2020 02 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

„Norėčiau tau sukurt simfoniją iš bangų ošimo…“ Gražiausios meilės laiškų ištraukos

Palengva užmarštin nueina popierinių laiškų rašymo era, palikusi nemarų paveldą: meilės laiškus. Šv. Valentino dieną prisiminkime garsių Lietuvos žmonių – menininkų, poetų, valdovų, Laisvės kovotojų – laiškus mylimiesiems. 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su sužadėtine Sofija Kymantaite Vilniuje 1907 m.

Mano mintys kaip išgąsdintos žuvėdros skraido pulkais sidabrinio rytmečio migloj virš jūros. Norėčiau tau sukurt simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingosios kalbos, iš žvaigždžių mirgėjimo, iš mūsų lietuviškų dainų ir iš bekraščio savo ilgesio. Norėčiau aš užkopti į viršukalnes aukščiausias, glamonėjamas baltų mieguistų debesų, ir iš šviesiausiųjų žvaigždžių nupinti tau vainiką. Norėčiau apsiausti tave gegužio gėlių kvepėjimu. Norėčiau tau po kojų patiest kilimą, austą iš voratinklių auksinių, iš baltesnių už sniegą chrizantemų, – kad ant jo klausytumeis tylos, kuri yra Naujos Kalbos giesmė.

Mes žiūrime drauge į tas pačias žvaigždes, nors esame toli toli nuo vienas kito. Tegu tos žvaigždės tau pasako, kaip kenčiu aš ilgesio akimirkom. Ar susitiksime ir mes, kaip susitinka mūsų mintys – skaitau aš tavo laišką – skamba man jo muzika.

Kai mes ilsėjomės savųjų svajonių oazėj, kokoso palmių pavėsyje, pakilo sunkūs debesys ir jų šešėliai tartum gedulas aptemdė dykumą. Mes buvom ramūs. Nuolankūs liūtai laižė tavo pėdas. Tu šypsojais. Nes mudu esame ir Amžinybė, ir Begalybė!

Iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiško Sofijai Kymantaitei, 1908. XI. 19.

Kazimiera ir Kazys Bradūnai sutuoktuvių dieną Vilkaviškyje. 1943 09 25.

Mylima Kazyt,

Tavo rožės pas mane dar puikiai žydi. Į tą didžiąją vazą tilpo net trys, patys gražiausi žiedai. Žinai, juos taip paleidau plaukioti vandeny, o jie kad jau išsiskleidė, nors prie širdies dėk. Apie nuskintas rožes turiu jau ir naują eilėraštį, bet jį dar Tau neperrašau – reikia šį tą pataisinėti. Atsivešiu su savim.

Paskutinėm dienom ėmiau truputį daugiau rašinėti. O rašosi, išrodo neblogiausiai. Žadu pačiai prisistatyti su visu glėbiu. Bandau išgriebti ką nors iš giliau. Bet žinai, Kazyt, kad patys brangiausi perlai guli ir pačiame giliausiame jūros dugne. Ir prisimink, ar iš geografijos, ar iš geografijos ar iš gamtos mokslų, koks sunkus perlų žvejo darbas. Panašiai ir poezijoj – vienadienes, vandens paviršiaus lelijas nuskinti yra lengva, bet iškelti iš gelmių perlus – kančia.

Iš Kazio Bradūno laiško Kazimierai Podolskytei, 1942.07.15. 

Barboros Radvilaitės portretas.Paryžius, 1830–1840. 2011 m. įsigyta iš Valentino Ramonio (JAV) Nacionalinis muziejus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai

Siunčiu J.K.M., savo geradariui Ponui, žiedą su laikrodėliu, kad J.K.M. teiktųsi pagal saulę elgtis ir į rytus Lietuvon, duok Viešpatie Dieve, J.K.M. greitai skubėtų. Nuolankiai prašau, kad J.K.M. žiūrėdamas į tas dvylika valandų, bent vieną sau malonėtų pasilikti, kurioje aš, J.K.M. mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti prisimenama.

Iš Barboros Radvilaitės laiško karaliui Žygimantui Augustui, 1547 m., Dubingiai

Vytautas Mačernis. Foto H.Leibovičiaus. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Aš tave dabar myliu labiau, negu bet kada, ir, nors Tu mane visai pamirštum, iš manęs pasijuoktum, seniai kitą mylėtum, kaskart aš Tave mylėsiu labiau ir labiau…

Šiandien gavau Tavo laišką, tuoj pat ir rašau, nes negaliu nerašyti. Juk dabar aš savo laiką, savo gyvenimo ritmą matuoju Tavo žodžiais, kurie taip šykščiai man nubyra Tavo laiškuose.

Tu rašai: „… bet vis tiek tuščia, klaikiai tuščia“. O jei Tu žinotum, ką aš neatiduočiau, kad galėčiau iš Tavęs pirkti tokius paprastus žodžius kaip va šitie: „Ir jau man nebėra taip tuščia ir taip klaiku.“

Jei aš galėčiau Tavo skausmą paimti sau, aš jį su mielu noru paimčiau, net jei jį paimant kas dešimteriopai padidintų.

Tu jau esi kaime, turi viską. Labiausiai Tave myli motina. Žinoma aš to nė nenoriu neigti. Bet ji myli Tave kaip motina, o aš myliu kaip aš. Ir man Tavęs pavaduoti niekas negali: nei motina, nei brolis, nei sesutė, nei poezija, nei mokslas, nei visa kita. Tavo vieton aš neturiu ko įsprausti. Ji, be Tavęs, liks visada tuščia.

Kitų žmonių meilė man Tavęs ne tik nepavaduoja, bet įrodo, kaip aš reikalingas Tavęs. Liepsnos vandeniu neužpilsi, ją tik išplėsi.

Man ilgesys yra daugiau nei vasariškų gėlių laukas, jis man yra nuolatinis priminimas, jog aš esu nepilnas, sužeistas, paliktas.

Aš Tau nesu nei draugas, nei artimas, nei dievai žino kas. Aš esu egoistas, bet aš esu kartu ir tikrai mylįs. Tu čia pamelavai, kad nėra tikrai mylinčių. Aš! Galbūt aš nemoku to pareikšti, parodyti ryškiai, bet kur Tu prasidedi, mano egoizmas baigias. Tu esi ta, kuri sunaikinai mano egoizmą ir (kokie nežinomi Dievo keliai!)… mane padarei pilnesniu, gilesniu, didesniu, nes aš pasidariau, kas Aš buvau ir kas Tu esi. Ir pirmą kartą aš pasijutau esąs žmogus, išėjęs iš savo egoistinio aš ir staiga pasidaręs visuma.

Iš Vytauto Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei, 1942.VII.26. 

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa. LGGRTC nuotrauka.

O vis tik mudu pamiršom savųjų „aš“ egzistavimą ir nusilenkėm įgeidžiams mano „pirmosios žmonos“. Aš žinau, Niliuk, kad toliau jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kam Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda. Tikiu, kad mudviejų bendri jausmai neapvils mūsų ir po trumpo laikotarpio mudu vėl svaigsim nė kiek nepaviršutiniškesne laime, kokią svajojom ar ir kuria gyvenom.

O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis, nors dabartiniai mano nujautimai manęs neprileidžia prie panašios minties.

Paskutinio Juozo Lukšos-Daumanto laiško Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei ištrauka, 1950 m. rugpjūtis

Parengė Rasa Baškienė