2020 02 15

Milda Vitkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kaip sukurti valstybę? Pasakoja istorikas S. Jazavita

1919 m. Vasario 16-osios šventė Joniškyje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašo Lietuvos nepriklausomybės aktą. O kas po to? Juk carinė Rusija ir Vokietija neploja sveikindama su nepriklausomybe, Lenkija nepasiunčia kariuomenės palaikyti gynybą, jie ir patys turi interesų Lietuvos teritorijoje, o dar pati Lietuvos Taryba nesutaria, kuria jėga remtis atkuriant valstybę. Nors Nepriklausomybės aktas jau yra, bet valstybės – dar ne, tik jos troškimas su ne iki galo aiškia vizija. Tad kaip sukurti valstybę, kokiose srityse veikti, arba kas vyskta po nepriklausomybės paskelbimo? 

Su Kauno miesto muziejaus istoriku SIMONU JAZAVITA kalbamės apie Lietuvos padėtį po Vasario 16-osios akto pasirašymo ir penkias asmenybes, kurios veikdamos savo srityse nepriklausomos Lietuvos svajonę pavertė tikrove. „Tikriausiai istorikai vieningai nesutartų, kurie asmenys svarbiausi, bet man susidaręs įspūdis, kad tai labai ryškūs savo profesinių sričių žmonės, kurių palikimas greičiausiai nėra iki galo įvertintas plačiojoje atmintyje“, – teigia istorikas. O tarp jų ne tik lietuviai, ne visi brandaus amžiaus ar profesionalai, taip pat ir ne visi yra herojai kankiniai. „Tuometine Lietuva galime didžiuotis, bet nereikėtų visko idealizuoti. Žmonės gyveno kaip ir dabar: konkurencija, nuožmi politinė kova. Tai, kad kai kurie iš jų turėjo privačių interesų – finansinių ar siekė patenkinti savo ego – nė kiek nepamažina jų padarytų darbų prasmės ir vertės“, – teigia S. Jazavita.

Simonas Jazavita. Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Politika. Mylolas Sleževičius

Teisininko išsilavinimą turėjęs Mykolas Sleževičius į Lietuvą iš Rusijos sugrįžo 1918 m. gruodžio pabaigoje. Pasitraukęs nuo karo veiksmų rūpinosi lietuviais pabėgėliais, kurių Rusijoje buvo šimtatūkstantinės minios. Lemiamu momentu, kai bolševikų kariuomenė artėjo prie Vilniaus, M. Sleževičius įtikino jauniausius ir kartu veržliausius to meto karininkijos atstovus, kad jis yra tinkamas vadovas. Jis buvo matomas kaip vienijanti asmenybė, tokiu laiku tinkanti vadovauti ne tik kariuomenei, bet ir visai visuomenei.  

Sleževičius iškilo Lietuvos kariuomenės nestabilumo metu. Augustinas Voldemaras, pirmojo ministrų kabineto vadovas, 1918 m. pabaigoje vadovauti kariuomenei pakvietė carinės Rusijos karininkų, kurie nemokėjo lietuvių kalbos ir vargu ar buvo lojalūs būsimai Lietuvos valstybei. Pirmasis jų tikslas – sumušti bolševikus ir galimai atkurti carinę Rusiją, tad į Lietuvos kovą su bolševikais jie žiūrėjo kaip į Rusijos pilietinio karo frontą. Jaunoji karininkija jais nepasitikėjo, ypatingai didelę įtaką kariuomenei turėjusiu generolu Kiprijonu Kondratavičiumi, dešiniaja Voldemaro ranka. Vos Voldemaras išvyko iš Lietuvos ieškoti paramos Vakaruose, jaunoji karininkija Kondratavičių nuvertė. Netrukus buvo išjuoktas ir diktatoriumi pasiskelbti sugalvojęs Stasys Šilingas. Sleževičius tuomet išdrožė ugningą kalbą ir į savo pusę palenkė vieną ryškiausių jaunosios karininkijos lyderių – Kazį Škirpą. Netrukus kariuomenė noriai rėmė naująjį ministrą pirmininką, tad šis galėjo imtis veiksmų.

Mykolas Sleževičius. Vikipedijos nuotrauka

Savo pirmuoju įsakymu 1918 m. gruodžio 29 d. Sleževičius kvietė visus Lietuvos piliečius, nepaisant tikėjimo ar tautinių skirtumų, ginti Lietuvą. Jis rinko lojalius savanorius. Lietuvos savanoriai turėjo lemiamos įtakos ne tik dėl karinių veiksmų. Po kovų grįžę į savo miestelius ir kaimus jie išsinešė meilės tėvynei patirtį, kurią skleidė aplinkui.

