2020 02 05

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Popiežius emeritas ir jo sulaužytas pažadas

EPA nuotrauka

„Gerais norais pragaras grįstas“ – sako liaudies išmintis. Ar taip nutiko ir šį kartą? Ar popiežius emeritas Benediktas XVI, kupinas geros valios, nepastebėjo, į kokį rizikingą žaidimą įsitraukė? Ar vis dar pateisinamas karštas troškimas dalintis sukaupta išmintimi, ką, kaip žymus teologas yra daręs visą savo gyvenimą? Ir kas čia blogo? Tokius klausimus kelia sau katalikų apžvalgininkai, analizuodami susidariusią situaciją, kuri daugeliu atžvilgių tampa nebetoleruotina.

Yra žmonių, kuriems neatrodo keista, kad, belaukiant posinodinio dokumento, apibendrinančio Amazonijos regiono evangelizacijai skirtus vyskupų pasiūlymus, pasirodytų knyga, kurioje iš esmės būtų kritikuojami „galimi“ popiežiaus Pranciškaus sielovadiniai sprendimai, gąsdinama nebūtais dalykais, pavyzdžiui, tuo, kad bus panaikintas kunigų celibatas.

Nors išties Pranciškus yra aiškiai pasakęs, jog, kaip ir kiekvienas kitas popiežius, be galo brangina kunigų celibatą ir neketina jo atšaukti. O vedę kunigai jau dabar darbuojasi Katalikų Bažnyčioje. Ironiška tai, kad būtent J. Ratzingeris sugalvojo kūrybingą būdą, kaip padėti vedusiems anglikonų kunigams, norintiems prisijungti prie katalikų bendruomenės. Jie ir toliau lieka kunigais, rūpinasi jiems pavestomis parapijomis, žinoma, ir savo teisėtai sukurtomis šeimomis.

Beje, atidžiau paskaičius knygą, greta atvirai kritiškų kard. Sarah išvedžiojimų, Josepho Ratzingerio tekstas tiesiog pakartoja tradicinius argumentus, išryškinančius celibato praktinę reikšmę: viengungis kunigas visą laiką ir jėgas gali skirti bendruomenei. Gyvenimas parodė, jog taip efektyviau, tačiau tai nėra kalbama apie jokią dievišką normą ar ontologinę būtinybę, kaip suponuoja kard. Sarah, kalbėdamas apie vedusius kunigus kaip „antrarūšius“.

Argi yra ko bijoti, kad du garbingi asmenys: aukštas pareigas Vatikano kurijoje einantis kardinolas ir senyvo amžiaus teologas išsako savo nuomonę Bažnyčios gyvenimui svarbiais klausimais? Net ir tada, kai tas asmuo yra buvęs (o kai kam – lig šiol yra) popiežius ir yra viešai įsipareigojęs pasitraukti į „nuošalų ir tylų gyvenimą“?

Gal daugeliui tai atrodo, kaip perdėtas rūpestis ir perteklinė problema, tačiau, deja, šiandien jau nebegalima ignoruoti fakto, kad atsistatydinusio popiežiaus Ratzingerio asmuo yra tapęs opozicijos popiežiui Pranciškui simboliu.

Dalis katalikų grupių ir įtakingų asmenybių, siejančių save su šia teologine mokykla ir tradicija, kuria aplink buvusį popiežių savotišką paralelinę tikrovę, ir beveik paralelinį magisteriumą.

Neaišku tik viena, kiek pats Josephas Ratzingeris sąmoningai tai suvokia ir tame dalyvauja.

Deja, negalime to žinoti ir neaišku, ar kada nors tiesa išnirs į paviršių. Vargu, ar sužinosime, kas paskatino popiežių emeritą tiek kartų sulaužyti duotą „tylos“ pažadą. Ar germaniškos akademinės laisvės įpročiai, nepaisantys institucijų dinamikos? Ar nuoširdus tikėjimas, jog jam tenka užduotis gelbėti tikėjimo grynumą? O gal nei viena, nei kita. Gal tiesiog žmonės, kurių pareiga apsaugoti popiežių emeritą, nesugeba užtikrinti jo asmens ir vardo neliečiamumo ir net sąmoningai juo pasinaudoja savo tikslais?

Kardinolų konsistorija 2010 m. EPA nuotrauka

Keista, kad net toks garbus autorius kaip George‘as Weigelis gina kard. Sarah ir Benediktą XVI, kaip nuoširdžius tikėjimo vyrus, apsimesdamas, jog nesupranta visų situacijos pasekmių. O gal jos, tos pasekmės, pageidautinos?

Kas kaltas dėl susidariusios situacijos? Kardinolas Sarah, be skrupulų pasinaudodamas popiežiaus emerito vardu, tęsia konfrontaciją su Pranciškumi? Jo sekretorius George‘as Gänsweinas, galimai leidęs sau nuspręsti už jo globon pavestą Benediktą XVI? Labiausiai – pats popiežius emeritas, sulaužęs duotą pažadą.

