G. Swifto „Motinų sekmadienis“: ypatinga istorija apie moters sąmonėjimą ir savirefleksiją

Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Emilija Ferdmanaitė. 

Tai neabejotinai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio, jei ne dvidešimtmečio, Europos romanų. Grahamas Swiftas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš jo garsiosios, premijomis apdovanotos metafikcinės 1983 metais pasirodžiusios istorijos „Vandenų žemė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, vertė Laimantas Jonušys). Ne veltui ji įtraukta į Didžiosios Britanijos mokyklose privalomų skaitinių sąrašą.

Naujausias autoriaus romanas išskirtinis ne tiek rafinuota įvykių plėtote, bet, kaip ir ankstesnėje knygoje, savitu pasakojimo stiliumi, gebėjimu sutankinti ir išretinti pasakojimo laiką, ypatingu išgyvenimų ir jausenų užčiuopimu. Itin atidžiai įsigilinant į moters pasaulį. Net įdomu, kokiomis kūrybinėmis strategijomis naudojosi autorius vyras, kad galėtų taip taikliai perteikti moters pasaulėjautą?

Tai ypatinga istorija apie istorinį lūžį visuomenėje, moters sąmonėjimą ir savirefleksiją, kūrybinio didelę galią įgyjančio moters žodžio atsiskleidimą, įgarsinimą. Įdomu tai, kad skaitant knygą kyla minčių apie įvairių bangų feminisčių siektos naujosios kalbos įsikūnijimą, savotišką išsipildymą vyro autoriaus tekste, o tai skamba kaip tikras paradoksas.

Knyga tiesiog užburia, tačiau jos neįmanoma niekaip perpasakoti, nes veiksmo tikrai nedaug. Pagrindinė kalbančioji – moteris Džeinė, retrospektyviai peržvelgianti savo gyvenimo kelis svarbiausius momentus. Džeinė turi akivaizdžių sąsajų su Doris Lessing romanų moterimis, daugiausia dėmesio skiria savo jaunystės patirčiai – meilės išgyvenimui, kuris be jokios patetikos ir romantikos pateikiamas skaitytojui, sukuriant autentišką sustabdyto laiko ir dvasinės gelmės pojūtį.

Kaitaliojama pirmo ir trečio asmens perspektyva, nedaug aprašymų, keliuose žodžiuose sutelkiama daug prasmės. Tai yra labai gražus tekstas: tiesiogine ir perkeltine prasme. Atrodo, kad tiek autoriui, tiek puikiai vertėjai (Emilijai Ferdmanaitei) pavyksta išlaikyti teksto vizualumo ir prasmės harmoniją: kaip ir kiek teksto yra puslapyje (nedaug ir jis atrodo optiškai estetiškai), kokie žodžiai seka vieni kitus (išskirtinių vertėjos pastangų pareikalavęs procesas), kokie yra sakiniai, jų struktūros, ritmika, net skambesys – subtiliausi pasaulinių šedevrų bruožai.

Atrodytų, paprasta istorija apie našlaitę tarnaitę Džeinę, dirbančią turtingos šeimos namuose XX a. trečio dešimtmečio Anglijoje, virsta epo bruožų turinčiu pasakojimu apie ypatingos meilės situaciją: negalimos, neteisėtos, slaptos, niekur nevedančios, kaip rašė Jurgis Kunčinas „Tūloje“ – „tokios niekam nereikalingos“. G. Swifto žodis itin talpus, įsimenantis ilgam ir toks išgrynintas, kad knygos skaitymas tampa išskirtine švente, savotišku desertu. Tai ypatinga istorija apie istorinį lūžį visuomenėje, moters sąmonėjimą ir savirefleksiją, kūrybinio didelę galią įgyjančio moters žodžio atsiskleidimą, įgarsinimą. Įdomu tai, kad skaitant knygą kyla minčių apie įvairių bangų feminisčių siektos naujosios kalbos įsikūnijimą, savotišką išsipildymą vyro autoriaus tekste, o tai skamba kaip tikras paradoksas.

Būtina knyga kiekvienam geros literatūros mėgėjui.