2020 02 12

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Popiežius nusprendė: Amazonijai reikia ne vedusių kunigų, o misionierių

Amazonijos sinodo atidarymo Mišios. 

EPA nuotrauka

Šventasis Sostas paskelbė daugelio ilgai lauktą popiežiaus Pranciškaus posinodinį dokumentą dėl Amazonijos regiono. Apaštališkasis paraginimas Dievo tautai ir visiems geros valios žmonėms „Mylimoji Amazonija“ kalba apie ekologines, socialines vietinių gyventojų problemas bei iššūkius evangelizacijai.

Tačiau daugiausia dėmesio, diskusijų ir net aštrių pasisakymų kėlė du klausimai, kuriuos vyskupai svarstė spalį vykusiame Amazonijai skirtame sinode. Pirmasis – ar leisti gerą reputaciją turintiems vietiniams vedusiems vyrams tapti kunigais; antrasis – galimybė Amazonijoje atsirasti moterų diakonių tarnystei.

Dauguma Sinodo tėvų balsavo „už“ abu siūlymus – tačiau galutinis žodis turėjo priklausyti popiežiui.

O jo raginimas šiandien kitoks – ne steigti vedusių kunigų tarnystę, bet vietoje to į Amazoniją siųsti daugiau kunigų misionierių. Taip pat siūloma duoti daugiau galimybių regione veikti moterims – tačiau nesuteikiant joms dvasininkų šventimų. Pasak Pranciškaus, moterų klerikalizacija turi būti atmesta, ir labiau reikia moterų įtraukimo į vietinės Bažnyčios veiklą, kad būtų leidžiama skleistis „švelniai Marijos stiprybei“.

Amazonijos sinodo uždarymo Mišios Šv. Petro bazilikoje. 

EPA nuotrauka

Kai kuriuos žmones tai nuvils“

Tokio popiežiaus sprendimo buvo galima tikėtis – prieš kelias dienas Vatikane lankęsi JAV vyskupai interneto žurnalui „America“ pasakojo, kad juos priėmęs Šventasis Tėvas davė suprasti, jog vedę kunigai ir moterys diakonės Amazonėje – ateities diskusijų klausimai, o ne dabartinė būtinybė. „Kai kuriuos žmones šis apaštališkasis paraginimas nuvils,“ – Pranciškų citavo JAV vyskupai. Jie taip pat pridūrė, kad popiežius „netiki vedusių vyrų įšventinimu“, tačiau pontifikas pabrėžia, jog reikia kažką daryti su tomis Amazonijos katalikų bendruomenėmis, nuo kurių atskirta Komunija.

Šv. Mišių ir Komunijos poreikis ir buvo pagrindinis vedusių kunigų šalininkų argumentas – Amazonijoje gyvena daugiau nei 100 tautų, dauguma jų gyvena atsiskyrusios nuo išorinio pasaulio, į jų gyvenvietes patekti labai sunku (kai kurios pasiekiamos tik plaukiant valtimi). Vietiniai katalikai susiduria su didžiule problema – kunigas pas juos aukoti šv. Mišių ir išklausyti išpažinčių atvyksta tik kartą per metus. Suprantant, kad Komunija yra esminis dalykas kataliko tikėjimo kelionėje, ir buvo siūloma leisti gerą reputaciją turintiems vedusiems vyrams – viri probati – tapti kunigais ir šitaip išspręsti šv. Mišių poreikio problemą.

Tuo metu šio siūlymo kritikai nuogąstavo, kad vedusių kunigų atsiradimas Amazonijoje atvertų teologines ir teisines „duris“ celibatui panaikinti apskritai – ir tai sukeltų didžiulę krizę Bažnyčioje, gal net naują schizmą. Taip pat kai kurie vyskupai atkreipė dėmesį, kad dauguma kunigų šiuo metu tarnauja turtingose, palyginti ramiose Vakarų valstybėse – tad Bažnyčiai reiktų prikelti misionierišką dvasią ir siųsti kuo daugiau kunigų į atokias vietoves kaip Amazonija.

Panašu, kad pastarieji argumentai popiežių Pranciškų įtikino labiau. 

Dėl galimos moterų diakonystės – kur kas keblesnė situacija. Sinodo metu buvo kalbama, kad moterys vadovauja daugeliui vietinių Amazonijos bendruomenių – tad derėtų joms suteikti daugiau galių Bažnyčioje. Pasibaigus Sinodui, Pranciškus pažadėjo dar kartą suburti ekspertų komisiją, kuri iš naujo įsigilintų, ką moterys diakonės veikdavo ankstyviaisiais krikščionybės amžiais – ir ar teologiškai bei istoriškai įmanomi tokie šventimai šiais laikais. Kol kas čia kyla daug neaiškumų – evangeliniai bei istoriniai šaltiniai itin skurdūs.

