2020 02 02

Akvilė Šimėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

N. Ikstenos „Motinos pienas“: apie dvasiškai „užnuodytą“ tikrovę

Nora Ikstena „Motinos pienas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė.

Kiekviena knyga yra naujas nuotykis, kuriame įvairiomis kūrėjo įvaldytomis priemonėmis regime, juntame, išgyvename personažų patirtis, įsigyvename į kitų gyvenimus ir susipažįstame su tokiomis tikrovėmis, kurių galbūt niekad nepamatysime. Todėl ir verta skaityti. Su šia savo mokyklinių literatūros pamokų mintimi turiu sutikti skaitydama naujai leidžiamas, puikiai išverstas knygas lietuvių kalba.

Štai Noros Ikstenos „Motinos pienas“ estetiškai neabejotinai labai aiškiai orientuotas į vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu gyvenusius skaitytojus. Knyga giliai paliečia 8–9 dešimtmetį puikiai prisimenančius dabartinius penkiasdešimtmečius. Tuos, kuriems sovietinės ideologijos represavimo metodai buvo gerai pažįstami, kurių nestebino darkomi žmonių gyvenimai, žlugdomi idealai, moksliniai užmojai, nes jie buvo gimę ir užaugę tokioje tikrovėje. Šis romanas – tai dukros ir motinos nuolatinis dialogas su praeitimi ir dabartimi. Motinos ir dukros balsais nupasakojama slogi, groteskiška sovietinės Latvijos realybė. Romanas naujas ir įdomus ne tik savo pasakojama moterų istorija, kaitaliojamomis laiko perspektyvomis, bet ir pačia struktūra: kalbama pirmu asmeniu, kuris priklauso tai motinai, tai dukrai.

Galbūt neklaidinga būtų šį romaną vadinti istorinės atminties ir aktualizavimo tekstu, privalomu kiekvienam, norinčiam giliau suvokti paskutinių sovietinės okupacijos dešimtmečių gyvenimo realijas, išvysti stiprių moterų, kuriančių, perkuriančių, besipriešinančių portretus.

Centriniu romano įvykiu tarsi tampa ką tik pagimdžiusios motinos dingimas, vengiant žindyti savo kūdikį – iš pirmo žvilgsnio neatsakingas, egoistiškas veiksmas. Tačiau romanas ne apie tai. Tai pasakojimas veikiau apie dvasiškai „užnuodytą“ tikrovę, kuri ne tiesiogine, o perkeltine prasme yra persisunkusi protu sunkiai suvokiamos netiesos, melo, nevilties kupinos tylos. Tai romanas apie ryškių transformacijų laikotarpį, kuris egzistuoja paraleliai Vakarų pasauliui. Pokyčiai, jų nuojautos romano sovietinėje atmosferoje išgyvenamas tylomis ir be maišto. Dukra tampa dvasine atrama palūžusiai nuo sovietinės destrukcijos motinai.

Tačiau kartu tai yra istorija, verta dėmesio ir jaunesnei, su jokia sovietine tikrove realiai nesusidūrusiai kartai: tai puikus tekstas apie gyvenimą tarp idealų, troškimų, vilčių ir to, kas realiai įmanoma sovietinėje realybėje, apie gyvenimą tarp ištikimybės sau ir priverstinių sovietmečio sąlygotų kompromisų. Romane metaforiškai atskleidžiama ir „naujos“, pasipriešinimo dvasia išaugintos, kartos brendimo istorija, apie kurią dažnai skaitome tik istorijos vadovėlių puslapiuose.

Baltų šalių kultūrų postmoderniems tekstams būdingos kontrasto principu kuriamos scenos yra itin svarbios ir šiame romane, kur lyginama idealizuota praeitis (neretai folklorinė ar mitologinė) ir sulaužyta dabartis. Pavyzdžiui, pasakojant apie motinos gimimą karo metu ligoninėje, kur kūdikiai mirdavę nuo „nosies šiltinės“, staiga regime išganingą, akivaizdžiai religinių konotacijų turinčią idilę – motina su kūdikiu keliauja iš Rygos į Babytę, tėvo vadeliojamu vežimu, į gražų namą, kur lopšio nėra, bet motina kūdikiui įtaiso guolį didžiajame lagamine.

Galbūt neklaidinga būtų šį romaną vadinti istorinės atminties ir aktualizavimo tekstu, privalomu kiekvienam, norinčiam giliau suvokti paskutinių sovietinės okupacijos dešimtmečių gyvenimo realijas, išvysti stiprių moterų, kuriančių, perkuriančių, besipriešinančių portretus. Būtų išties vertinga knygoje atrasti ir minimalų vertėjos, tyrinėjančios baltų literatūras – Lauros Laurušaitės – rašytojos ar romano trumpą pristatymą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.