Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vidinės žuvies beieškant

Rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Žmogus iš žuvies“ scena. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vandens padaras, amerikiečių mokslininkų pramintas Tiktaliku, atsisakė gyvenimo vien vandenyje ir pasitraukė į sausumą prieš 375 mln. metų. Tai buvo žuvis su plaukimo plėve padengtais pelekais, tačiau juose taip pat turėjo sąnarius, panašius į mūsų alkūnių, riešų ir pirštų.

Šimtams milijonų metų praėjus, žmogaus kūne aptinkami Tiktaliko, sausumos žuvies, pėdsakai. Mokslininkų aiškinimai apsiriboja tik anatominiais panašumais. Jaunosios kartos teatro kūrėjos, dramaturgė Asia Vološina ir režisierė Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatro spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ į situaciją pažvelgia per kiek kitokią – psichologinę, socialinę ir stipriai literatūrinę prizmę.

Pjesės veiksmas vyksta Rusijoje, tačiau aplinka ir sistema, kurioje veikia personažai – lengvai atpažįstama ir pritaikoma kone kiekvienai posttotalitarinei šaliai. Jų mintys praskiestos laisvės iliuzija, kurią taip lengvai sunaikina bejėgystė, – prieš sistemą, valdžią, aplinkinius ir artimuosius, įsipareigojimus jiems. Įkalinti šio pojūčio, spektaklio veikėjai vengia visuomenės tūnodami bute, nuo artimųjų pasislėpę po filologinių kontekstų kauke. Nagrinėjamos dvi priešingos – visuomenės abejingumo ir artimųjų susvetimėjimo – problemos, kurios tekste „kompaktiškai“ sutelpa į pasmerktumo būseną.

Kūrėjams rūpi piktintis, šaipytis iš kasdienybės absurdo, konstatuoti nebesustabdomą puvimo procesą. Spektaklyje daug pasakoma. Tiksliau, šnekama nuolat, – tariami žodžiai, nors skaudūs, susilieja į bendrą nuojautą be konkrečių pozicijų, veiksmų ar tų veiksmų išraiškų. Veikėjai diskutuoja apie esamą visuomenės situaciją, stabilią jos savidestrukciją, galiausiai, meilę (praeities) tėvynei. Paradoksalu, tačiau tiksliausios įžvalgos suskamba iš svetimo, prancūzo Benua (Matas Dirginčius) lūpų ir… yra sunkiai suprantamos tiek fonetine, tiek semantine prasme. Jų kalbėjimas, tono užtikrintumas primena internetinių dienraščių komentatorių kultūrą, kur kiekvienas turi savo nuomonę ir gali ją patogiai reikšti iš namų; kvailas tas, kuris protestuoja gatvėse.

Pasaulio refleksija lieka pamąstymuose, citatose, literatūroje – užpildančiuose spektaklio visumą. Tai – kiautas, po kuriuo veikėjai gyvena asmeninę tragediją. Režisierė Eglė Švedkauskaitė čia pat, scenoje, gvildena jų tarpusavio santykius, iš jų besirandančius skaudulius. Julka (Asta Zacharovaitė) myli Grišą (Simonas Storpirštis), o jo mylimoji Liza (Ieva Kaniušaitė) tai žino…  Situacija klostosi per nutylėjimą ir rodosi daug paveikesnė nei problemos, apie kurias nuolat kalbama. Julkos vidiniame monologe, nejučia tapusiame išoriniu, pasmerktumas iš tiesų atsiskleidžia kaip būsena, o ne sąvoka. Tai savęs naikinimas, kylantis iš savo veiksmų permąstymo, savęs kaltinimo ir gailėjimosi.

Scena iš rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Žmogus iš žuvies“ Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Žmogus iš žuvies“ Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Žmogus iš žuvies“ Lauros Vansevičienės nuotrauka

Prieš daugiau nei dešimtmetį atrastos Tiktaliko fosilijos leidžia pajuokauti, jog kiekviename iš mūsų vis dar likusi vidinė žuvis. Tikroji pūva nuo galvos, žmogų naikina jo paties požiūris, o sistemą – prastas vadovas.

Sąmoningu režisierės sprendimu ar ne, rodosi, kad kiekvienas iš scenoje veikiančių aktorių priėmęs tam tikrą pozą, manierą, kuri nebūtinai organiškai dera su likusiomis, ir veikėjai paprasčiausiai nesusišneka. Susidaro įspūdis, kad pagrindiniu aktorių uždaviniu tampa kiekvieno personažo charakterio savybės, nuoseklus jų išlaikymas, o ne bendravimas. Veikėjai tampa egocentriškais pseudointeligentais, kurių mimikos ir gestai – daugiau nei aiškūs publikai, tačiau nematomi partneriui.

Minimalistinėmis detalėmis apstatyta erdvė (dailininkė Ona Juciūtė) nenustelbia spektaklio turinio. Scenos kampuose pakabinti išlenkti veidrodžiai (panašūs į kabančius autobusų interjeruose, kad vairuotojas galėtų matyti visą vaizdą salone) leidžia matyti ne tik poziciją erdvėje keičiančius aktorius, bet ir žiūrovus. Iškreiptas atspindys nėra didelis, jame matoma publika tampa mase, ir vis dėlto neapleidžia jausmas, kad per šiuos veidrodžius esi nuolat matomas ir galbūt stebimas. Viduryje scenos stovi senas masyvus parko vazonas, kuriame turėtų žydėti gėlės, tačiau kaip įprasta tai tėra tuščias tūris, dažno praeivio traktuojamas kaip šiukšlių dėžė. Šis „neišsipildžiusios koncepcijos“ objektas tampa pagrindiniu pasmerktumo simboliu ir įgauna įvairias reikšmes: sovietmečio relikvijos, šiukšliadėžės, kompiuterio ekrano…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prieš daugiau nei dešimtmetį atrastos Tiktaliko fosilijos leidžia pajuokauti, jog kiekviename iš mūsų vis dar likusi vidinė žuvis. Tikroji pūva nuo galvos, žmogų naikina jo paties požiūris, o sistemą – prastas vadovas. Spektaklis tikrai dar nėra tobulas, aktorių bendravimo scenoje ir teksto–veiksmo santykio problemos apskritai verčia abejoti, ar tik ne dramaturgija ima viršų prieš režisūrą… Tačiau estetiškai švarus ir problemiškai aktualus spektaklis nuolat žaidžia su žiūrovu: prisitraukia arčiau, leidžia susitapatinti su problemomis, čia pat atakuoja kontekstais ir citatomis, kaukėmis ir kiautais. Vis dėlto nedaug jaunosios kartos kūrėjų imasi analizuoti visuomeniškai aktualias temas ir kūrybinę komandą norisi pasveikinti už ryžtą šią situaciją keisti. Ne žodžiais, o veiksmais.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu