Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę gyventi vienoj Lietuvoj

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Ar jums nenusibodo ta nesąmonė apie „dvi Lietuvas“? O juk šiemet rinkimai, ir girdėsime ją dar dažniau. Nesunku įsivaizduoti, kad ji paranki visiems, kam tenka kalbėti viešai – ir žurnalistams, ir politikams, ir influenceriams, ir populistams. Jų darbe labai reikalingi visokie glausti ir skambūs įvardijimai. Bet iš tikrųjų, kaip su tais glaustais ir skambiais kartais nutinka, pasakymas „dvi Lietuvos“ yra arba visai beprasmis, reiškiantis bet ką, ko tik kalbėtojui prireikia, arba tiesiog nuodingas, kaip visos skirstymo į savus ir svetimus atmainos.

Tiesą sakant, apie tai susimąsčiau, kai pagavau savo pačios bjaurias mintis. Mes neseniai buvome atostogų ten, kur žiemą keliauja daug lietuvių, skridome pilnu jų lėktuvu pirmyn ir atgal, sutikome šiek tiek jų visokiose turistų lankomose vietose, ir supratau, kad kaskart išgirdus lietuvių kalbą įsitempiu ir stengiuosi neišsiduoti ir nebūti užkalbinta. Tikroji to priežastis turbūt yra tiesiog mano temperamentas – aš apskritai nemėgstu būti netikėtai užkalbinta nepažįstamų žmonių tada, kai nedirbu su jokia auditorija ir nesu iš anksto nusiteikusi tokiam bendravimui. Bet, žinoma, nelabasis juk nepraleidžia progos pakuždėti, kokie bjaurūs tie visi „kiti lietuviai“. Juokingiausia, žinoma, tai, kad lėktuve ar atostogaujant užsienyje sutikti lietuviai tikriausiai kaip tik yra gana panašūs į mane – jie renkasi atostogauti tuo pat metu ir toje pat vietoje kaip mes, vadinasi, turi bent šiek tiek panašių interesų ir finansiškai gali sau leisti panašius dalykus. Bet kaip nesunku – tiesą sakant, net smagu – įsivaizduoti, kad esi visai kitokia negu bendrakeleiviai, ir jie tikrai negali tau patikti, pokalbis su jais tikrai bus nemalonus, ir jie tikrai tavęs nesupras.

Tačiau iš tikrųjų juk yra atvirkščiai. Mes su tais žmonėmis sėdime viename lėktuve, nepriklausomai nuo to, ar turime dar ką nors bendra, ar ne. Jeigu, neduokdie, lėktuvas suges ar ims kristi, jokie mūsų panašumai ir skirtumai neteks prasmės, išskyrus tai, kad visi jame sėdime. Jeigu vienas iš keleivių ar įgulos susižeis ar sunegaluos, niekas kitas negalės jam padėti, kaip tik kas nors iš jau esančiųjų lėktuve. Mūsų niekas neverčia susibičiuliauti ir likti draugais visam gyvenimui, bet jeigu būsime vieni kitiems paprastai mandagūs ir paslaugūs, kelionė visiems bus malonesnė, ir priešingai, bet koks barnis ar barbarybė visiems gadins nuotaiką.

Lietuva – ar bet kuri valstybė – yra kaip tas lėktuvas. Joje gyvena įvairūs žmonės, ir jie turi įvairių interesų, kartais net prieštaraujančių tarpusavyje. Bet kaip tas lėktuvas, pati valstybė savaime yra tai, kas sukuria prielaidas tiems iš esmės atsitiktiniams žmonėms turėti šį tą bendro. Mums galioja tie patys įstatymai, o juos priima mūsų bendrai išrinkti atstovai. Mokesčių pinigais mes bendrai išlaikome mokyklas ar ligonines, net jei šią akimirką jose nesimokome ar negulime sirgdami, nes nepraktiška kiekvienam asmeniškai rūpintis tokiais dalykais tik tada, kai jų prireikia. Ir jeigu kas nors rimtai pasikėsins į mūsų valstybės laisvę ir apskritai egzistenciją, paprastai kalbant, visiems mums bus šakės. Lietuvos gyventojus galima padalyti į „dvi Lietuvas“ pagal begalę pjūvių, bet tai visada bus samprotavimo klaida, nes pati Lietuva yra vienintelis bendras interesas, kurio reikia, kad mus suvienytų. Dėl nieko kito mes neturime sutarti, tik dėl to, kad Lietuva yra, o mes iš esmės pageidaujame, kad ir toliau būtų.

Visa tai nereiškia, kad atskirties nėra ar kad ji nekelia problemų. Priešingai, atskirtis yra gal net didžiausia problema, bet ji kyla vienai Lietuvai, o ne paverčia ją dviem. Jei sakome, kad dalis mūsų bendrapiliečių gyvena „kitoje Lietuvoje“, jau atsiribojame nuo jų ir jų problemų – ir retorinis atsiribojimas nėra menkesnis už bet kokį kitokį. O pati didžiausia ir skausmingiausia yra, pavadinkime, akiračio atskirtis: tai, kad vienų žmonių pasaulis platus ir margas, o kitų – mažas ir ankštas.

O jeigu tikrai įsivaizduotume, kad Lietuva yra lėktuvas, kuris mus visus kartu neša į gražias, įdomias, romantiškas, smagias, laimingas pasaulio vietas – ar tada nepradėtume elgtis kaip išsiruošę atostogų? Tokiuose lėktuvuose žmonės labai linksmi ir draugiški. Jie nori užkalbinti net nepažįstamus, apimti kelionės jaudulio ir kasdienybei nebūdingo atvirumo – ne todėl, kad gyvenime neturi jokių problemų, bet todėl, kad skrenda atostogauti, apsupti kitų atostogautojų. Džiugi nuotaika labai padeda sumažinti atskirtį, ir bendrakeleiviai kartais vis dėlto susidraugauja.