Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Poeto P. Širvio 100-mečiui: iškirsti Pauliaus sielos beržai (III)

Degučių kaime likusi Širvių sodybos vieta, paženklinta paminkliniu akmeniu (autorius Vladas Žuklys), statytu 1986 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Apie skurdžią vaikystę, troškimą mokytis, karą, tėviškę, merginas ir gerus draugus – trečioji prisiminimų apie Paulių Širvį dalis.

***

Pažinau Paulių nuo pat vaikystės, kadangi mes augome viename kaime – Degučiuose. Gimė Paulius prie Dusetų – Padustėlio kaime, kur jo tėvas buvo susikeitęs ūkiais su broliu Urbonu, bet po kelių metų atsikeitė atgal, ir Paulius užaugo Degučių kaime. Pačioje vaikystėje Širviokus ištiko didelė nelaimė – vienas po kito mirė jų tėvai. Povilas su jaunesniu broliu Levuku liko visiški našlaičiai. Labai vargo, parsisamdydavo už menką algą piemenauti. Vėliau bernavo, lenkė nugarą prie sunkiausių darbų. Tačiau Paulius visą laiką troško mokslo. Bet kaip jam, vargšui, to pasiekti? Galų gale jam pavyko įstoti į Salų Žemės ūkio mokyklą. Vienas iš studentų pastebėjo, kad Paulius per pietus graužia duonos plutą ir neina į valgyklą valgyti, nes neturi kuo užsimokėti. Tuomet draugai susitarė ir užmokėjo valgyklai, kad jis galėtų maitintis kartu su kitais. Vėliau Paulius, siekdamas aukštesnio mokslo, išvyko į Vilniaus karo mokyklą. Pradžiai paprašė manęs paskolinti pinigų. Daviau 25 litus ir pasakiau: mokinkis laimingai, nereikia jokio grąžinimo. Bet čia mokslą nutraukė užėjęs karas ir mano ryšiai su Povilu nutrūko.

Antanas Siniauskas, jaunystės draugas

***

Alfonsa Žegliūnaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

Su Pauliumi Širviu susipažinau 1945 metais. Man tada buvo tik septyniolika. Vyko pasiruošimas rinkimams, ir mes, keletas kaimo merginų, buvome pakviestos puošti salės rinkimams. Tai buvo mokyklos patalpose, Vilkolių kaime. Pynėme vainikus ir dirbome kitus darbus. Atvyko aktyvistai iš Rokiškio apskrities ir Panemunio valsčiaus. Kartu su jais buvo ir jaunas, šviesiaplaukis vaikinas su randu veide. Jis dėvėjo kariškais rūbais, o ant krūtinės blizgėjo medaliai. Vėliau paaiškėjo, kad tai Paulius Širvys. Į dienos pabaigą tas kareivėlis atnešė įvairių plakatų ir dalino visoms mergaitėms. Kai priėjo mano eilė, jis pasakė: „Šitai mergiotei – tai mėlyniotei – tai ant pabaigos.“ Mat aš dėvėjau mėlyną megztuką. Plakatą jis man padavė paskutinei. Paulius buvo gražesnis už kitus. Man pasidarė nejauku, nes kitos merginos man replikų pabarstė. Matyt, sako, jam labai patikai. Užbaigę tos dienos darbus, išsiskyrėme. Tą patį pavakarį – net nustebau – kai pamačiau, kad į kiemelį pasuko du vyrai. Tai buvo mūsų apylinkės pirmininkas ir tas pats kareivėlis, kuris mane mėlyniote vadino. Mano mama labai nudžiugo, pamačiusi kareivį ateinant, nes tebelaukė iš karo grįžtančio savo sūnaus, mano brolio. Jie atėjo prašyti manęs, kad kitą dieną vėl ateičiau padėti paruošti salę rinkimams. Neilgai pasėdėję ir truputį pašnekučiavę, išėjo.

Tai buvo pirmas Pauliaus apsilankymas mūsų trobelėje.

Alfonsa Žegliūnaitė, jaunystės bičiulė

Paulius Širvys. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotrauka

***

Poetą Paulių Širvį pažinojau nuo 1949 metų, kai jis dirbo Rokiškyje. Kartu su mano broliu Petru atvažiuodavo pas mus į tėviškę – Aleksandravėlę. Tada buvo jaunas kaip laukų vėjas berniokas, besišypsantis, su kareiviška apranga. Jau žymiai vėliau, gal 1974 metais, atvažiavo į susitikimą su kraštiečiais kultūros namuose. Buvo labai susijaudinęs, kalbėjo su tėviškės žmonėmis, visus bučiavo, glamonėjo. Sakė, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Ir visą laiką jo akyse žvilgėjo ašaros.

Išvažiuodamas jaunystės draugui eiguliui Nevelskiui pasakė: „Nekirsk, Kazimierai, beržų.“

Valerija Ramanauskaitė-Gaudzienė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.