir proto tiesų, pirmenybę teikė pastarosioms, tai po Davido Hume’o skirties tarp „yra“ ir „privalo būti“, t. y. faktiškumo ir tikslų, troškimų ir vertinimų, viskas pradėjo krypti tikslų karalijos nenaudai, nebeliko optimizmo, kad moraliniams-etiniams klausimams gali būti surasti moksliniai, matematiniai, loginiai, metafiziniai, ontologiniai ar dar kokie nors pagrindai. Tokie filosofai kaip Immanuelis Kantas mėgino etinius klausimus patraukti į atskirą praktinio proto sritį, kuriai nebūtų taikomi tie patys kriterijai kaip gamtamoksliui, bet panašūs bandymai surasti naujus pagrindus mąstyme darosi vis problemiškesni ir sunkiau apginami. Mokslo ir vertybinių, pažintinių ir vertinamųjų teiginių atskyrimas, nors ir pagrįstas, sukuria naujų problemų. Moksliniai teiginiai yra pagrindžiami tyrimais, eksperimentais, matematinėmis ir loginėmis formulėmis, o visa, kas yra anapus jų, nors ir gali turėti gerokai didesnę reikšmę žmogaus gyvenimui, stokoja tvirto pag­rindo šioje naujoje mąstymo paradigmoje.

Gamtamokslinis mąstymo ir pažinimo būdas taip pat turėjo išsigryninti ir atsiriboti nuo vertinamųjų teiginių. Mokslininką, tiek kiek jis yra mokslininkas, domina klausimai „kaip yra?“, „kodėl yra taip?“, o ne „kaip turėtų būti?“ Socialiniai mokslai, siekę visų pirma suprasti ir pažinti visuomenę, valstybę, politines sistemas ir mechanizmus, neišvengiamai turėjo atsiriboti nuo vertinamųjų teiginių. Jiems svarbios episteminės, o ne moralinės ar estetinės kategorijos, kartais vadinamos mokslinėmis, pažintinėmis arba kognityvinėmis vertybėmis. Tačiau politikoje ir etikoje net tariamai neutralūs teiginiai įgyja praktinį, vertinamąjį pobūdį, neutralios politologų ir politikos mokslininkų ištarmės taip pat keičia politinę tikrovę, o ne vien ją aprašo.

Žvelgiant į politiką kaip į skirtingų interesų, pasaulėžiūrų ir pozicijų susidūrimo, konflikto arba jo sprendimo erdvę, turime pamatyti, kad griežtas vertybinis neut­ralumas neįmanomas. Nepolitinis požiūris į politiką, Jokubaičio teigimu, yra nesusipratimas ir anaiptol nebūtinas politinei gyvenimo praktikai, kurioje itin svarbią vietą greta pažinimo turi ir sprendimo galia. Anot jo, modernioji mokslinė teorija „nesiskaito su kasdienio patyrimo teikiamu vaizdu“6. Juo labiau socialinės tik­rovės tyrimas reikalauja ir supratimo apie vertybes bei idėjas, kuriomis vadovaujasi piliečiai, visuomenės grupės. Joku­baičio manymu, nepakanka vien nustatyti, kad ta ar ana visuomenė vertina dalykus a, b, c, d, nors tuo pat metu neturima aiškesnio supratimo apie įvardijamų vertybių turinį ir poveikį socialinei tikrovei. Bet čia vėl susiduriama su mokslinio pažinimo ribų problema.

Evgenios Levin nuotrauka

Supaprastinant Jokubaičio argumentą, galima sakyti, kad tariamas vertybinis neutralumas politinėje praktikoje ar mėginimas žaisti neutralų vertybių arbitrą virsta vertybiniu apsisprendimu prieš tam tikrus vertybių rinkinius. Ko gero, tą patį būtų galima pasakyti ir apie Rawlso tipo liberalizmą, lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Juozo Girniaus plėtotas nepasaulėžiūrinės politikos idėjas ar didesnę dalį technokratinių vizijų, kurios bando depolitizuoti politiką, iš jos pašalinti pasaulėžiūrinius ginčus, pakeisti ekspertiniu ir techniniu vadybinimu. Kodėl tai yra problema? Scientistinio ir technokratinio mąstymo paradigmoje niveliuojasi svarbūs skirtumai. Pagrįstai galint kalbėti tik apie tai, kas yra, o ne kas privalo ar turi būti, tampa nebeįmanoma rimtai kalbėti apie normatyvumą moralėje ar politikoje, apie tai, koks yra skirtumas tarp legalumo ir teisingumo, kodėl vieni dalykai turi būti svarbesni už kitus, kodėl demokratija yra geresnė už tironiją.

Kokia gali būti alternatyva? Jokubaitis nieko eksplicitiškai nepasiūlo, tačiau, ko gero, pirmasis principas būtų tam tikras sąžiningumas deklaruojant politinės bendruomenės vertybes, kad kalbantis ir ginčijantis dėl jų, būtų aiškiai atskleidžiamos savojo kalbėjimo ir mąstymo prielaidos ir nesislapstoma po tariamai neut­ralaus arbitro kauke.