1919-aisiais Sleževičiaus indėlis į politinius veiksmus yra labai ryškus: jis rūpinosi vyriausybės atsitraukimu į Kauną, tapo ir ketvirtosios vyriausybės ministru pirmininku, siekė apibrėžti Lietuvos sienas, konsultuodamasis net su politiniais oponentais, stengėsi grąžinti Lietuvai etnografines ribas, nes manė, kad atėjo tautinių valstybių epocha, kurioje, be abejo, ir tautinės mažumos turėjo prideramas teises. Geras to įrodymas – draugiški Sleževičiaus santykiai su žydų tautine mažuma. Sklandė legendos, kad per 1905 m. revoliuciją būsimasis Lietuvos premjeras buvo Odesoje ir vykstant pogromui su revolveriu stojo į žydų pusę. Kalbama, kad nuo to laiko užsimezgė geri ryšiai ne tik su Lietuvos, bet ir Rusijos žydų bendruomenėmis. Dėl to į jo atsišaukimus atsiliepė nemažai savanorių žydų, o jam mirus, žydų spaudoje rašyta, apie prarastą užtarėją.

Karyba. Kazys Ladiga

Baigęs Vilniaus karo mokyklą, nuo pat pradžių pasirinkęs profesionalaus kariškio kelią, Kazys Ladyga trejus metus kariavo Pirmajame pasauliniame kare. 25-erių reikšmingai įsitraukė į Lietuvos kariuomenės gretas, nes iškart įgijo karo vadų ir politinių veikėjų pasitikėjimą. 1919 m. lemiamam mūšiui prie Zarasų, po kurio Sovietų Rusijos kariuomenė buvo galutinai išstumta, o frontas pasislinko už Lietuvos teritorijos ribų. Lietuvos kariuomenės vadovybė, suprasdama, kad bolševikų pavojus Lietuvai nebegrėsė dėl reikšmingų Kazio Ladigos veiksmų, jam pavedė dar vieną reikšmingą mūšį – su bermontininkais. Nemaža dalimi tai buvo Vokietijos kariuomenės karininkų vadovaujami daliniai, kuriuose Rusijos kariuomenės belaisviai turėjo kovoti su bolševizmu. Sumanynas nepavyko, nes jie nusprendė Baltijos šalyse įkurti Vokietijos atramos bazę: pradėti nuo Latvijos, kurioje buvo daug visuomenėje įtakingų vokiečių tautybės dvarininkų. Beveik sugrįžta į Vytauto laikų padėtį, kada du ordinai negalėjo susijungti dėl siauro Žemaitijos ruožo. Siekiant sustabdyti bermontininkų puldinėjimus įvyko kova ties Joniškio, Šiaulių ir Radviliškio ruožu. Ladiga vadovavo mūšiui su priešu, kuris technologiškai buvo daug pranašesnis, nes turėjo nemažai nuo Vokietijos kariuomenės atlikusios technikos. Pasiekus pergalę, ši trofėjinė technika išvyko į Kauną ir svariai praturtino lietuvių kariomenę – lėktuvais, patrankomis, kulkosvaidžiais.

Radviliškio mūšio trofėjai keliauja į Kauną. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės karų laikmečio karyba buvo labai reikšminga, bet jos įtaka dabarčiai neretai nuvertinama – visgi karai baigėsi Vilniaus netektimi, o vėliau juos nustelbė dar tragiškesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Vis dėlto po 100 metų reikėtų įvertinti, kad Lietuva buvo išsaugota bei apginta ir be šių kovų neturėtume dabartinės valstybės. Kovojusieji ir jų šeimos suprato, kokia kaina tai buvo iškovota, ir šią žinią nešė savo kasdieniame gyvenime ir kultūrinėje veikloje. Daugelis tų žmonių tapo savo rajono šviesuoliais, kurie savo pavyzdžiu įkvėpė pokario partizanus.

Generolas Ladiga buvo kovinga, karšta asmenybė ir puikus profesionalas, bet per savo jėgų žydėjimą dėl krikdemiškų pažiūrių prezidento Antano Smetonas buvo išleistas į atsargą. Bijota per didelės jo įtakos kariuomenėje, kuri galėjo silpninti Smetonai lojalių karininkų pozicijas. Nepaisydamas nuoskaudų, 1939 m. Ladiga kreipėsi į Smetoną teigdamas, kad Lietuvos ilgalaikis interesas buvo atgauti sostinę, ir tuo metu buvo gera proga nepraliejus kraujo užimti Vilnių, nes Lenkijos kariuomenės likučiai visas jėgas sutelkė kovoti su Vokietija prie Varšuvos. Prezidentas jo nepaklausė.