EPA nuotrauka

Arkivysk. G. Grušas: popiežius ne bėga nuo konflikto, o gilinasi į problemos esmę

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas mano, kad viri probati įsteigimas nebūtų buvęs didelis pasikeitimas Bažnyčioje – nes žmonas jau turi buvę anglikonų ir kitų evangelinių bendruomenių dvasininkai, perėję į katalikybę. Be to, Rytų apeigų katalikų kunigais taip pat gali tapti vedę vyrai. Tačiau, pasak arkivyskupo, sprendimus dėl Amazonijos popiežius Pranciškus priėmė, norėdamas giliau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nuostatas, kurios skatina evangelizacinę, misionierišką dvasią: „Popiežius mato, kad mes einame tuo keliu – bet dar neįgyvendinom tiek, kiek reikėtų.“

G. Grušas teigia, jog popiežius puikiai supranta, kad būtina atsiliepti į poreikius tų Amazonijos gyventojų, kuriems reikia Eucharistijos. Tad vienas iš siūlomų sprendimų – siųsti daugiau kunigų misionierių. „Bet, manau, dar labiau popiežius kviečia, kad pasauliečiai atliktų tą evangelizacijos, katechizacijos veiklą ir atlaisvintų kunigus – kad jie darytų tai, ką ir turi daryti pagal savo šventimus. Tai yra tolesnis kvietimas Bažnyčiai atsinaujinti Vatikano II susirinkimo žvilgsniu“, – sako arkivyskupas.  

Katalikiškoje pasaulio žiniasklaidoje pasirodė svarstymų, kad Pranciškus „nesiryžo“ įgyvendinti viri probati idėjos dėl kilusio aršaus susipriešinimo tarp katalikų. Galbūt Šventasis Tėvas pasirinko „mažesnį blogį“ – nuvilti dalį Amazonijos tikinčiųjų, tačiau išsaugoti klibančią vienybę Bažnyčioje ir nepilti žibalo į ugnį? G. Grušas turi kitą nuomonę: „Matant, kaip popiežius elgdavosi anksčiau kitose srityse, manau, kad čia yra ganytojiškas žvilgsnis, kaip geriau spręsti problemą, o ne kaip išvengti susipriešinimo. Popiežius Pranciškus nebijo susipriešinti. Kur yra klausimų, dėl kurių jis įsitikinęs – dėl socialinio teisingumo, gamtos ir visų kitų dalykų – jei jis yra apsisprendęs, eina pirmyn. Šituo klausimu matau, kad jis apsisprendė, jog toks sprendimas yra geriausias kelias Bažnyčios sielovadai.“

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

G. Grušas atkreipia dėmesį, kad Pranciškus dažnai mini klerikalizmą – ši tema iškyla ir apaštališkajame paraginime. Vatikano II susirinkimas ragina mažinti klerikalizmą – tuo metu siūlyti diakonystės šventimai moterims (ar net moterų kunigystę) tą klerikalizmą tik padidintų. Popiežius laiko neteisingu požiūrį, kad Bažnyčioje kažką nuveikti gali tik kunigai. Toks požiūris nuvertina visus kitus tikinčiuosius: „Reikia, kad pasauliečiai ir diakonai [vyrai] savo ruožtu darytų, ką tik gali. Ypač Afrikoje katechetų tarnystė labai svarbi. Jie ten gali padaryti kur kas daugiau negu kunigai, kurie neturi tam neturi laiko. Manau, kad šis dokumentas duoda paspirtį pasauliečių dalyvavimui Bažnyčioje, žengiant atsargų žingsnį atgal nuo klerikalizmo.“

Mato panašumų su popiežiaus kalbomis Lietuvoje

Komentuodamas kitas apaštališkajame paraginime parašytas mintis, arkivyskupas teigia, kad šis posinodinis dokumentas skiriasi nuo ankstesniųjų – jis skirtas ne vien konkrečiai teritorijai (kaip būdavo su Afrikai ar Europai skirtais sinodais), o visam pasauliui. Apaštališkasis paraginimas – tartum enciklikos Laudato Si tęsinys, kadangi ir čia rašoma apie pragaištingas ekologinių katastrofų pasekmes tiek gamtai, tiek žmogui: „Popiežius kviečia atkreipti dėmesį, kad Amazonijos problemos nėra atskiro regiono, bet visos Bažnyčios ir viso pasaulio rūpestis“, – sako Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas.  

