2020 02 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Visada kelyje, visada įsišakniję“. Taizé bendruomenės pasiūlymai 2020-iesiems

Taizé bendruomenės nuotrauka

Kaip ir kasmet Taizé bendruomenės vyresnysis brolis Aloisas paskelbė pasiūlymus naujiems kalendoriniams metams. Penki pasiūlymai pavadinti: „Visada kelyje, visada įsišakniję“. Jie įkvėpti lenkų kilmės vienuolės, šventosios Uršulės Leduchovskos, tarpukariu dirbusios ir Vilniaus krašte, gyvenimo. Pasak br. Aloiso, ji buvo tikra Europos pilietė, pralenkusi laiką. Kalbėdamas apie jos gyvenimą, kažkas pasakė: „Visada kelyje, visada įsišaknijusi.“

Primename, kad praėję metai Prancūzijoje įsikūrusiai ekumeninei bendruomenei buvo sunkūs dėl kaltinimų trims jos broliams dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo. Bendruomenė siekia, kad visa iki šiol slėpta informacija patektų į dienos šviesą ir žmonės išdrįstų apie tai kalbėti

1. Visuomet kelyje… pasiruošę ir vėl iškeliauti

Viešpats tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1).

Tikėjimu atsakome į kvietimą išsiruošti į kelią, prisimindami, kad visada įmanoma viską pradėti iš naujo, nesvarbu, ar viskas klostosi gerai, ar patiriame, atrodo, neįveikiamų sunkumų.

Pirmuose Šv. Rašto skyriuose skaitome pasakojimą apie žmogų, vardu Abraomas, kurį Dievas pakvietė viską palikti ir išsiruošti į nežinomą kelią. Jis ir jo žmona Sara tapo keliautojais, piligrimais, vedinais pasitikėjimo, kad Dievas jiems parodys kelią.

Atvykę į naują žemę, kurią Dievas jiems davė, Abraomas ir Sara liko gyventi palapinėse, tarsi visada būtų kelyje. Galiausiai jų išbandymai tapo palaiminimais: Abraomas ir Sara atrado tai, ko niekad nebūtų atradę, jei būtų likę namuose.

Biblijai būdinga ši dinamika: iškeliauti į Dievo paruoštą ateitį. Kelyje gal būt teks patirti daug sunkumų – Dievo tauta, iškeliavusi iš Egipto, klaidžioja keturiasdešimt metų.

Ir pats Dievas tampa piligrimu, vesdamas savo tautą ir eidamas drauge: „ Aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum“ (Pr 28, 15).

Vesdamas savo tautą per dykumą, Dievas moko juos įsiklausyti į jo balsą ir atveria jiems netikėtas galimybes.

Vieni ar keliese perskaitykite Šv. Rašto pasakojimus, apie tai, kaip Dievas kviečia mus leistis į kelią: Pr 28, 10–15; Iš 13, 17–22; Ps 126; Iz 43, 1–2; Mt 2, 13–23; Lk 10, 1–9; Apd 11, 19–26.

Taizé bendruomenės nuotrauka

2. Visada kelyje… atidūs esantiems šalia

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens (Mk 6, 34).

Jėzus ir pats yra piligrimas, kuris neturi kur galvos priglausti (Mt 8, 20). Jis iškeliavo skelbti šios gerosios naujienos: Dievas jau arti, Dievas veikia, norėdamas perkeisti pasaulį. Dievas kviečia ir mus dalyvauti šiame žmonijos atnaujinimo projekte.

Savo gyvenimu Jėzus parodė mums, nuo ko pradėti: turime atkreipti dėmesį į pačius mažiausius ir labiausiai pažeidžiamus. Jėzus buvo toks atidus kitiems todėl, kad buvo giliai įsišaknijęs Dieve. Jėzus leido, kad Šventoji Dvasia jam vadovautų kiekvienu gyvenimo momentu.

Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus priėmė mūsų žmogiškumą – tapo tikru žmogumi. Savo mirtimi ant kryžiaus jis iškentėjo iki galo ir parodė, kad visiškai pasitiki Dievu bei mumis. Savo prisikėlimu Kristus tapo naujos pradžios, kurią Dievas duoda iš meilės žmonėms, liudytoju.

Matydami tiek smurto ir pažeminimo, daugybė žmonių jaučiasi pasimetę ir svetimi šioje žemėje. Sekdami Kristų, krikščionys pasitiki Dievu; tai jiems padeda nepaskęsti abejingume, neatitrūkti nuo tikrovės, prisiimti įsipareigojimus ir vienytis su kitais.

Antrame amžiuje nežinomas autorius laiške rašė apie krikščionis: „Jie gyvena savo šalyse, bet tik kaip pakeleiviai. Kiekviena svetima šalis jiems tokia pati, kaip gimtoji, o gimtoji šalis jiems kaip svetima“ (Laiškas Diognetui).

Ieškokime konkretaus įsipareigojimo, kuriuo galėtume išreikšti Kristaus rūpinimąsi vargingiausiais.

Bendradarbiaudami su vietos Bažnyčiomis, reguliariai susitikime maldai, sutelktai į Kristaus kryžių ir prisikėlimą.

Brolis Alois. Europos jaunimo susitikimo Vroclave, Lenkijoje, akimirka. Taizé bendruomenės nuotrauka

3. Visad kelyje… kartu su tremtiniais

Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje (Kun 19, 33–34).

Visame pasaulyje moterys, vyrai ir vaikai yra verčiami palikti savo tėvynes arba nusprendžia ateities ieškoti kitur. Jų motyvacija yra stipresnė negu visos kliūtys, iškylančios kelyje.

