2020 02 08

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Priklausyti Dievui

Cathopic.com nuotrauka

Savo laisva valia aš nusprendžiu priklausyti Dievui. Pasirinkimas priklausyti Dievui – tai sąmoningas veiksmas. Išpažįstu Dievą, laikausi Jo ir Bažnyčios įsakymų, priimu Dievo valią, garbinu Jį, vengiu nuodėmių. Priklausyti Dievui – tai turėti žymę Dievo vaiko, einančio per gyvenimą su Jo palaiminimu, Dievą laikyti svarbiausiu asmeniu savo gyvenime. Priklausyti Dievui – tai tikėti Jo meile, gailestingumu, dieviškąja visagalybe. Aš pasirenku Dievą sąmoningai tikėdama Jo buvimu mano gyvenime, pasaulyje ir amžinybėje. Aš priklausau Dievui, kuris mane sukūrė ir pakvietė į bendrystę netobulą kūrinį, bet be galo mylimą. Aš priklausau Dievui, kuris mirė ant kryžiaus, kuris prisikėlė ir mane prikelia amžinajam gyvenimui. Priklausau galingam Dievui ir kartu tokiam trapiam ant kryžiaus. Jėzus Kristus ant kryžiaus primena ir mano trapumą – aš priklausau Dievui, kuris tapatinasi su manimi. Ir kartu tapatinuosi su prisikėlusiu Viešpačiu, kuris suteikia galimybę man prisikelti amžinybei.

Dievas prašo manęs Jam priklausyti kiekvieną kasdienos akimirką. Bet aš, klystantis žmogus, žvalgausi, ieškau, gal kitur geriau, gal be Dievo paprasčiau, lengviau. Bet turiu įsisąmoninti, kad be Dievo visatoje aš būsiu vieniša, be apsaugos, be savo šaknų. Priklausydama Dievui, aš lyg sakau, jog pripažįstu Jį kaip Kūrėją, Išganytoją, savo Viešpatį. Priklausau Dievui, kai atiduodu savo gyvenimą Jo išminčiai ir globai. O nenoriu priklausyti Dievui, kai Jo nesuprantu, kai priimti Dievo sprendimus man per sunku ir nesuprantama – nuolankumo trūkumas. Priklausyti Dievui – tai ne vergovės pasirinkimas, tai Dievo vaiko patirtis, kai viskuo ir visur Juo pasitikiu. Tikėjimas ir pasitikėjimas mane kviečia pasirinkti priklausomybę nuo Dievo. Priklausydama Dievui, aš neprarandu savo laisvės – mano laisvė tampa palaiminta. Galiu rinktis atsakingiau, su viltimi nesuklysti.

Kai suklystu, aš priklausau Dievui lyg pasidalinusi. Nuodėmė atima Dievą iš manęs, aš priklausau nuodėmei, kuri bando atitraukti mane nuo iš tolo kviečiančio Dievo. Priklausyti nuo nuodėmės yra lyg kartu priklausymas nuo piktojo. Dažnos ir ilgą laiką neišpažįstamos nudėmės lyg susieja mane su piktuoju, kuris mane valdo visaip bandydamas nukreipti nuo minties grįžti pas Dievą. Priklausymas nuo nuodėmės silpnina mano pasirinkimus, lyg rinkčiausi vien iš blogųjų, nebematau kitų galimybių, kol pradedu vertinti nuodėmę ne kaip blogį, o tiesiog kaip kitokią patirtį, nors ta kitokia patirtis mane stumia į pražūtį. Ne taip jau dažnai pasirenkame sąmoningai priklausomybę nuo nuodėmės, mes stengiamės, kovojame, nepasiduodame, kviečiame Dievą į pagalbą. Pačioje giliausioje širdies kertelėje yra žinojimas, kad aš noriu priklausyti Dievui. Jeigu būčiau įsitikinusi, kad priklausau Dievui, gyvenčiau be baimių, jausčiau Dievą, padedantį mano gyvenime, jausčiau, kad nesu viena. Būčiau įsisąmoninusi, kad priklausydama Dievui niekada nepriklausysiu nuodėmei.