„Mes matome, kad šiame dokumente labai gerai atsispindi Pranciškaus bruožai, – tęsia G. Grušas. – Jis nuo pat teksto pradžios išreiškai rūpestį dėl žmonių gerovės, socialinės padėties, kad nebūtų nuskriaustųjų. Tame regione daug žmonių, kurie gyvena neturte, įmonės naudoja natūraliuosius resursus ir kenkia ne tik gamtai, bet ir vietiniams gyventojams. Dėl to viso progreso žmonėms tenka palikti gimtuosius namus.“

Arkivyskupas pažymi, kad kai kurie apaštališkojo paraginimo tekstai siejasi su tuo, ką Pranciškus kalbėjo atvykęs į Lietuvą. Popiežius dokumente kalba, kaip padėti Amazonijos žmonėms išlaikyti savo kultūrą, ją branginti. Tuo metu Lietuvoje Pranciškus jaunimą ragino atrasti savo tautos šaknis, klausytis vyresnių žmonių pasakojimų – ir iš to semtis stiprybės, įkvėpimo ateičiai.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

G. Grušas mato Lietuvą ir kitoje dokumento vietoje. Popiežius rašo apie Evangelijos inkultūrizaciją – tikėjimo tiesų pritaikymą, nepaneigiant vietinių žmonių kultūros. „Popiežius sakė, kad norėtų matyti Bažnyčią su „amazonietišku veidu“. Tą matome visose pasaulio vietose – taip pat ir Lietuvoje, kurioje turime liaudies melodijas kantičkas.“

Kiti Pranciškaus pasiūlymai

Kaip rašo „Vatican News“, dokumentas „Mylima Amazonija“ siūlo naujų evangelizavimo būdų, drąsina pasauliečius aktyviau dalyvauti Bažnyčios misijoje, kalba apie visų pareigą rūpintis vargstančiaisiais ir gamtos apsauga.

„Mylima Amazonija iškyla pasaulio akivaizdoje su visu savo spindesiu, drama ir slėpiniu“, – šiais žodžiais prasideda Pranciškaus posinodinis paraginimas. Įvade popiežius patikslina, kad šis dokumentas tiesiogiai nesiremia Sinodo baigiamuoju dokumentu. Baigiamosios Sinodo išvados savaime yra vertingos ir popiežius visus ragina su jomis susipažinti. Apaštališkajame paraginime kalbama apie tai, ko popiežius linki Amazonijai, apie kokią Amazoniją jis svajoja. Dokumentą sudaro keturi skyriai, kuriuose kalbama apie keturias su Amazonija susijusias popiežiaus svajones: socialinę, kultūrinę, ekologinę ir bažnytinę.

Visuomenė. Šiame dokumento skyriuje kalbama apie sudėtingą Amazonijos regiono šalių socialinę ir ekonominę situaciją, daugiausia dėmesio skiriama mažosioms tautelėms, gyvenančioms tuose regionuose, kur intensyviausiai eksploatuojami gamtos resursai. Popiežius vadina nusikalstamu neteisingumu tokį politinės ir ekonominės galios naudojimą, kuris kursto korupciją, pavergia žmones, o neretai veda net iki žmonių žudymo. Šioje dalyje primenama, kad ir Pranciškaus pirmtakai ne kartą kalbėjo apie Amazonijos gyventojų išnaudojimą. Benediktas XVI kėlė balsą prieš šio regiono niokojimą, o Jonas Paulius II įspėjo, kad globalizacija nevirstų nauju kolonializmu. Pasak Pranciškaus, reikia kurti naujus solidarumą ir pažangą ugdančius visuomeninius santykius, visų pirma reikalingas dialogas pačių Amazonijos šalių visuomenių viduje, į kurį būtų įtraukti ir vargingiausi gyventojai, būtų girdimas ir jų balsas.

Kultūra. Antrasis skyrius skirtas Amazonijos tautų ir genčių tapatybei ir kultūriniam savitumui. Vartotojiška pasaulio vizija suvienodina kultūras, nugludina jų savitumus, rašo popiežius. Jei norime, kad Amazonija atsispirtų kultūrinei kolonizacijai ir išsaugotų viena kitą praturtinančių tradicijų įvairovę, reikia susigrąžinti šaknis, pagydyti sužeistą istorinę atmintį. Tai sakydamas popiežius įspėja ir dėl kito kraštutinumo – uždaro „gentizmo“. Ir čia panaudotas popiežiaus pamėgtas poliedro – daugiasienės geometrinės figūros – simbolis. Popiežius svajoja apie Amazoniją, susidedančią iš viena kitą papildančių ir praturtinančių vietinių tautų ir kultūrų įvairovės. Tačiau kalbant apie kultūrinę tapatybę visada reikia atsiminti tautų teises, nes neįmanoma išsaugoti tautų ir genčių savitumo, jei pažeidžiamos žmogaus teisės, nepaisoma teisingumo ir niokojama gamta.

