2020 02 01

Algis Vaškevičius

Draugas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Į Lietuvą sugrįžusiose V. Žiliaus drobėse – ryškios atminties spalvos

Iš Vlado Žiliaus ciklo „Indėnų vasara“ (1991 m.). Šeimos nuosavybė. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus nuotrauka

„Draugas“

Baigiantis praėjusiems metams Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, atidaryta paroda, kurioje pirmą kartą rodomi iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą sugrįžę dailininko Vlado Žiliaus (1939–2012) kūriniai. Spalvinga ir ryški paroda, pavadinta „Vladas Žilius: atminties spalvos“ veiks iki šių metų balandžio 19 dienos.

V. Žilius gimė 1939 m. gegužės 13 d. Varsneliuose, Šilalės apskrityje. Jis mokėsi Telšių dailės mokykloje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas, dėstė pie­šimą M. K. Čiurlionio meno mokykloje bei Vilniaus inžineriniame statybos institute. Vėliau V. Žilius dirbo leidyklos „Vaga“ Meno leidinių redak­cijos vedėju, leidyklos „Mintis“ vyriausiuoju dailininku.

Jis sukūrė estampų ciklų („Vilniaus legendos“, „Taikinys“), ekslibri­sų, piešinių, tapybos kompozicijų, iliustravo daug knygų – Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Algimanto Baltakio, Vlado Mozūriūno ir kitų poezijos knygas. Dailininkas taip pat apipavidalino kino filmą „Jausmai“, J. Stavinskio pjesę „Spūsties valanda“ Klaipėdos dramos teatre.

Parodose jis pradėjo dalyvauti nuo 1964 m. Sovietmečiu jo darbai eksponuoti Lietuvoje, taip pat Lenkijoje, Malborke, Krokuvoje, Ispanijos Barselonos mieste. Tuo laikotarpiu dailininkai, poetai, literatai buvo priversti kalbėti tarp eilučių, užkoduoti prasmę, kuri buvo ne kiekvienam prieinama, tačiau itin svarbi buvo terpė, nokinusi lietuvišką savimonę, išsakiusi tikrąjį požiūrį į esamą padėtį ir šaukusi laisvės ilgesį.

Paveikslai uždrausta tematika buvo slapstomi, keliaudavo iš rankų į rankas. Ne tik asmens teisių gynėjai dėl savo veiklos buvo kišami už grotų ar į psichiatrijos ligonines, už pernelyg drąsiai kalbantį paveikslą dailininkas irgi rizikavo likusį gyvenimą praleisti už grotų arba Sibire. V. Žilius buvo vienas iš užsispyrusių gabių modernistų, kurie nuo septintojo dešimtmečio nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos. Kai kurios jo darbų parodos tuomet vyko tik uždarose, dažniausiai privačiose erdvėse.

Abstrakčios tapybos drobes jis eksponavo Lietuvos dailininkų sąjungoje, Juditos ir Vytauto Šerių namuose, ypač daug – individualioje parodoje Miestų statybos projektavimo instituto sporto salėje. Oficialiose to meto parodose abstraktiems dailininko kūriniams nebuvo vietos.

Iš Vlado Žiliaus ciklo „Indėnų vasara“ (1994 m.). Šeimos nuosavybė. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus nuotrauka
Vlado Žiliaus tapyba. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Vlado Žiliaus tapyba. „Draugo“ archyvo nuotrauka

JAV lietuvių mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“ rašė: „Vladas Žilius yra jaunas, bet jau toli pažengęs dailininkas – disidentas, prieš trejetą metų atvykęs iš okupuotos Lietuvos ir įsikūręs Niujorke. Jo abstraktūs paveikslai pasižymi dramine jėga, subtilia faktūra, spalvingumu ir puikiai išbalansuota konstrukcija. Dailininkas kuria daugiausia aliejumi, bet mėgsta akvarelę ir grafiką. Visa kūryba išreiškia kosmines formas bei ritmą, ir ją galima vadinti filosofine.“

1974 m. V. Žilius kreipėsi leidimo išvykti į Izraelį, nes ten gyveno jo žmonos Idos giminaičiai. Leidimo negavo ir jau netrukus buvo apkaltintas formalizmu bei išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, taip pat neteko darbo leidykloje, patyrė moralinę ir materialinę diskriminaciją. V. Žilius tuomečiam Komunistų partijos centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui parašė laišką, kuriame teigė:

„Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas”, neatitinkąs vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man nuolat yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur.

Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas, taip pat bendras kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo falšas bei apmirimas Lietuvoje galutinai mane įtikino, kad tolesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, giliai svetimi ir nelogiški vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui.

Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant, kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kūrybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas.“

Šis atviras laiškas buvo paskelbtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 22 numeryje ir įgavo platesnį tarptautinį atgarsį. Dailininkui buvo nurodyta per 72 valandas išvykti iš sovietinės Lietuvos SSR be teisės sugrįžti. Tokiu būdu 1976 m. jis emigravo į JAV, Niujorką.

Įsitvirtinti šiame mieste nebuvo lengva – kvalifikuotam dailininkui pavyko įsidarbinti vienoje tarptautinėje reklamos dizaino firmoje, o laisvalaikį jis skyrė kūrybai. 1977 metais „Santaros–Šviesos“ iniciatyva Čiurlionio galerijoje Čikagoje surengtoje V. Žiliaus parodoje dar dominavo iš Lietuvos atsivežti kūriniai, o jau netrukus pasipylė nauji paveikslai – pavieniai ar sujungti į serijas.

JAV lietuvių mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“ rašė: „Vladas Žilius yra jaunas, bet jau toli pažengęs dailininkas – disidentas, prieš trejetą metų atvykęs iš okupuotos Lietuvos ir įsikūręs Niujorke. Jo abstraktūs paveikslai pasižymi dramine jėga, subtilia faktūra, spalvingumu ir puikiai išbalansuota konstrukcija. Dailininkas kuria daugiausia aliejumi, bet mėgsta akvarelę ir grafiką. Visa kūryba išreiškia kosmines formas bei ritmą, ir ją galima vadinti filosofine.“

Naujojoje parodoje Vilniuje vienoje iš salių eksponuojami piešiniai iš ciklų „Sala“ ir „Teatras“, dailininko sukurti vos atvykus į Ameriką, 1977 metais. Kitose muziejaus salėse pirmą kartą pristatoma dalis į Lietuvą iš JAV grįžusio V. Žiliaus palikimo – kūriniai ant popieriaus iš dailininko dukros Rasos Bačiulienės kolekcijos. Tai naujų kelių paieškas ir originalią plastinę kalbą liudijantys lakštai, pavieniai kūriniai ir ciklai, palydimi paties autoriaus komentarų. „Paveikslų paišymas – tai vienintelis dalykas, kuris mane tikrai domina“, – rašoma viename iš jų.

Nuo 1995 m. V. Žilius pradėjo kurti reljefus, erdvines skulptūras iš medžio, sintetinio stiklo ir metalo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis kelis kartus lankėsi tėvynėje. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre ir galerijoje „Vartai“, menininkas surengė savo kūrybos parodas, o Vilniaus dailės akademijos kvietimu vedė studentams vasaros kursus, dalyvavo keliose grupinėse parodose. V. Žiliaus kūrinių turi Tretjakovo galerija Maskvoje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, kiti Lietuvos muziejai, privatūs asmenys.

Vlado Žiliaus tapyba. „Draugo“ archyvo nuotrauka
Vlado Žiliaus tapyba. Redakcijos archyvo nuotrauka
Vlado Žiliaus tapyba. Redakcijos archyvo nuotrauka

Po V. Žiliaus mirties urna su jo palaikais pargabenta į Lietuvą ir palaidota gimtojoje Žemaitijoje, Kaltinėnuose, šeimos kapvietėje 2012 m. liepos 7 d.

Parodos kuratorės R. Bačiulienė, Ilona Mažeikienė ir Regina Urbonienė pažymi, kad naujieji JAV sukurti ir eksponuojami V. Žiliaus kūriniai netelpa į griežtus stilistinius rėmus, balansuoja ties abstraktaus ekspresionizmo riba. Išorinė dailininko kūrinių maniera  išlaisvėjo, bet kompozicijos ir formos požiūriu liko suvaldyta. Abstraktaus, optinio ir popmeno idėjos, plėtotos ankstyvoje V. Žiliaus grafinėje kūryboje ir ypač knygų iliustracijose, pastūmėjo jį tapybos link. Parodoje ryškinama simbolinė jungtis, nusakanti kardinalų perėjimą nuo grafinės raiškos ekspresyvios ir spontaniškos tapybos, ištransliuojančios galingą kūrybinį menininko potencialą, link.

Parodoje lankytojai gali pamatyti ir vaizdus iš dailininko dirbtuvės, suskaitmenintus Centrinio valstybės archyvo Kino dokumentų skyriuje. V. Žiliaus kūrybos parodą muziejuje lydės paskaitų ciklas, supažindinantis su modernaus meno istorija (lektorė Rita Mikučionytė), veiks kūrybinės dirbtuvės (vadovas Povilas Vincentas Jankūnas), vyks edukacinės programos vaikams, jaunimui ir šeimoms.