2020 02 01

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mk 4, 35–41 „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“

     Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
    Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
    O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijos ištrauka pateikia labai įdomią ir kartu aktualią situaciją, kuri galėtų atspindėti kartais tarp Kristų tikinčiųjų išgyvenamą situaciją. Štai visi jau pavargę ir norėtų pailsėti po dienos darbų, bet Jėzus sako irtis į kitą pusę. O ir žmonių atleidimas užtrunka dar kiek laiko, kol galiausiai visi griebiasi irklų ir iriasi į kitą pusę.

Prasideda neaiškumai, bet nuotaika gal ir nebloga – juk štai, kokie mes su Jėzumi puikūs. Daug didelių darbų ir ženklų padarėme, apmokėme minias, o ir mums patiems buvo atskleista tų mokymų gilioji prasmė. Idealu. Taip gali tęstis dabar ir per amžius!

Tačiau štai užeina didžiulė vėtra ir ima semti valtelę. Apaštalai, kaip žvejai, jau yra patyrę tokių vėtrų, kurios, beje, greit ir baigiasi. Bet dabar ši vėtra atrodo jau kitokia – tai dvasinė vėtra. Matyt piktoji dvasia kėsinasi atsigriebti už savo netektis.

Mokinius apima baimė ir ką tik taip galingo tikėjimo apraiškų beveik ir nesimato. Ką Jėzus turi omenyje, kad nesirūpina mumis, sau miega ant minkšto pagalvio?! Priekaištai ir skundai.

Tačiau Jėzus nuramina vėtrą, nes Jis juk pasaulio valdovas, ir papriekaištauja savo ruožtu mokiniams, kodėl šie tokie bailūs ir nesiremia tikėjimu. O tie galėtų atsakyti – gal ir bandėme, bet nepajėgėme baimės, neramybės, sumišimo ir nepaguodos būsenoje.

Ir čia atsiskleidžia visų mažų krikščioniškų bendruomenėlių kartais išgyvenama problematinė situacija. Kol ramus laikotarpis, kol visi jauni ir ką tik įtikėję, tuomet vyksta nuostabiausi darbai, ženklai ir mokymai. Bet štai kyla viena problema bendruomenės viduje ar iš išorės – tuomet dar gali kažkaip Šventosios Dvasios įkvėpti adekvačiai sureguoti ir per tai tik sustiprėti. Bet laikui bėgant, kyla naujų problemų, kurios reikalauja jau netik tų, „kur du ar trys Jėzaus vardu“, susirinkusiųjų žmonių įžvalgų, – reikia stabilaus pamato. O ir Viešpats atrodo tarsi miegotų ir nedarytų savo nuostabių darbų.

Tokiu atveju neužtenka tik perlipti į kitą valtelę, kuri irgi bando plaukti savo būdu, ir manyti, kad ten viskas bus geriau. Būtent tuomet Jėzus ir klausia, kur jūsų sukauptas tikėjimas, kur tas įtvirtintas daugelio amžių patirtimi ir tradicija, iškęstas (plg. 2 Kor 4,8–9), persekiotas, apgintas, išmelstas, išjaustas, išgyventas šventuosiuose, jų bendravime ir susirinkimuose tikėjimas, kuris apsaugotų jūsų mažąjį laivelį? Kur tas didysis Bažnyčios laivas, kuris nepertraukiamai plaukia pasaulio vandenynu? Kur tas tikėjimas, kuris skelbia: kad ir kas nutiktų Viešpats pasirūpins?

Daug Bažnyčios atnaujintojų, o ir šventųjų, norėjo atnaujinti Bažnyčią, nes tame dideliame laive pasitaiko kai kurių defektų, ir tą jie padarė gerai tik paklusdami galingai Jėzaus Dvasiai, kuri pasilieka Bažnyčioje, kuri yra tyra Jėzaus Sužadėtinė, bet ir mylima Motina hierarchinė Bažnyčia – būdama Kristaus kūnu yra įsikūnijusi ir žmogiškose struktūrose. Kas ieško kitokios Bažnyčios, labiau panašus į Petrą, einantį vandens paviršiumi. Duok Dieve tokiam daug tikėjimo nesuabejoti Jėzaus artumu ir nepaskęsti.

Bernardinai.lt archyvas