Mes visi norime išsaugoti savo kultūrą, bet argi priimti kitus nėra viena gražiausių žmogiškų dovanų? Žinoma, užsieniečių atvykimas kelia daug klausimų. Migrantų srautai turi būti tinkamai valdomi, visgi, nors tai ir sukelia sunkumų, taip pat tai gali būti ir galimybė.

Gali nutikti ir taip, kad nors kelios kartos gyvena kaimynystėje, tame pačiame mieste, rajone ar kaime, žmonės vis tiek išlieka svetimi. Netgi tos pačios kultūros žmonės gali nesuprasti vieni kitų. Tad ar galime stengtis sutikti tuos, kurių prioritetai ar nuomonė nesutampa su mūsų?

Keliaudami pas kitus, nesvarbu ar jie atvyko iš toli, ar gyvena šalia mūsų, bet yra nepažįstami, mes tikrai galėsime geriau suprasti, kad jie mąsto kitaip, nei mes.

Nepasitenkinkime tik abstrakčia informacija ar statistika, bet patys susipažinkime su migrantų situacija, ar su šeima, atvykusia iš svetur, įsiklausykime į jų pasakojimus.

Yra jaunų žmonių, kuriems netrūksta materialinių gėrybių, bet atrodo, kad jie niekur nepritampa. Šeimos ryšiai nutrūkę, o pasekmė – didelis, bet dažnai nematomas, vienišumas. Pasistenkime jiems skirti dėmesio, būkime šalia žmonių, kurie yra šalia mūsų, bet kenčia nuo vidinės tremties.

Europos jaunimo susitikimo Vroclave, Lenkijoje, akimirka. Taizé bendruomenės nuotrauka

4. Visuomet kelyje… bendrystėje su visa kūrinija

Gausiai laistomi yra Viešpaties medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti. Paukščiai juose sukasi gūžtas; gandras medyje kraunasi lizdą. (…) Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė (Ps 104).

Susidūrę su milžiniškais pavojais, kurie kelia grėsmę mūsų nuostabiai planetai, daugelis žmonių, tiek jaunų, tiek senų, jaučiasi bejėgiai, netekę drąsos. Ateityje vis daugiau žmonių turės palikti savo namus dėl klimato kaitos sukeltų nelaimių.

Vis dėlto, tikėjimas kviečia mus priešintis fatalizmui ir kančioms. Biblijos pradžioje skaitome: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ (Pr 2, 15). Šiuo poetišku pasakojimu Šv. Raštas pabrėžia, kad Dievo kūrybos procese mes gauname ypatingą atsakomybę – rūpintis Žeme ir ją saugoti. Kai vėl suvokiame, kad esame neatsiejama Kūrinijos dalis, mūsų gyvenimas tampa žmogiškesnis.

Mūsų Žemė yra brangi Kūrėjo dovana, kurią galime priimti su dėkingumu ir džiaugsmu. Žemė yra mūsų visų namai ir Dievas ragina mus saugoti ją visos kūrinijos ir ateinančių kartų labui.

Matydami, kad klimato problemas reikia spręsti nedelsiant, žmonės imasi daugybės iniciatyvų. Jos daro vis didesnę įtaką kolektyvinei sąmonei. Žinoma, jau nebepakanka imtis individualių priemonių. Tačiau tai išlieka esmine permainų sąlyga.

Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti veikti asmeniškai: peržvelgti savo gyvenimo būdą, ką galime – supaprastinti, skirti daugiau dėmesio Kūrinijos grožiui.

Įvairios krikščionių konfesijos gali drauge liudyti tada, kai nori išsaugoti Kūriniją. Ar šis neatidėliotinas klausimas nėra kvietimas Bažnyčioms susivienyti ir imtis darbo? Kai kas jau egzistuoja: pavyzdžiui, „Žaliųjų bažnyčių“ tinklas, į kurį Taizé bendruomenė įstojo 2019 metų vasarą

Europos jaunimo susitikimo Vroclave, Lenkijoje, akimirka. Taizé bendruomenės nuotrauka

5. Visada kelyje… visada įsitvirtinus

Jėzus kalbėjo : „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).

Mes, „svečiai ir ateiviai“ (Žyd 11, 13) Žemėje, turime atrasti vietą, kurioje būtume įsitvirtinę širdimi, kad galėtume būti savimi. Argi ne maldoje įvyksta šis įsitvirtinimas – pokalbyje ir draugystėje su Kristumi?

Tiesa, kad mūsų pasitikėjimas Kristumi gali būti silpnas. Bet gal Bažnyčioje rastume bendruomenę, kur galėtume vienas kitu pasikliauti, pasidalinti abejonėmis ir klausimais, pagelbėti vienas kitam ieškojimuose?

Nuolatinis grįžimas į šią bendrystę su Dievu dovanoja mums didžiulę laisvę. Savo meile Dievas nori mus išvaduoti iš individualios ar kolektyvinės vergovės, padėti mums atsikratyti visko, kas trukdo mums žengti pirmyn.

Kaip galime visada būti kelyje ir tuo pačiu metu likti įsišakniję ? Galbūt leisdami mumyse augti įsitikinimui, kad Dievo karalystė jau yra kuriama mumyse ir tarp mūsų?

Iš tiesų, yra vieta, kur mūsų širdys gali pailsėti. Tai tarsi vidinis svorio centras, kur Jėzus mums sako „ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

Ir Šventoji Dvasia, gerumo dvelksmas, mus ves net mūsų naktyse…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.