Generolas Kazys Ladiga. Geni.com nuotrauka
Generolas Kazys Ladiga su žmona Stefanija ir vaikais. Pedagogė, visuomenės veikėja, ateitininkė, žydų gelbėtoja Stefanija Ladigienė keli metai po vyro mirties su šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Geni.com nuotrauka

Sovietų Rusijos okupacijos metu K. Ladiga nusprendė nesitraukti iš Lietuvos ir buvo gana greitai bolševikų represuotas bei žuvo kankinio mirtimi. Jis buvo sušaudytas dėl nepagrįstų kaltinimų tėvynės išdavimu, nors iš tiesų 1919 m. pries bolševikinę Rusiją kovojo kaip pries šalį bandančią prievarta užimti jo Tėvynę.

Žiniasklaida. Juozas Eretas

Šveicaras Juozas Eretas Lietuvą pasiekia tesėdamas mirštančiam draugui duotą pažadą. 1919 spalį atvykęs 23-ejų jaunuolis pakviečiamas tapti Užsienių reikalų ministerijos patarėju ir jau kitų metų balandį įsteigia pirmąją Lietuvos žurnalistikos agentūrą (ELTA). Visgi Eretas mūsų valstybei svarbus ne tik vietiniu lygmeniu, bet ir nešant žinią pasaulyje. Ereto stiprybė buvo ryšiai, gebėjimas bendrauti ir skleisti žinią. Dar būdamas 20-ties jis išleidžia 500 puslapių knygą apie Lietuvą vokiečių kalba, kuri labai pravertė Lietuvos informacinio karo frontuose Vakaruose. Per knygą buvo pasiekti neimperialistiniai Vokietijos visuomenės sluoksniai: susipažinus su tolimos tautos išsivadavimo istorija atsiranda empatija, imama ja domėtis ir tauta tampa artimesnė. Per Fribure sutiktų lietuvių pasakojimus ir pats Eretas pradėjo simpatizuoti Lietuvos išsivadavimo keliui.

Praėjus keleriems metams po atvykimo, J. Eretas įsitraukė į universiteto veiklą, buvo mėgstamas dėstytojas. Būta ir nemažai liežuvavimų, esą J. Eretas – ypač studenčių numylėtinis, kalbama kad ir Salomėja Nėris buvo jį įsižiūrėjusi. Tai nestebina: išvaizdus, pasitempęs, išsilavinęs užsienietis – tikra egzotika. Visgi populiarumą tarp studentų lėmė ir faktas, kad jis artimai bendravo su tuometiniais akademiniais autoritetais – Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Per šias draugystes J. Eretas į tuometinių intelektualinių svarstymų lauką atnešė vakarietiškesnių perspektyvų. Tuomet Lietuva taip pat stengėsi pasivyti Vakarus, tačiau nebuvo tiek saviplakos ir netikėjimo savo jėgomis kiek šiandien.

Juozas Eretas. Lietuvos aido nuotrauka
Dr. J. Eretas (sėdi kairėje) savanorių pulko vado K. Škirpos adjutantas: artimiausias vado patikėtinis santykiuose su visu daliniu, taip pat rūpinęsis reprezentacija. 1920 gruodžio mėn. Panemunė. Prodeoetpatria.lt nuotrauka

J. Eretas viešojoje erdvėje gynė krikščionišką ir tautinę Lietuvos viziją. Kartais galvojama, kad tautinės valstybės idealas tarpukariu buvo nuožmus, nepatogus tautinėms mažumoms, tad ir nepatrauklus užsieniečiams. Bet J. Eretas buvo puikus pavyzdys, kaip kitatautis puikiai įsilieja į valstybės gyvenimą.

Nors vėliau Eretas su šeima išvyko į Šveicariją, tad išvengė sovietų okupacijos, bet jam ryšys su Lietuva išliko svarbus iki gyvenimo pabaigos.

Švietimas. Eduardas Volteris

Profesorius Eduardas Volteris – dar vienas į Lietuvos gyvenimą puikiai integravęsis užsienietis. Kilęs iš vokiečių kilmės dvarininkų giminės, bet pats save laikė latviu. Peterburgo universiteto profesorius, lietuvių ir latvių kalbų dėstytojas, poliglotas, bibliotekininkas, archeologas, carinėje Rusijoje pripažintas mokslininkas. 1919 m. atvyksta į Lietuvą tampa ir mūsų šalies patriotu.

