2020 02 11

Edita Janulevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Religijų ekologija“ Kinijoje

Meldžiasi Kinijos budistai. EPA nuotrauka

Pastaruoju metu naujienų puslapiai mirga pranešimais apie koronavirusą. Kuo daugiau apie jį rašoma, tuo labiau rūpi. Žiniasklaidos galia viruso tema užima daug vietos mūsų mintyse. O tai, apie ką nerašoma kiekvieną dieną, tarytum ir visai neegzistuoja. Tačiau Kinijoje yra ir kita žmones naikinanti jėga, net smarkiau nei bet kuris gripas. Ji vadinasi Kinijos komunistų partija (KKP).

Kinijoje politinės tendencijos neatsiejamos nuo akademinės minties. Už kiekvieno naujo šūkio galima atsekti kokio nors intelektualo idėjas, už kiekvieno politinio lyderio galima rasti jį įkvėpusią akademinę „mūzą”.

Apie 2006 metus Kinijos akademinėje literatūroje pasirodė sąvoka „religinė ekologija“. Pagal šią doktriną, religija yra gyva sistema, kurios pagrindinis siekis – religinė darna, o santykiai tarp valdžios ir religijos arba tarp skirtingų religijų aiškinami pasitelkiant iš biologijos perimtą gyvybinės pusiausvyros kategoriją. Viena tokia „ekologė“ Duan Qi teigia, kad masiškas liaudies religijų naikinimas suardė natūralią pusiausvyrą ir taip sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei. Padėtis dar labiau pablogėjo pradėjus atvirų durų politiką, nes tuomet pogrindinės bažnyčios suklestėjo ir ėmė augti sparčiau nei valstybės kontroliuojamos organizacijos. Ji siūlo vadovautis savotišku socialiniu darvinizmu: sukurti religijoms palankią terpę, kad jos visos galėtų vystytis ir konkuruoti. Tuomet būtų atkurta pusiausvyra ir krikščionybės augimas pristabdytas. 

Dažniausiai tokios ekologinės doktrinos yra teoriškai silpnos, tačiau jos pasitarnauja konkrečių politinių planų įgyvendinimui.

Kinijos musulmonai. EPA nuotrauka

Patriotinis religijų organizavimas

Mao Zedongas tikėjo, kad, Kinijai tapus tikrai komunistine šalimi, religijos bus veikiai išnaikintos. Tuo tarpu reikėjo jas stebėti ir kontroliuoti, kad nesukeltų kokių nors politinių neramumų. Užsienio misionieriai buvo išvaryti, o režimui priešiški religiniai lyderiai suimti arba išžudyti. Kai kuriuos netgi pavyko užverbuoti. Buvo suformuotos penkios valstybės kontroliuojamos organizacijos, skirtos pagrindinėms religijoms.

1953 metais įkurtos Kinijos budistų ir islamo asociacijos. 1954 įsteigtas Patriotinis protestantų judėjimas. Lietuvos spaudoje kartais tenka pamatyti pavadinimą „Protestantų trejybės patriotinis judėjimas“. Čia tas atvejis, kai išvaizda apgaulinga. Tai, kas verčiama „trejybė“ – kiniškai 三自san zi; angl. three-self – anaiptol nereiškia Švenčiausiosios Trejybės. Kalbama apie tris dar XIX amžiuje suformuluotus misijų principus: tai savivalda, savifinansavimas (t. y. finansinė nepriklausomybė nuo užsienio) ir savisklaida (t. y. vietinių tikinčiųjų vykdoma evangelizavimo veikla). 1957 įsteigta Kinijos taoistų asociacija ir Patriotinis katalikų pasauliečių komitetas, vėliau pervadintas į Kinijos patriotinį katalikų komitetą, visuotinai žinomą pavadinimu Patriotinė katalikų bažnyčia.

Šios organizacijos, kurių dvasininkus skiria partija, niekada nebuvo itin populiarios tarp kinų. Kai kuriais atvejais partijos kontrolė įgauna siurrealistinių pavidalų, pavyzdžiui, kai norima administruoti Budos reinkarnacijas. 2007 metais KLR valstybinė religijos reikalų administracija patvirtino „Gyvųjų Tibeto budizmo budų reinkarnacijos valdymo priemones“. Kai kurios nuostatos skamba kaip žodžiai iš absurdo komedijos apie tai, kaip komunistai bandė reguliuoti antgamtinius procesus. 2 straipsnis: „Persikūnijantys gyvieji budos turi gerbti ir ginti valstybės vienybės, mažumų vienybės, religinės santarvės ir socialinės harmonijos principus“. 4 straipsnis: „Pretendentai į gyvuosius budas nebus laikomi persikūnijusiais, jeigu:(2) jie reinkarnuojasi miesto ir aukštesnio administracinio lygio liaudies vyriausybės regionuose, kurių teritorijose reinkarnacijos neleidžiamos“… Neaišku, verkti ar juoktis.

