2020 02 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Palaimintieji ir šventieji, išgyvenę meilės kančias

Šv. Elžbieta Vengrė. Wikipedia.org nuotrauka

Šiandien yra Šv. Valentino diena: kol vieni įsimylėjėliai jau planuoja romantiškus susitikimus, kiti džiaugiasi galimybe be jokio šurmulio šią šventę praleisti dviese. Nepaisant to, ši meilės kupina šventinė nuotaika gali skaudinti neseniai išsiskyrimą išgyvenusius žmones, kurie, kiekviename žingsnyje matydami vien tik raudonuojančias širdeles ir pliušinius žaislus, neretai jaučiasi vieniši ir apleisti. Tokiais atvejais verta ar netgi būtina savo žvilgsnį kreipti į šventuosius, taip pat išgyvenusius nelaimingą meilę ir patyrusius sudaužytos širdies skausmus.  

Palaimintoji María Guggiari Echeverría (1925–1959) gimė Paragvajuje ir buvo vyriausia iš septynių vaikų. Būdama paauglė, ji davė skaistumo įžadus, tačiau, sulaukusi 20 metų, mergina įsimylėjo medicinos studentą. Iš pradžių María manė, kad abu jaunuoliai yra pašaukti skaistumu grįstai santuokai, tačiau vėliau jos mylimasis atsiliepė Dievo kvietimui ir įstojo į kunigų seminariją. María ir toliau lydėjo savo mylimąjį pasirinktu pašaukimo keliu, daugiausia padėdama nuslėpti kunigystę nuo jaunuolio tėvo, kuris išpažino islamą. Mylimajam palikus seminariją, pati María tapo karmeličių vienuole. Praėjus ketveriems metams, moteris susirgo hepatitu ir iškeliavo į Amžinybę. 

Concepción Cabrera de Armida. Wikipedia.org nuotrauka

Palaimintoji Concepción Cabrera de Armida (1862–1937) buvo Meksikos mistikė, ištekėjusi moteris ir devynių vaikų motina. Būdama 39 metų, Končita (taip ją vadino artimieji) neteko savo vyro ir dėl to jautė širdgėlą. Moteris rašė: „Šis kardas be jokio gailesčio ir paguodos pervėrė mano sielą. Šią naktį pasirodė Viešpats ir privertė išgerti man paskirtą taurę iki pat dugno, nepaliekant nė menkiausio lašo… Ak! Jei Viešpats nebūtų manęs sustiprinęs, pati būdama silpna, nebūčiau to ištvėrusi! Koks vyro pavyzdys! Koks tėvo pavyzdys! Koks teisiojo vyro pavyzdys! Bendraudamas su manimi, jis toks taktiškas ir jautrus, taip pagarbiai elgiasi ir taip krikščioniškai mąsto, toks sąžiningas ir tobulas! Mano Dievas!“ Po vyro mirties Končita toliau rūpinosi savo gausia šeima ir išgyveno gilius dvasinius patyrimus, kuriuos aprašė savo dienoraščiuose. 

Palaimintasis Pieras Giorgio Frassati (1901–1925), kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, buvo paprastas vaikinas iš Italijos. Jis mėgo kopti į kalnus, rūkė pypkę, nevengdavo pajuokauti, o taip pat įsimylėdavo. Būdamas 22 metų, Pieras Giorgio susidraugavo su keleriais metais vyresne mergina Laura Hidalgo, kurią pamilo, tačiau savo jausmų šiai taip ir neatskleidė. Matyt, vaikinas nujautė, kad tėvai gali nepritarti šiai draugystei, o, svarbiausia, jo tėvų santuoka tuo metu byrėjo ir Pieras manė, kad tokiu sunkiu laikotarpiu pats negalės sukurti stabilių santykių. Pasiryžęs paaukoti savo meilę, Pieras Giorgio rašė savo draugui: „Aš mylėjau ją tyriausia meile ir, šiandien pasiryždamas atsisakyti šios meilės, trokštu jai laimės. Aš raginu tave melstis, kad Dievas man suteiktų krikščioniškos stiprybės viską ramiai išgyventi.“ Sudužusi Piero Giorgio širdis taip ir neužgijo. Praėjus septyniems mėnesiams po šio laiško išsiuntimo, vaikinas iškeliavo į amžinojo Tėvo namus. Nors Pieras ir buvo kupinas krikščioniško džiugesio, jo širdį tebemaudė skausmas dėl moters, kurią mylėjo, bet vesti negalėjo. 

Johnas Josephas Lataste. Wikipedia.org nuotrauka

Palaimintasis Johnas Josephas Lataste (1832–1869), dar būdamas visai jaunas, pajuto pašaukimą kunigystei, bet, pradėjęs mokytis vidurinėje mokykloje, nustojo melstis ir atsiliepti Dievo valiai. Vienu metu jaunuolis netgi manė, kad nebegalės likti krikščioniu, bet galiausiai visas abejones pavyko išsklaidyti. Nepaisant to, vaikiną žavėjo jau nebe kunigystė: tuo metu jo širdį buvo užkariavusi gražuolė Cecilė. Lataste labai mylėjo šią merginą, greitai jai pasipiršo, tačiau jaunuolio šeima prieštaravo judviejų vedyboms. Vaikinas palūžo, meldė Dievo Motinos, kad ši padėtų suprasti savo Sūnaus valią. Lataste taip kankinosi dvejus metus, kol galiausiai netikėta mylimosios mirtis jam davė atsakymus į širdį draskančius klausimus. Dar dvejus metus jis gedėjo savo mylimosios, galiausiai įstojo į dominikonų vienuolyną, kuriame nenuilsdamas tarnavo kaliniams, ir netgi įkūrė religinį buvusių kalinių ordiną. 

Šventoji Elžbieta Vengrė (1207–1231) labai mylėjo savo vyrą, kas buvo gana neįprasta tų laikų moteriai, o ypač – kilmingajai. Elžbieta kartu su vyru, neretai vadinamu šventuoju Liudviku, buvo labai laiminga, kol jų laimės nenutraukė 26 metų Liudviko mirtis. Kai Elžbieta (tuo metu buvusi tik 20 metų) apie tai sužinojo, ji pradėjo raudoti: „Pasaulis su visu savo džiugesiu man – miręs!“ Šešis mėnesius niekam nepavyko Elžbietos paguosti, bet galiausiai ji rado jėgų atsitiesti ir savo trumpą gyvenimą (moteris mirė 24 metų) paskyrė labdaringai veiklai. 

Pagal Aleteia.org išvertė Agnė Lisauskaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.