Apžvalgininkai pažymi, kad tylą Ratzingeris nutraukė ne kartą. Pirmą sykį, praėjus vos pusmečiui nuo atsistatydinimo, kai norėjo atsikirsti vieną ankstesnių jo darbų kritikavusiam teologui, leido publikuoti judviejų susirašinėjimą.

Ypač daug dėmesio sulaukė 2019 m. balandį Vokietijos kunigų sąjungos žurnale „Klerusblatt“ paskelbta apybraiža, per kurią Benediktas XVI įsijungė į diskusijas apie seksualinio išnaudijimo krizę Bažnyčioje. Publikacija pasirodė visai netrukus po Vatikane vykusio aukščiausio lygio vyskupų susitikimo šiuo klausimu. 

Vėliau įvairioms grupėms parašė daugybę palaikymo laiškų. Deja, pastarosios dažniausiai nesąžiningai pasinaudodavo šiais tekstais – kaip kritika dabartiniam popiežiui. Benediktas XVI niekada aiškiai neatsiribojo nuo panašių manipuliacijų. Nors kaip tik šitokio jo pareiškimo būtų reikėję labiausiai… Dabar, panašu, jis nebegali apsiginti.

Tiek neseniai Vokietijoje parodytas dokumentinis filmas, tiek kai kurių autorių pasisakymai neleidžia abejoti, jog Benedikto XVI jėgos yra gerokai nusilpusios. Britų apžvalgininkas Austenas Ivereighas teigia, kad emeritas nebėra pilnas jėgų: didžią dienos dalį miega, vargiai ką beparašo ranka, sunkiai kalba.

Akivaizdu, kad lig šiol savieigai paliktai emerito popiežiaus tarnystei būtinai reikia aiškesnio apibrėžimo, ypač galvojant apie ateitį.

Kanonistai ir teologai siūlo įtraukti tokius pakeitimus: atsistatydinęs popiežius turėtų toliau vadintis emeritu Romos vyskupu, o ne „popiežiumi emeritu“. Turėtų dėvėti paprastus dvasininko arba kardinolo drabužius, o ne baltą sutaną. Neturėtų egzistuoti „popiežiaus namų prefektūra“ ar kitos formos „paralelinis dvaras“. Tad jeigu emeritas vis dėlto nuspręstų kalbėti, jis tai darytų kaip privatus teologas.

Šiokios tokios taisyklės egzistuoja jau dabar. Deja, jų nebuvo paisoma. 2004 m. Vatikano vyskupų kongregacija pabrėžė būtinybę, kad vyskupai emeritai privalo vengti „bet kokios laikysenos ir santykių, kurie sudarytų bent mažiausią paralelinės valdžios diecezinio vyskupo atžvilgiu įspūdį, pakenkdamas sielovados gyvenimui ir vyskupijos bendruomenės vienybei“. Matydami pagarbą vyskupo pareigas einančiam įpėdiniui, primenama Vyskupų pastoracinės tarnystės vadove „Apostolorum successores“(n. 226), „visi aiškiai supras, kad vien diecezinis vyskupas yra vyskupijos vadovas, atsakingas už jos valdymą“.

Italijoje sausio 30 d. pasirodė kiek pakoreguotas knygos viršelis, kuriame mėginama išreikšti labiau asmeninį popiežiaus emerito indėlio pobūdį. Atsisakyta portretinių nuotraukų.

Deja, dažniausiai tenka mokytis iš klaidų, o Benedikto XVI atvejis davė mums gerą pamoką. Ko gero, nebūtume taip geranoriškai priėmę emerito veiklą ribojančių taisyklių, jei prieš tai savo kailiu nebūtume pajutę sunkių „dvivaldystės“ pasekmių.

Nėra abejonių, popiežius privalo turėti visišką laisvę vykdyti savo pareigas. Savo ruožtu katalikų bendruomenei reikia tik vieno popiežiaus – vienybės garanto.

Kita vertus, popiežius emeritas privalo būti laisvas nuo bet kokių vidinių kovų ir galios žaidimų, skatinančių susiskaldymus ir sumaištį. Kaip teigia Austenas Ivereighas, gal popiežius Pranciškus, tapęs emeritu, paliks mums geresnį atsistatydinimo pavyzdį ir taip istorijoje liks kaip dar vienos svarbios reformos autorius?

Gyvenimas rodo, kad jokia taisyklė ir joks kontrolės mechanizmas savaime šimtu procentų neapsaugo nuo galimų nukrypimų. Didžiausias teisingumo garantas – asmeninė sąžinė. Ką galima ir ko negalima daryti iš meilės Tiesai? Kokios priemonės yra pateisinamos, siekiant išsaugoti menamą aukštesnį gėrį? Gal šitaip svarsto šventi žmonės Vatikano kurijoje, trokštantys padėti Dievui atlikti jo darbą?

Deja, Bažnyčios patikimumas buvo dar kartą pakirstas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.