Visgi nemažai toms organizacijoms priklausančių tikinčiųjų yra nuoširdūs. Vieni bijo eiti į pogrindį, kiti, nerasdami kitų alternatyvų, nutaria, kad tai geriau nei nieko. Kiti gyvena savo tikėjimu slapstydamiesi. Romai ištikimi katalikai susibūrė į Pogrindinę katalikų bažnyčią, kuri sugebėjo išgyventi, nors dauguma jos vyskupų buvo suimti ir mirė kalėjimuose. Partijai nepaklusę protestantai renkasi valdžios oficialiai nepripažįstamose Namų bažnyčiose. Toks pavadinimas yra kiek klaidinantis, nes Namų bažnyčios kartais vienija iki kelių milijonų narių. Įdomu tai, kad šių pogrindinių bažnyčių steigimas buvo numatytas dar prieš komunistams paimant valdžią. Pilietinio karo metu KKP žadėjo laisvę ir demokratiją – daug kas jais patikėjo, tačiau įžvalgesni žmonės nujautė, kad situacija nebus tokia puiki. Ypač užsieniečiai misionieriai įspėjo kinus tikinčiuosius, kad komunistai Kinijoje pasielgs su religija taip kaip Stalino režimas Rusijoje. Todėl buvo sutarta rinktis į Namų bažnyčias, jei komunistai netesės pažadų.

1966 metais prasidėjo Kultūrinė revoliucija. Jos metu persekiojimų patyrė visi, net ir tie, kurie priklausė valdžios pripažintoms bažnyčioms. Po Mao mirties naujoji valdžia savo didžiai nuostabai turėjo konstatuoti, kad religijos neišnyko, tik nuėjo dar giliau į pogrindį. Deng Xiaopingas padarė išvadą, kad religijoms išnaikinti gali prireikti kelių šimtmečių. Su sąlyga, kad komunizmas tvers tiek ilgai… 1982 m. buvo paskelbtas vadinamasis „Dokumentas Nr. 19“, kuriuo atkurtos penkios patriotinės religinės organizacijos. Visgi joks totalitarinis režimas negali sukontroliuoti visų žmonių, suvaldyti visų procesų. Religija Kinijoje pasidalijo į tris zonas, arba „rinkas“, kaip tai pavadino sociologas Yangas Fenggangas.

Kinijos musulmonai. EPA nuotrauka

Religijų „rinkos“

Maždaug tuo pat metu, kai Kinijoje paplito religijų ekologijos idėjos, buvo suformuluota ir religijų rinkos teorija. 2011 metais Yangas suskirstė Kinijos religijų rinką pagal spalvas: raudoną, pilką ir juodą. Pasak jo, valdžios kuriama „raudonoji rinka“ anaiptol nekontroliuoja religijos, o tik pakeičia paklausos-pasiūlos struktūrą ir skatina „juodosios“ bei „pilkosios“ rinkų augimą. Mat žmonės esą iš prigimties linkę tikėti antgamtiniais dalykais ir negali lengvai atsisakyti šio poreikio. Ši teorija nėra labai vertinga, kaip įrankis tirti religiją: antropologai ir sociologai ja ne itin domisi. Tačiau ji neblogai nusako partijos taikomus religijų valdymo metodus.

„Raudonoji rinka“ – tai penkios oficialios organizacijos, valdomos KKP. Daugelis oficialiai nepripažintų, bet daugiau ar mažiau toleruojamų religinių judėjimų bei bažnyčių sudaro tarpinę „pilkąją“ rinką. Religiniai judėjimai, kurie partijai atrodo pavojingi, priskiriami „juodajai rinkai“. Kinų kalboje tai vadinama xiejiao, dažnai verčiama kaip „blogio kultas“ arba „piktybinis kultas“ (žodis „xie“ reiškia „blogas, piktybinis, demoniškas, nenormalus“). Šis terminas pradėtas vartoti dar Mingo imperijos laikais, ir tokie kultai buvo traktuojami panašiai kaip Europoje erezijos – kaip kažkas pavojingo ir naikintino. Pagal KLR baudžiamojo kodekso 300 straipsnį, už dalyvavimą tokių kultų veikloje gresia nuo 3 iki 7 metų kalėjimo. Kartais užtenka namuose turėti knygą apie tokią religiją, kad būtum suimtas.

Pogrindinė katalikų bažnyčia beveik visą laiką priklausė „pilkajai rinkai“, tačiau prezidentas Xi pasišovė ją apskritai išnaikinti. Jis religiją laiko problema ir netgi grėsme nacionaliniam saugumui. Sprendimas būtų religijų sinicizavimas, t. y. pajungimas socializmui ir partijai. Nebegali būti nė kalbos apie abipusį prisitaikymą, nuo šiol tik religijos turi taikytis prie režimo.

