Šiųmečiai „Žiemos ekranai“ – apie karą, žmones ir meilę

Kadras iš rež. Boriso Lojkine’o filmo „Kamilė“ („Camille“, Prancūzija, Centrinė Afrikos Respublika, 2019 m.).

Visiškai neseniai baigėsi kino festivalis „Žiemos ekranai“, kaip ir kasmet dovanojęs dozę prancūzų kino. Beje, žodis „dozė“ pavartotas specialiai, nes kiekvienas kiek rimtesnis kino mėgėjas paprastai ne tik turi savo numylėtinių, bet ir iš bendro konteksto paprastai išskiria būtent prancūziškąjį kiną. Tai savaime suprantama, tokia ta kino istorija, kurios prancūzų kino kūrėjai nenutraukia iki šių dienų, t. y. lieka lyderiai, novatoriai, turintys atpažįstamą kinematografinį veidą.

Tačiau kiekvienas tikriausiai savaip apibūdintų prancūzų kiną ir savuosius lūkesčius. Tarkim, mane gena troškimas išvysti ekrane specifinius neišlaižytus interjerus, intelektualius pokalbius prie stalo, elegantiškai apsirengusias moteris, labai dažnai – novatorišką kino sprendimą ir, žinoma, plėtojamą meilės temą. Vienaip ar kitaip „Žiemos ekranuose“ visada viso to rasi.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau atidarymo filmas „Kamilė“ (rež. Borisas Lojkine’as) apie fotožurnalistę, atvykusią į karo kamuojamą Centrinę Afrikos Respubliką, turėjo, taip sakant, mažiausiai prancūziško kvapo. Universaliai arba įprastai rutuliojama gana madinga šiuo metu tema (karo reporterių) turi tvirtą scenarijų, tad kino juosta – nepriekaištinga, įdomi ir aktuali, o svarbiausia – išvengta sentimentalumo, dirbtinio heroizmo ar aiškios gėrio ir blogio perskyros.

Taigi prancūzų kino kūrėjai ir vėl lieka kine pirmaujantys – gebantys išvengti stereotipų, klišių ir banalumo. Kaip įprastai jie žiūrovui kuria ne tai, ko šis laukia, ne jam pataikaudami, o pateikdami įvairiai, nevienareikšmiškai svarstytinas mintis ir idėjas. Po „Kamilės“ lieka labai daug klausimų ir abejonių, filme lygia greta eina heroizmas ir beprasmiška kovos idėja, geriečio bei blogiečio dualumas ir dar daugybė politinių, visuomeninių, asmeninių klodų, kuriuos išsiaiškinti gali tik kiekvienas individualiai. Galima galvoti, kad menas būtent toks ir turėtų būti.

Tiesa, malonu, kai jis yra ir graži sufantazuota vizija, tarkim, kaip filmas „Klajojanti siela“ (rež. Stéphane’as Batut), kuriame jaunuolis Juste‘as, prieš perkeldamas žmones į mirusiųjų pasaulį, surenka jų paskutinius prisiminimus. Filmas – kaip gražus vitražas, spalvingas, malonus akims ir emocijoms. Beje, vieną, tiesa, kiek coelhišką (turimas galvoje itin populiarus brazilų rašytojas Paulo Coelho) prisiminimą norisi papasakoti: senutė minėtam jaunuoliui Juste‘ui pasakoja apie savo senelį – karį, kuris kadaise buvo paimtas nelaisvėn ir pasmerktas myriop. Senelį be galo mylėjusi jo žmona, atėjusi į paskutinį pasimatymą, jam pašnibždėjo, kad papirko budelius, įdavusi jiems tuščių šovinių, todėl ryt, kai jie ims šaudyti, reikia apsimesti negyvu.

Kitą rytą senelis į sušaudymo vietą ėjo aukštai iškėlęs galvą, ramus ir šypsodamasis. Savo mylimai žmonai, kuri buvo už tvoros, jis sušuko: „Žinai, mylimoji, kas yra rojus? Kai nebijai mirties!“ Beje, turbūt aišku, kad pranešimas apie tuščius šovinius buvo melas, didžiulė mylimosios dovana oriai, bebaimei mirčiai.

Kadras iš rež. Guillaume’o Nicloux filmo „Į pasaulio kraštą“ („Les confins du monde“, Prancūzija, 2018 m.).

Kadras iš rež. Louis-Julieno Petit filmo „Nematomos“ („Les invisibles“, Prancūzija, 2018 m.).

Savaip karinę temą kine analizavo filmas „Į pasaulio kraštą“ (rež. Guillaume’as Nicloux), kuriame taip pat atsisakoma tiesmuko vertinimo ir pateikiamos vien abejonės. Kita vertus, kalbant apie karą kitaip ir būti negali, nes kare laimėjusiųjų nebūna, jis jau savaime – žmonijos, žmogiškumo pralaimėjimas.

Apakintas keršto troškimo, vienintelis brutaliose žudynėse likęs gyvas prancūzų kareivis Robertas savo klajonėse, nors ir iš lėto, vis dėlto permąsto savo tikslą.

Tačiau šiųmetis „Žiemos ekranų“ favoritas (žinoma, subjektyvus) – režisieriaus Louiso-Julieno Petit filmas „Nematomos“ apie benamystę išgyvenančias moteris – prislėgtas, ieškančias būsto, darbo ir meilės. Tikrais įvykiais paremtas filmas nepalieka abejingų, juolab kai meistriškai žongliruojama komiškomis ir tragiškomis situacijomis, tačiau svarbiausia, kad įtaigiai kalbama apie gyvus, šalia mūsų esančius žmones, kurie dažnai nelaikomi žmonėmis…

Puikus, jautrus, labai reikalingas filmas visiems mums. Kad neužsimirštume, jog esame vieni su kitais susiję, o mūsų sėkmė, socialinis statusas – tik menkai džiuginantis blizgutis. Tos moterys be namų ir pajamų laimę neretai patiria kur kas dažniau.

Na ir, žinoma – meilė, kurią prancūzai moka apdainuoti tobulai. Režisierės Catherine Corsini filmas „Neįmanoma meilė“ – tai jautri ir subtili Christine Angot autobiografinio romano ekranizacija, todėl ir iš filmo išeini su pojūčiu, kad ne tik filmą matei, bet ir knygą perskaitei. Jokio dirbtinio dinamiškumo, pasakojimas tolygiai vingiuoja, o įtampa per visą filmą nė kiek neslūgsta.

Žinoma, tai pirmiausia odė meilei – besąlygiškai, karštai ir nelaimingai. Tačiau filmas – ne tik apie meilę, bet ir apie nuo vaikystės mus lydinčius demonus, nuoskaudas, kompleksus, su kuriais mes dažniausiai nepajėgūs išsiskirti (bėgdami nuo jų, dažniausiai skiriamės su žmonėmis) ir kurie mus daro nelaimingus, o dažnai ir negebančius mylėti.