2020 02 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kodėl romantizmas kenkia tikrai meilei?

„Niekas pasaulyje nesudvejos, kad pinigų turintis vienišas vyras būtinai turi norėti susirasti sau žmoną.“ (angl. It is a truth universally acknowledged, that a single man in possession of a good fortune, must be in want of a wife.) Taip prasideda 1812 m. pasirodęs legendinis anglų rašytojos Jane Austen romanas „Puikybė ir prietarai“.

„Puikybė ir prietarai“ atspindi po truputį besikeičiančią meilės ir dviejų žmonių santykių sampratą, t. y. apibūdina žmonių papročius ir įpročius meilės, romantinių santykių atžvilgiu XIX a. pradžioje. Pirmajame romano sakinyje autorė ironiškai žvelgia į jai įprastą požiūrį į santuoką kaip ekonominį susitarimą. Šiose eilutėse (o ir visoje knygoje) jaučiamas po truputį į visuomenę įsiskverbiantis romantiškas (kilęs iš XVIII a. viduryje atsiradusio romantizmo judėjimo) požiūris į meilę. Austen ironiškai žiūri į paprotį ieškoti vyro tam, kad galėtų su juo sudaryti ekonominį sandorį (nors ir supranta tokio požiūrio racionalumą, turint omenyje moters situaciją jos gyvenamuoju laikotarpiu). Šiek tiek labiau autorei rūpi romantinė meilė kaip tokia, t. y. jausmas, o ne praktiškumas, charakterių suderinamumas, o ne papildyti vienam kito turtą ar kilti aukštyn visuomenės sluoksniais. Nors Austen romanai nėra priskiriami romantizmo literatūrai, tačiau tam tikrų šios mąstymo krypties prielaidų juose esama. Jie nurodo į meilės sampratos laipsnišką kaitą XVIII–XIX a.

Įsivaizdavimai apie meilę yra istoriški – visuomet svyruojantys ant laikmečio bangų. Kokio nors žmogaus įsimylėjimas mums gali atrodyti (ir jaustis) kaip unikalus, asmeniškas, spontaniškas procesas, todėl sakyti, kad kas nors kitas (visuomenė ar kultūra) padarė didelę įtaką tam, kaip ir ką mes įsimylime, gali skambėti kaip įžeidimas ir nejautra mūsų autentiškiems potyriams.

Tačiau, jeigu pažvelgtume į šiuolaikinę popkultūrą (televizijos serialus, muzikos kūrinius, filmus, literatūrą), būtų nesunku pastebėti, kad joje dažniau pastebima viską apimančios, paremtos tik aistringais jausmais, galvos pametimu meilės samprata. Taip meilę įsivaizdavo romantikai – kaip neleidžiančią mylinčiajam miegoti, valgyti, galvoti ir dirbti, kaip suteikiančią „tą vienintelį (-ę)“, kuri(-s) išpildo visas mūsų svajones ir troškimus, padaro mūsų pasaulį tobulą. Pavyzdžiui, teksto pagrindinėje iliustracijoje matote kadrą iš amerikiečių filmo „Užrašų knygelė“ (angl. The Notebook, 2004), kuris laikomas vienu populiariausių romantinių filmų kino istorijoje. Šiame filme pagrindinė herojė beprotiškai įsimyli vaikiną, negali būti su juo kartu, susipažįsta su kitu žmogumi, tačiau niekada jam taip ir nepajaučia „to nepaprasto, mistinio, nepaaiškinamo jausmo“, kurį žmogus turi jausti, jei nori santykius vadinti tikra meile. Jaučia tik tam pirmam žmogui. Žinoma, niekas nekalba apie kasdienybę, o tik beprotišką dviejų žmonių aistrą. Ši holivudinio filmo schema nejučiomis formuoja ir mūsų požiūrį į tai, kaip turi atrodyti meilė. Ji turi būti tokia kaip filme.