Tikintieji iš Kinijos mojuoja savo valstybės vėliava Šv. Petro aikštėje, Vatikane. EPA nuotrauka

Mįslingasis susitarimas su Vatikanu

2018 metų vasario 1 dieną Kinijoje įsigaliojo naujas įstatymas, iškėlęs ultimatumą: visos krikščionių, budistų ir taoistų bendrijos turi pereiti į oficialiąsias patriotines organizacijas arba bus priskirtos „juodajai rinkai“ ir likviduojamos. 2018 metų rugsėjo 22 dieną buvo paskelbta apie laikinąjį susitarimą tarp Šventojo Sosto ir KLR dėl vyskupų skyrimo. Nors daugybė radikaliai prieš režimą nusiteikusių tikinčiųjų pasitiko tokį susitarimą priešiškai, kai kurie netgi sakė, kad Roma juos pardavė, daugelis analitikų mano, kad tai buvo Vatikano mėginimas kaip nors apsaugoti Kinijos katalikus nuo baisesnių persekiojimų.

Sunku vertinti slaptą dokumentą, kurio turinys niekur neskelbiamas. Dar sunkiau nuspėti, ką abi pusės kalbėjo ir kokias sąlygas kėlė. Sprendžiant iš to, jog Kinijos valdžia iš pradžių net nepripažino, kad toks susitarimas egzistuoja, galima spėti, jog pačioje KKP ne visi jam pritaria. Vis dėlto kai kuriuos dalykus galima pasakyti pakankamai aiškiai.

Dar gerokai prieš šį susitarimą, ypač nuo Benedikto XVI pontifikato, Vatikanas ir KKP sugebėjo susitarti dėl kai kurių vietinių vyskupų paskyrimo. Patriotinės ir pogrindinės vietos bažnyčios nesusijungė, bet turėdavo tą patį vyskupą. Vienose provincijose susitarti pavykdavo, kitose Vatikanas nė už ką nenorėdavo pripažinti partijos kandidato. Pasak Vatikano Valstybės sekretoriaus Pietro Parolino pareiškimo, nuo šiol visose vyskupijose vyskupai bus vienybėje su Roma. Reiškia, abi šalys rado būdą susitarti dėl visų kandidatūrų. Kardinolas Parolinas teigė, kad tuo siekiama užtikrinti daugiau laisvės Katalikų Bažnyčiai Kinijoje, kad ji galėtų skelbti Evangeliją ir kad bendruomenės turėtų gerus ganytojus.

Išskyrus vyskupų skyrimą, regis, jokių kitų tikslų susitarime nenumatoma. Tai tikrai nebuvo diplomatinis KLR pripažinimas, tad Vatikanas nenutraukė santykių su Taivanu. Tai taip pat nebuvo sprendimas sujungti patriotines ir pogrindines bažnyčias. 2019 metais buvo išleistos „Pastoracinės gairės dėl civilinės Kinijos dvasininkų registracijos“, kuriose apeliuojama į KLR Konstitucijoje garantuojamą religijos laisvę ir reikalaujama gerbti kiekvieno pasirinkimą. Deja, Komunistų partija nėra ta organizacija, kuri gerbia laisvę ar laikosi pažadų.

Spaudimas religijoms vis didėja. Kunigai verčiami stoti į Patriotinę bažnyčią. Jeigu jie nesutinka, jų maldos vietos uždaromos. Įsigaliojus naujiems įstatymams, netgi oficialios religinės organizacijos negali jaustis saugios. Kai kurios Patriotinės protestantų bažnyčios buvo uždarytos vien dėl to, kad žmonės į jas ateidavo su vaikais. Mat pagal KLR įstatymus nepilnamečiams draudžiama įeiti į religinės paskirties pastatus. Kiek buvo susijaudinimo visame pasaulyje, kai Paryžiuje užsidegė Dievo Motinos katedra. Kinijoje dešimtys bažnyčių sugriautos ir tebegriaunamos iki pamatų. Kaip darbuojasi griovėjai, galima pamatyti kad ir čia.

Ar Šventojo Sosto susitarimas su Kinijos komunistais yra naivumas, ar visgi bandymas bent kiek sušvelninti situaciją? Galbūt tikimasi, kad kada nors, tolimoje ateityje, šis susitarimas duos vaisių? Daugelis kinų yra nusivylę ir su nostalgija prisimena šv. Joną Paulių II, kuris griežtai atsisakydavo derėtis su KKP. Niekas nepalieka tiek erdvės vaizduotei, spekuliacijoms ir melui, kaip dokumentų įslaptinimas. Kada nors sužinosime, koks tai buvo susitarimas. Kol kas galime tik melstis. Ir, jeigu turime galimybę – padėti pabėgėliams. Nes KKP savo tautiečių nepaleidžia net užsienyje. Mokantys anglų kalbą, gali pasižiūrėti šį „Bitter Winter“ reportažą.

Straipsnio autorė Edita Janulevičiūtė yra vertėja, publicistė, Rytų Azijos studijų magistrė