Akimirkai pamaitinti bado meno meistrus

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, garbioji Ponia, aukštieji svečiai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai,

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – viršūnė, pasiekiama vieną vienintelį kartą. Lietuvos Respublikos įgalintos Komisijos vardu sveikinu jus, 2019 metų kultūros ir meno alpinistus – nugalėtojus. Ištverkite triumfą taip pat oriai, kaip ir nesėkmes, buvusias ir būsimas. Likite kūrybingi.

Nacionalinė kultūros ir meno premija ir pavadinimu, gerbtinu ir saugotinu, tebeakcentuoja nacionalumą, nacionalinę kūrybos vertę ir kartu teigia jos neatskiriamumą nuo Europos, pasaulio meno. Tarp Vasario 16-osios, svarbiausios mūsų nacionalinės šventės, išvakarėse pagerbiamų laureatų daug itin ryškių pasaulio meno scenos dalyvių. Moteriškasis meno genas kaip niekad stipriai ir savitai išsiskleidęs, lyg palytėtas ir palydėtas galingųjų gamtos galių – saulės, jūros, žemės, pakylėtas mūsų promočių ir mitinės Salomėjos.

Mūsų talentingiausieji neklysta – nėra kito kelio į pasaulį, tik iš savojo krašto, jo prigimtinio kūrybingumo. Taip, ekologija, vedanti šiandienos tema, mūsų oikumenės likimo tema. Bet neužmirškime, kad ekologija, šiandien akcentuojanti gamtą, gyvenamąją aplinką, prasideda nuo kultūros ekologijos. Šią mintį prieš porą dešimtmečių, priimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją, ištarė dailininkas Vytautas Valius. Tikiu, kad ir jūsų šiandien ištartus žodžius kas nors prisimins ir po kelių dešimtmečių.

Turėjome itin ryškių ne tik vidinio kūrybingumo, bet ir kūrybinės sėkmės atvejų. Komisija jautėsi einanti pėdsakais, – pėdsekė. Ir vertinimuose šiemet mažiau rizikos. Daugiau ir ramybės. Bet nenurimkime. Kaip menininkui būtina rizika, taip ji būtina ir vertinimams, sprendimams. Sutvirtinti tai, kas jau pasirodo, nors rizikinga, bet gyvybinga. Rizikingesniais sprendimais Komisija veikia lyg pėdmynė – svarbu ne tik sekti pėdsakais, bet ir praminti kelią labiau rizikuojantiems. Ramybė, ramūs vertinimai neturi įsigalėti.

Eimunto Nekrošiaus mirties metinės, paskutiniųjų jo spektaklių nuotaikos. „Bado meistras“, sukurtas pagal vieną iš paskutiniųjų Franzo Kafkos novelių. Šiurpi ir įstabi meno metafora. Meno badas kaip būsena; menas bus, kol bus meno alkstančių žmonių. Ir bado menas, meno bado perteikimo būdas, kuriam reikia meistro, bado meistro ar meistrės.

Neužmirškime, kokių prieštaringų vertinimų susilaukė Nobelio premijos paskyrimas rašytojui Peteriui Handke’i – ir tai yra ženkliška. Slovėnų kilmės austrų rašytojas; ir iš Europos pakraščio, ir iš paties centro, išlaikęs pakraščio atmintį ir pajutęs centro galią ir kaip galią kalbėti-rašyti, kelti ir nepatogius klausimus. Jam stinga kalbos jausmo – ir taip netikėtai ištarė apie įžymų Europos politiką.

Europos pakraščiai vis dar turi daugiau gyvo kalbos jausmo, persmelkiančio kiekvieną meno žanrą. Mažiau pertekliaus ir daugiau stokos, netgi bado. Perteklių ir badą ištariu metaforos prasme. Man atrodo, kad praėjusių metų kultūroje ir mene bei vertinimuose slypi pertekliaus ir bado sankirta. Eimunto Nekrošiaus mirties metinės, paskutiniųjų jo spektaklių nuotaikos. „Bado meistras“, sukurtas pagal vieną iš paskutiniųjų Franzo Kafkos novelių. Šiurpi ir įstabi meno metafora. Meno badas kaip būsena; menas bus, kol bus meno alkstančių žmonių. Ir bado menas, meno bado perteikimo būdas, kuriam reikia meistro, bado meistro ar meistrės.

Unikali itin nekrošiško spektaklio „Bado meistras“ scena su ant grindų paskleistais gražiai įrėmintais diplomais, padėkomis, pagyrimo raštais. Kam jų meistrui, suvokiančiam viso to tuštybę ir praeinamybę? Būtina, būtina ir ši tuštybė (arba pilnybė), kuri nors akimirkai pamaitina ir bado meno meistrus. Arba meistres. Leidžia nusišypsoti. Juk rytoj ir vėl į „narvą“. Laisvai pasirinktą, būtiną.

Būtiną mums visiems, Lietuvai, mūsų tėvynei, mūsų respublikai, mūsų Europai. Kas mes būtume be jos? Ir kas ji būtų be mūsų? Be mūsų kalbos, spalvų, garsų, kadrų.

Prasmingos Vasario 16-osios šventės mums visiems.

***

P. S. Keli pasiaiškinimo žodžiai. Žinojau, kad kaip Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė turėsiu kalbėti po paskutinio laureato kalbos. Atidžiai sekiau, jaudinausi, supratau, kad po „Saulės ir jūros“ autorių liko aktorė Viktorija Kuodytė, kad tuoj ji pasirodys. Kažkokia gija mane vedė į „Bado meistrą“, į pagrindinę šio spektaklio aktorę. Kalbėti po jos tad man bus gerai. Ir staiga išgirdau savo pavardę. Supratau, kad laureatės nėra. Bandžiau susivokti, kaip man pasielgti. Sustoti, paklausti? Bet paskutinę akimirką (kiek jų buvo iš pirmosios eilės iki tribūnos) pagalvojau, kad kažkas sutrukdė aktorei atvykti, kad ji pranešė, kad organizatoriai žino situaciją, nežinau tik aš. Beliko „pasakyti“ pasirengtą kalbą. Kalbą, kurios svarbiausias akcentas ir buvo susijęs su nedalyvaujančia „Bado meistro“ aktore.

O turėjau sustoti ir paklausti – kur Viktorija Kuodytė, laureatė?