Dabartinei meilės sampratai, kuri dominuoja popkultūroje, didelę įtaką padarė Austen laikais tik pagreitį įgaunantis romantizmo judėjimas. Romantizmo mąstymo kryptis (beje, dažnai susijusi ir su nacionalizmu ir tautine valstybe) atsirado XVIII a. viduryje įvairiausių poetų, menininkų ir filosofų galvose. Per jų tekstus ir kūrinius ji pasiekė ir mūsų – paprastųjų meilę patiriančiųjų, kūnus, įsiskverbė į kultūrą ir kartu į mūsų elgesio modelius. 

Filosofas Alainas de Bottonas. Wikipedia.org nuotrauka

Anot filosofo Alaino de Bottono, paveikios ir dabar savaime suprantamos romantizmo idėjos mūsų kultūroje sugriovė „paprastų“ žmonių gebėjimą kurti ilgalaikius ir išliekančius santykius. Jis išskiria keletą romantizmu grįstai meilei būdingų savybių, kurios, anot jo, trukdo patirti tikrąją meilę ir skatina veikiau ieškoti stipraus, bet gana greitai praeinančio aistros jausmo. Kokie romantinio mąstymo aspektai „persikelia“ į mūsų santykius su savo artimiausiais žmonėmis? Kaip jie kenkia ilgalaikiams ir tvariems santykiams? Kaip išvengti perdėto romantizmo įsiskverbimo į sąmonę? 

Romantizmui itin svarbus santykio, grįsto tik aistra, vaidmuo. Nors didelę dalį žmonijos egzistavimo buvo įprasta galvoti apie santuoką kaip apie ekonominį santykį tarp dviejų šeimų (ir tai yra kitas radikalus mąstymo apie santykius polis, kurio Bottonas nesiūlo kaip alternatyvos), romantizmas santuoką ir santykius suliejo su aistringos meilės patirtimi, t. y. sukūrė įsivaizdavimą ne apie praktišką ir emociškai santūrią meilę santuokoje, o nuolatine aistra verdančią sąjungą. Kitaip tariant, nesąmoningai dažnai tikimės ne tik kad santykių pradžios ir įsimylėjimai bus audringi ir verčiantys mus iš kojų, tačiau ir visi mūsų santykiai apskritai – iki pat gyvenimo galo nenurims ir visuomet bus tik aistringi. Dingus šiai energijai ir gaivališkumui, daugelis galvoja, kad jų santykiai nebe tokie, kokie buvo: jų jau nebegalima vadinti meile. Galbūt dėl to, kad meilės samprata yra grįsta aistringu potyriu, o ne ramiu buvimu kartu, žmonės įsivaizduoja, kad tik sprogstanti aistra gali būti lygi meilei. Anot Bottono, ši meilės koncepcija nejučiomis stumia ieškoti aštrių pojūčių, t. y. dar vienos aistringos meilės už dabartinių santykių.

Įdomu, kad lygiai taip pat tokia samprata paverčia neištikimybę didžiausia įmanoma nuodėme. Jeigu egzistuoja tik vienas vienintelis žmogus tau, tai trumpalaikė aistra kitam tampa didele graužaties dalimi, o ne savaime suprantamu dalyku, kuris kartais atsitinka ir apie kurį galima kalbėti, su juo dorotis, gyventi ir išgyventi palaikant tvirtus, ilgalaikius santykius. Romantizmo idėjomis grįsti santykiai yra paremti ne racionaliu protu, o visą kūną apimančiu jausmu. Anot Bottono, romantizmo idėjomis grįsti santykiai – pasmerkti žlugti, nes nauji kūniški ir jusliniai potyriai visuomet ateina iš naujo, o senieji išblunka. Sutapatinti meilę su aistringu potyriu reiškia ieškoti tik aistringų potyrių ir niekada nepalaikyti ilgalaikių santykių. 

Tikra meilė turi išgydyti mus nuo vienatvės. Turbūt esate girdėję, o gal ir patys jautę, kad koks nors žmogus jus „supranta lyg be žodžių“. Net nereikia kalbėtis, o jis jau žino, ko jūs norite – šį žmogų galima laikyti „tuo tikruoju žmogumi“. Tada, kai šis žmogus atsiras gyvenime, nebereikės galvoti apie jokias savo bėdas, stebuklingai išnyks visos nerimo problemos, pasaulis atrodys nuostabus.

