2020 02 11

Jurgita Jačėnaitė

Gediminas Šulcas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

„Graži ir ta galinga“, arba Reikalai ne tik moterims

Spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“ kūrėjos. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotrauka

Klaipėdos jaunimo teatro aktorių IEVOS PAKŠTYTĖS, MARIJOS ŽEMAITYTĖS, VAIVOS KVEDARAVIČIŪTĖS, ASTOS ZACHAROVAITĖS, RUGILĖS LATVĖNAITĖS ir režisierės Elenos Kairytės bendras darbas – žemaitiškai apie Žemaitę atliekama daina ir retro stiliumi jai sukurtas videoklipas „Žemaitė“ – jutube surinko jau arti 250 000 peržiūrų. Ir jų skaičius kopia aukštyn.

Feisbuke, kaip rašo didieji portalai – šios dainos videoklipas virto virusine sensacija su gausybe „like“ bei „share“. Merginų koncertus po Lietuvą lydi ne šiaip „sold-outai“ ir „išparduota“, bet dvigubi „sold-outai“ ir „išparduota“ toli į priekį kaip į kokias Oskaro Koršunovo „Vestuves“.

Daina apie Žemaitę ir meniškas jos klipas – tik maža dalis tų spalvų, emocijų, charakterių, stilių, kurių purslais merginos taškosi savo dainų ir kompozicijų spektaklyje-koncerte „Graži ir ta galinga“. Iš tikrųjų tai istorija apie ryškias Lietuvos moteris, kurios tampa ir savotiškais Klaipėdos aktorių alter ego.

Kaip sako merginos, populiarumo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose jos visai nesitikėjo – net slaptos minties nebuvo! Tačiau tvirtina: aišku, norisi, kad ateitų žmonės. Aišku, nesinori tuščiai salei vaidinti. Kuo daugiau ateis – tuo daugiau vaidinsi.

„Sėkmė negarantuota, kai tu jos sieki, – sako viena iš penkių „Graži ir ta galinga“ kūrėjų M. Žemaitytė. – Taip jau esame teatre užaugintos, kad ne sėkmės siekimas mums esmė. Niekada neturėjome minties sąmoningai išgarsėti ir siekti populiarumo. O ir žiūrovai viską puikiai jaučia, jų neapgausi, jų nenupirksi: kam sakyti „gerai“, jeigu jie taip nesijaus?“

Kitaip pamatyti ir pamilti Lietuvos moteris

Klaipėdos jaunimo teatro aktorės, kurso bičiulės susibūrė kur kas anksčiau, negu pasirodė projektas „Graži ir ta galinga“ – jo ištakos siekia 2016 metus, kai merginos pristatė savo pirmąjį tokio pat formato darbą „Graži ir ta kita“. Tai buvo jaunų kūrėjų noras be režisierių, be įsipareigojimų kitiems sukurti ką nors savo – kaip jos pačios įsivaizduoja ir kaip pačioms norisi. Ir kartu tokia veikla susikurti galimybę naujai įsikvėpti arba atsikvėpti po sunkių repeticijų ar nepavykusių darbų.

Pati tema – švęsti moteriškumą, kurią kūrėjos dabar jau išsigliaudė galutinai, tuomet dar tik sklandė ore, pasakojo M. Žemaitytė. Iš tikrųjų, I. Pakštytės teigimu, pirmasis projektas „Graži ir ta kita“ buvo apie jų pačių kiek utriruotas asmenines patirtis ir moterų bei vyrų santykius.

Kai aktorės scenoje paaugo ir išbandė, kas joje veikia, o kas – ne, nutarė moteriškumo temą plėtoti konceptualiai – kurti istoriją apie garsias Lietuvos moteris.

„Pradėjusios kurti tiek daug nežinojome apie jas, arba tiek daug žinojome šabloninių faktų, – pasakojo M. Žemaitytė. – Tačiau kai pradėjome rinktis bibliotekoje, skaityti knygas, dokumentus, naršyti interneto platybes, supratome, kad tų Lietuvos moterų tokia gausa ir kad jas visas galima pristatyti, pamatyti, pamilti kitaip.“

Prilipdytas feminizmas

„Jeigu ne mes, tai kas tada? – klausė Marija. – Mane moterų susijungimas ir gebėjimas ką nors daryti dėl bendro tikslo užkuria ir labai motyvuoja. Kaip ir galimybė pamatyti, kad tai įkvepia ir kitas moteris. Ir vyrus taip pat, nes čia reikalai ne tik moterims. Ne veltui pasirinkome tokią specialybę – aktorystę, kuri reikalauja traukti kartais nepatogias temas, tokias kaip feminizmas, ypač mūsų kultūroje. O ir mūsų pačių požiūris į feminizmą skiriasi, daug apie tai diskutavome. Ir tai gerai, nes kitoks požiūris padeda praplėsti savąjį.“

I. Pakštytė prisiminė, kad kurdamos spektaklį-koncertą „Graži ir ta galinga“ visos jos galvojo: viskas gerai, švęskime tą moteriškumą, feminizmas bus ta tema, kurią mums ir taip prilipdys.

„Taip ir atsitiko: tapome ir feministėmis, ir moterų teisių gynėjomis, – teigė Ieva. – Tačiau paradoksas tas, kad jeigu vyras režisierius stato spektaklį apie herojus, visiems tai atrodo normalu, o kai moteris imasi kalbėti apie moteris – pasigirsta: kaip čia drąsiai ji sugalvojo… Manau, tai šiokia tokia visuomenės liga. Nes mums kalbėti apie moteris – prigimtinis dalykas. Geriausiai gali papasakoti apie tai, koks pats esi. Ir kai nebebus reaguojama, kad štai moteris eina, daro, gavo nacionalinę premiją, šiais metais geriausiai „pavarė“ kultūroje, laimėjo Venecijos bienalę, tada visuomenė pasieks bendrystę.“

Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Marija Žemaitytė: „Valentino Masalskio mokykla mus atvedė į tokį buvimą scenoje – buvome ugdomos kolektyviškumo dvasia.“ Lauros Vansevičienės nuotrauka

V. Masalskio mokykla

Kodėl aktorėms buriant grupę šiam muzikiniam projektui pasirodė svarbu rinktis netradicinį kelią – ne turėti, kaip įprastai grupėms būdinga, vieną lyderę (ir visas kitas jai už nugaros), bet rotuojant visoms tolygiai pasidalyti vaidmenis, visoms paeiliui dainuoti?

I. Pakštytės teigimu, vienos lyderės nebuvimas yra grupės stiprybė: „Nes tas vienas veidas labai greitai gali išsisemti ir nusibosti. O dabar kiekviena perteikiame savo žinią. Dainas iš pradžių kūrėme kiekviena individualiai, atsirinkusios, apie kokią moterį norime kalbėti. Kiekviena pasiruošdavo savo dainą, jos stilių, tada kolegės padėdavo ją patobulinti, pratęsti. Bet iš esmės tolygiai prisidėjome prie visų dainų sukūrimo. Kiekviena atsinešė savo dalį, todėl taip ir išeina, kad vieną dainą atlieka viena, kitą – kita.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

M. Žemaitytė pridūrė, kad vienos lyderės nebuvimas praturtina ir tuo, kad kiekviena atsineša skirtingą energiją ir skirtingus privalumus: viena stipresnė muzikaliai, kita – idėjiškai, trečia dar kitaip.

„Jeigu būtų vienas žmogus su palyda, būtų mažiau spalvų, – įsitikinusi Marija. – Taip pat tai padėjo kiekvienai iš mūsų susidraugauti su tuo, kas vienai patinka, o kitai – ne. Man atrodo, tai mus pačias labai praturtino. Taip pat Valentino Masalskio mokykla mus atvedė į tokį buvimą scenoje – buvome ugdomos kolektyviškumo dvasia.“

Artimiausi spektaklio-koncerto „Graži ir ta galinga“ rodymai.