Kad priklausau Dievui aš parodau Jam savo garbinimu. Garbinu Dievą savo asmenine malda, bendra malda bažnyčioje, šv. Mišių šventimu. Garbindama Dievą aš lyg sakau Jam, kad visa, ką turiu, tai turiu iš savo Kūrėjo, ir noriu Jam priklausyti. Garbindama Dievą prie Jo priartėju. Visą meilę atiduodu garbindama Dievą ir tampu stipresnė. Aš esu stipri priklausydama Dievui, niekas negali manęs nugalėti, pažeminti ar nuskriausti. Aš lyg sakau, kad priklausau Dievo meilei, gailestingumui, atsiremiu į Jo siunčiamą viltį. Garbindama Dievą aš lyg pakylėju savo supratimą apie Jį, kaip apie didžiausią vertybę ir nepakartojamą gėrį.

Cathopic.com nuotrauka

Aš priklausau Dievui ne kaip daiktas, tam Dievas davė laisvą valią Jį pasirinkti ar nepasirinkti. Priklausomybę Dievui aš išreiškiu kiekvieną dieną. Dažnai kreipiuosi į Jį netiesiogiai. Per artimą. per gerai atliktą darbą, per tylos klausimąsi. Laukiu Dievo palaimintos akimirkos. Kiekviena akimirka yra Jo palaiminta. Klausausi kiekvienos palaimintos akimirkos ir žinau, kad priklausau Dievui. Renkuosi Dievo gėrį. Niekada nepavargstu stengtis dėl Dievo, semtis iš Jo jėgų, šauktis Jo pagalbos ir stovėti prie Jėzaus Kristaus kryžiaus. Aš priklausau nukryžiuotajam ir prisikėlusiajam Viešpačiui. Viešpaties kryžius kviečia išdrįsti. Išdrįsti pasirinkti Dievo priklausomybę ir būti neatskiriama Jo dalimi. Pasaulis, amžinybė, begalybė yra Dievo namai, ir aš esu tų namų gyventoja. Priklausau Dievo namams. Esu įrašyta Dievo širdyje. Kaip gera priklausyti Dievo širdžiai.

Visi mes, kurie priimame Dievo karalystę, artinamės prie Jo kaip Išgelbėtojo, kurie laikome garbe priklausyti Dievui, priklausymą Jam laikome išskirtiniu ženklu, einame su Dievu vienu keliu. Vienas kelias yra visų Dievo vaikų, visų, Jam priklausančių, Jį garbinančių, besitikinčių malonės ir pagalbos, niekada nepailstančių tikėti Jo gerumu. Ieškodami to vienintelio Viešpaties kelio, atsiduriame prie Jo kryžiaus. Jeigu priklausau Viešpačiui, tai priklausau ir Jo kryžiui. Priklausyti Viešpaties kryžiui reikia drąsos, nuolankumo ir atsidavimo Jo valiai. Priklausyti Dievui – tai paklusti Jo valiai. Priimdama Dievo valią, aš renkuosi vienintelį kelią, vedantį Dievo link.

Kai išsigandusi klajoju po gyvenimą, turiu nuolat sau kartoti, kad priklausau Dievui. Galutinį žodį tars Dievas. Su mano nepakankamomis pastangomis aš pasiekiu daug, kai gyvenu priklausomybėje nuo Dievo. Nuo Jo meilės, nuo Jo rūpesčio. Aš priklausau Dievui, kuris gali perkeisti mano sielą, nukreipti į gerumo kelią, pažadinti iš abejingumo ir drungnumo. Aš priklausau Dievui ir esu kviečiama atsistoti Jo akivaizdoje, randu Jame ramybę, išsipildymą nedrąsių svajonių. Aš priklausau Dievui apkabindama artimą kaip Dievo bičiulį, kaip savo bendrakeleivį. Aš priklausau Dievui ir einu Jo pasitikti. Sutinku Dievą ir Jį atpažįstu. Atpažįstu savo artimojo veide, giedro dangaus lopinėlyje, lietaus laše, ar nuskriaustojo ašaroje. Aš atpažįstu Dievą Šventajame Rašte, Bažnyčios mokyme ir visų tikinčiųjų liudijimuose. Atpažįstu Viešpaties kančioje ir prisikėlimo viltyje ir išsipildyme. Atpažįstu Dievą, kai mano siela gieda Dievui garbinimo giesmes, kai siela randa atsaką ilgesiui Dieve. Atpažindama Dievą žinau, kad priklausau tam vieninteliam Dievui.