Bottonas sako, kad tokia būsena trunka maždaug tris mėnesius ir baigiasi, tačiau, jei partnerių lūkesčiai būna paremti įsivaizdavimu, kad kitas žmogus jį nuolat „užpildys“ ir visuomet jį supras be jokio paaiškinimo, tai santykiai yra pasmerkti, nes tai paprasčiausiai nėra įmanoma įgyvendinti praktiškai. Bottonas taip pat pabrėžia, kad tarpusavio supratimas „be žodžių“ yra iliuzija, kuri nepadės suprasti kito.

Žmogus dažnai pats nesupranta, ko jis nori, kaip jis jaučiasi, dėl ko jis pyksta, todėl reikalauti iš kito žmogaus, artimiausio partnerio, suprasti „be žodžių“ atrodo visiškai absurdiška ir gali įstumti santykius į sudėtingas situacijos, kuriose nėra kalbamasi apskritai. Kalbėjimas ir bandymas kitam paaiškinti savo jausmus padeda, o ne „griauna“ meilę. 

Romantizmas visiškai negalvoja apie praktinius dalykus ir pinigus (o jie svarbūs kasdieniame gyvenime). Atrodo šalta ir baisiai neromantiška sakyti, jog atradai savo žmogų dėl to, kad jis tinka tau finansiniu požiūriu ar gražiai susilanksto savo apatinius ir tvarkingai sudeda juos į stalčių. Dažnai žmonės sako, kad „negalėjo susirasti meilės, todėl nusprendė gyventi patogiai“, ir šitai mums atrodo kaip siaubingas nusikaltimas, kone nuodėmė prieš didžiąją Meilę, tačiau, anot Bottono, kur kas žalingesnis yra atvirkštinis variantas, kai apie praktinius dalykus apskritai nekalbama ir įsivaizduodama, kad, net auginant vaikus ir gyvenant kasdienį gyvenimą kartu, bus įmanoma išlaikyti Holivudo filmuose matomą aistrą ir meilę. Tokie lūkesčiai padaro žmones nelaimingus, todėl Bottonas siūlo keisti lūkesčius ir suprasti, kad santykiai nėra lygūs aistrai. Kur kas daugiau santykiuose yra kasdienybės ir rūpesčio nei šventinių fejerverkų.

Romantizmu grįsta meilė sako, kad turime džiaugtis kiekvienu savo meilės objekto aspektu, t. y. tikra meilė yra tokia, kai savo partnerį priimame be jokių išlygų. Tokį, koks jis yra: kiekvienas jų trūkumas turi būti mylimas. Tačiau tokiuose santykiuose kaita ir tobulumas nėra įmanomas: juk pati pagrindinė tokio mąstymo prielaida yra, kad nereikia keistis ir tobulėti, mus turi mylėti tokius, kokie esame.

Romantizmo epochoje gimęs meilės vaizdinys trukdo mums tobulėti kaip asmenims, mylintiesiems ir mylimiesiems. Bottonas siūlo kiek kitokią santykio sampratą. Šioji atkeliavo iš senovės Graikijos: pravartu mylėti tai, kas gera, ir stengtis tobulėti pagal tai, ką abu partneriai įsivaizduoja kaip gėrį. Jeigu šia prielaida bus paremtas dviejų žmonių santykis, konstruktyvi kritika niekada neatrodys kaip įžeidimas, o kaip dviejų žmonių susitarimas: tobulėti.

Allainas de Bottonas pažymi, kad, galvojant apie santykius ir apie tai, kodėl esate nelaimingi ir nepatenkinti, reikia susitelkti ne į kitą žmogų, o į tai, kaip jūs pats mąstote apie santykius, kokie jūsų lūkesčiai, troškimai ir norai. Ir jei jie verčia jus jaustis blogai santykiuose su kitais žmonėmis – pabandyti keisti pačius lūkesčius ir vengti romantizuoto įsivaizdavimo apie tai, kaip turėtų atrodyti meilė.

Pagal Alaino de Bottono knygą „Santykiai“ (angl. Relationships) parengė Kristina Tamelytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.