EPA nuotrauka

Ekologija. Popiežius primena savo enciklikos Laudato si’ pagrindinę mintį, kad žmogaus asmens gerovę ir gamtos sveikatą sieja abipusės priklausomybės ryšys. Amazonija yra žalieji viso pasaulio plaučiai. Jų sveikatai kelia grėsmę įvairūs lokalūs ir tarptautiniai ekonominiai interesai. Kai kas kaip būdą apsaugoti Amazoniją yra pasiūlęs viso regiono internacionalizavimą. Popiežius tam nepritaria, pabrėždamas Amazonijos regioną sudarančių valstybių atsakomybę, jų pareigą spręsti ekologines problemas, tuo pat metu atsižvelgiant į labiausiai nuo jų priklausomų vietinių bendruomenių, tautų ir genčių  teises. Popiežius primena ir žmogaus santykio su gamta teologinį aspektą – tai vieta, kurioje Dievas apsireiškia savo vaikams ir suteikia jiems pašaukimą.

Bažnyčia. Ketvirtajame skyriuje popiežius dalijasi savo svajone, kad šiame regione gyvenanti ir tarnaujanti Bažnyčia turėtų Amazonijos veidą. Evangelija turi būti dar labiau įkultūrinta Amazonijos tautose. Evangelizavimo misijoje turi būti atsižvelgiama į vietinių kultūrų socialinį kontekstą ir dvasines vertybes. Ne kiekvienas tradicinės kultūros simbolis turi būti tuoj pat kvalifikuojamas kaip stabmeldiškas. Taip pat ypatingą dvasinę vertę vietinėms tautoms turintys mitai neturi būti tuoj pat atmetami kaip pagoniški. Šioje dokumento dalyje kalbama apie liturgijos įkultūrinimą. Popiežius primena, kad tai siūlė jau Vatikano II susirinkimas. Ir pernai rudenį vykusio Sinodo metu buvo siūloma sukurti amazoniškajį ritą. Popiežius šios temos neplėtoja, tačiau, primindamas savo ankstesnį dokumentą Amoris laetitia, sako, kad Bažnyčia neturėtų elgtis kaip muitinė. Svarbiausia, kad tikintieji, ypač vargstantieji, galėtų naudotis Bažnyčios teikiamais sakramentais.

Popiežius ragina viso Lotynų Amerikos žemyno vyskupus siųsti kiek įmanoma daugiau misionierių į Amazoniją, kad šiame regione gyvenantys tikintieji galėtų kuo dažniau dalyvauti Eucharistijoje. Dėl to reikia peržiūrėti kunigams skiriamas pareigas, labiau apsiriboti tuo, kas specifiškai priklauso kunigo misijai, kam reikalingi kunigystės šventimai, o kitas pareigas bendruomenėse skirti pasauliečiams. Popiežius mini Amazonijoje tarnaujančius vienuolius ir vienuoles, jų jautrumą socialiniam teisingumui, jų sukurtas keliaujančiųjų misionierių grupes. Pranciškus taip pat dėkoja drąsioms ir pasišventusioms moterimis, uoliai tarnaujančioms savo bendruomenėms. Popiežius įspėja dėl Bažnyčios tapatinimo tik su struktūromis, apsiribojimo tik funkcijomis ir pareigybėmis, nes tai neišvengiamai veda į pasauliečių vaidmens klerikalizavimą.

EPA nuotrauka

Bažnyčiai skirto skyriaus pabaigoje paminėtas ir ekumeninis Evangelijos skelbimo misijos Amazonijoje matmuo. Popiežius ragina katalikus ieškoti dialogo ir bendro veikimo su kitais krikščionimis erdvių, kartu melstis ir dirbti, kartu ginti vargstančiuosius.

Baigdamas Amazonijai skirtą posinodinį apaštališkąjį paraginimą, popiežius Pranciškus malda kreipiasi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją: „Motina, pažvelk į Amazonijos vargstančiuosius, į dėl piktų ketinimų griaunamus jų namus, paliesk galingųjų širdis, kad būtų išgelbėta tai, kas dar gyva.“

Parengta pagal „Catholic News Agency“, „Vatican News“ ir „America“ informaciją