Trečiasis aspektas: Vertybių bevertiškumas

Tačiau yra ir trečiasis, gilesnis problemos lygmuo – pati vertybės samprata, tiksliau – vertybių tironija (terminą Jokubaitis perima ir iš Nicolai Hartmanno, ir iš Carlo Schmitto). Anot Jokubaičio, bet kas gali tapti vertybe: „Vertybių sąvoka nuo pat pradžių yra sugalvota tam, kad jos nereikėtų aiškiai apibrėžti. Viskam tapus vertybe, sunku įsivaizduoti, ko būtų negalima vadinti šiuo terminu. Vienos vertybės tampa kitų vertybių vertinimo pagrindu, ir ši vertinimų grandinė nusitęsia į begalybę […]. Vertybių tironija prasideda nuo visko, pradedant žmogaus dvasinėmis savybėmis ir baigiant jo turimais daiktais, pavertimo vertybėmis“7. Pavadindamas dalykus vertybėmis, žmogus juos iš tiesų pajungia savo valiai (Jokubaičio ir Maceinos naudojamas pavyzdys – Dievo pavadinimas vertybe, tarsi transcendencija priklausytų nuo žmogaus valios ir įgeidžių).

Jokubaitis akivaizdžiai vadovaujasi vertybių samprata, kuri teigia, kad vertybės yra steigiamos vertes kuriančių, įverčius duodančių subjektų. Kaip ekonominė daikto vertė gali kisti, taip gali keistis ir vertybės (ar net, Friedricho Nietszche’s terminais tariant, visos vertybės gali būti perkainotos). Paprastai kalbant, vertybės steigia ne vertę, o kaip tik vertės reliatyvumą ir kintamumą. Tai yra svarbu norint suprasti, kokį vertybių supratimą Jokubaitis taikosi kritikuoti ir kokias pagrindines silpnąsias vietas jis mato vertybiniame mąstyme.

Sekdamas Schmittu, Jokubaitis įvardija šiuos vertybių tironijos bruožus: 1) kiekvienas visuomeninio gyvenimo reiškinys gali būti pavadintas vertybe, įsigali mąstymas vertybėmis, nepaliekantis erdvės kitokiems požiūriams (t. y. net diskursai, nevartojantys vertybių sąvokos, gali būti įvardyti kaip kalbantys apie vertybes); 2) vertybinio diskurso iškilimą lydi mokslinė ir politinė vertybių sferos neutralizacija; 3) „vertybės neturi savarankiškos būties, bet pasirodo kaip kokio nors už jų esančio veiksnio padarinys“, jų įtvirtinimas įmanomas tik per kitus galios ir įtakos šaltinius (politiką, ekonomiką, kultūrą ir pan.); 4) mokslinio mąstymo įsiveržimas į su jo pažintiniais metodais sunkiai derančias politikos ir etikos sritis kaip tik ir prisideda prie mąstymo vertybėmis įtvirtinimo8.

Kokias vertybių tironijos problemas ir pasekmes galėtume įžvelgti dabar? Jokubaitis parodo, kad mąstymas per vertybių prizmę nesprendžia moralinių pagrindų krizės, neapsaugo tos srities, kurią siekė apsaugoti vertybių filosofija, o kaip tik tampa dar vienu šios krizės simptomu. Svarbiausias čia pasidaro vertinantysis sub­jektas – žmogus. Pastarasis vertybe gali paversti viską ir bet ką. Vertybių vertumas yra grindžiamas vien valia, mat šioje sąvokoje neslypi joks vidinis vertumo atrankos kriterijus. Stebėdami dabartinę pasaulio ir Lietuvos politiką, galėtume pasakyti, kad šis vertybinio mąstymo aspektas įgalina reliatyvizmo ir arbitralios tironijos kokteilį. Net politinėje praktikoje ir retorikoje galime aiškiai įsitikinti, kad vertybės yra ne kokie nors veikimo principai ar pagrindai, o manipuliacijų objektas. Ne veltui didžiausias moralinis sugedimas, melas, ciniškas apgaudinėjimas gali eiti ir dažnai eina po vertybių vėliava.

Jokubaitiškai žvelgiant, galime sakyti, kad vertybių nuvalkiojimas ir neapibrėžtumas kelia šias problemas: 1) vertybės išstumia dorybes iš moralinės refleksijos (moralinis aspektas); 2) pašalina pastovesnes prasmes iš žmonių ir bendruomenių gyvenimo (egzistencinis aspektas); 3) abejotinomis verčia pretenzijas į teisingumą, kuris būtų pagrįstas ne vien jėga ar arbitraliais įgeidžiais (politinis ir socialinis aspektas). Neturime pamesti iš akių to, kad Jokubaitis kritikuoja vertybinį mąstymą ne iš scientizmo ar reliatyvizmo pozicijų, o kaip tik norėdamas surasti išeitį normatyviniams svarstymams politikoje ir moralėje. Jokubaičio tekstuose pasirodantys skirtingi požiūriai į vertybes vienas kitą ne paneigia, o papildo. Kritikuodamas pozityvistines ir liberalias pretenzijas į vertybinį neutralumą, jis siekia ne tik apginti vertybės sąvoką, bet kartu gina tam tikrą mąstymo ir žmogiškąją tikrovę, kuri moderniame žodyne žymima vertybės sąvoka.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2019 m. rugsėjo 27 d. Alvydo Jokubaičio politinei filosofijai skirtoje konferencijoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.


1 Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 14.

2 Alvydas Jokubaitis, Politika be vertybių, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 22.

3 Ibid., p. 41.

4 Ibid., p. 42.

5 Ibid., p. 23.

6 Alvydas Jokubaitis, Trys politikos aspektai: Praktika, teorija, menas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 161.

7 Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, p. 28.

8 Ibid., p. 32.