1919 m. Kaune jis įsteigia knygyną, kuris glaudžiasi keturiuose Steigiamojo Seimo kambariuose. Tai svarbus žingsnis, nes Volteris supranta knygų ir žinių sklaidos svarbą. 1920 m. pradžioje Volteris tampa Kauno miesto muziejaus vadovu. Suprasdamas muziejinių eksponatų reikšmę ateičiai bei archeologinių tyrimų svarbą, Rotušės aikštėje ir kitose Kauno vietose vykdo archeologinius kasinėjimus, kuriuose tikrina ir legendas (legenda apie po Kaunu esančius požemius nepasitvirtino).

Prof. Eduardas Volteris savo namuose Kaune prie fonografo. 1936 m.

Volteris buvo vienas pagrindinių aukštųjų kursų, vėliau tapusių Lietuvos universitetu iniciatorių. Nors tuomet daug kas suprato universiteto reikšmę, tad ir kuriant universitetą dalyvavo nemaža puokštė intelektualų, Europoje pripažinto profesoriaus prisidėjimas prie Lietuvos universiteto steigimo buvo kokybės ženklas – rimtos institucijos garantas, todėl davė impulsą į Kauną atvykti ir kitiems akademikams, o Vakarų universitetams su naująja švietimo įstaiga užmegzti ryšius. Jo ilgametė karjera prestižiniame Peterburgo universitete ne tik praskynė kelią kurti Lietuvos universitetą – profesoriaudamas Peterburge jis sugebėjo tenykščius intelektualus sudominti mažų lietuvių ir latvių tautų kalbomis bei kultūromis.

Iš jo asmeninio dalyvavimo archeologinių kasinėjimų metu matosi, kad jam nebuvo būdinga save aukštesniu laikančio profesoriaus nuostata. Tai paprastas žmogus, matyt, neretai paskęstantis moksliniuose mąstymuose, bet kartu įsitraukęs ir į visuomeninę veiklą: rašė į spaudą, susirašinėjo su Kauno burmistru Jonu Vileišiu, patardamas, kokias architektūrines vertybes tuometinėje sostinėje vertėtų išsaugoti. Tai buvo savo darbą mylintis, jame prasmę matantis, atsidavęs žmogus, kokių labai reikėjo besikuriančiai valstybei.

Ekonomika. Martynas Yčas

Karybos genijumi laikytas Napoleonas sakė, kad karui laimėti reikia trijų dalykų – pinigų, pinigų ir dar pinigų. Ekonominis vystymasis yra būtina valstybės kūrimosi dalis, ir tai puikiai suprato verslininkas Martynas Yčas, tapęs pirmuoju finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru. Ne tik turtingas, bet ir su finansais elgtis mokantis žmogus besikuriančiai valstybei buvo ypač svarbus.

Evangelikas reformatas, kilęs iš Biržų krašto, buvęs vienu iš Dūmos deputatų – vienas iš retų politinę patirtį turėjusių Lietuvos Tarybos žmonių. Vos grįžęs iš Rusijos, iškart iš signatarų gauna pakvietimą tapti Lietuvos tarybos nariu.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Martynas Yčas. Vikipedijos nuotrauka

M. Yčas vyko į Paryžiaus taikos konferenciją kaip Augustino Voldemaro pavaduotojas finansiniais reikalais. Vadovaudamas Finansų ministerijai gavo paskolą iš Vokietijos, kuri naudota apginkluoti kariuomenę kovoje su bolševikais. Tai vienas įdomiausių ir gana keistų herojų. Iš išvaizdos atrodantis kaip žaidimo Monopolis bankininkas – prabangūs rūbai, barzdelė, katiliukas, lazda. Turtingas verslininkas, laisvai galėjęs virti tik savo sultyse, buvo valstybei atsidavęs žmogus, padėjęs Lietuvai atsistoti ant kojų. Verslininko gyslele jis užkūrė tuometinės Lietuvos ekonomiką.

Po 1926-ųjų kilo M. Yčo  nesutarimai su A. Smetona, kuris prisibijojo bet kokios politinės konkurencijos. Tik sužinoję, kad Yčas vėl suka ratus aplink politiką, prezidentas leido netiesiogiai suprasti, kad jo verslui tai nebūtų naudinga. Prasidėjo politikų išbandytas susidorojimo metodas – nuolatiniai Yčo įmonių patikrinimai. Rasta įvairių neatitikimų, klaidų ir taip pristabdytas Yčo sugrįžimas į politiką. 

Lietuvos Taryba, pasirašiusi 1918 m. vasario 16 d. valstybės Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Ar Lietuvą kūrė neorganizuoti „mėgėjai“?

Iki 1920 metų Lietuvos Tarybos protokolai rodo, kad buvo sąmoningai svarstoma, kokios sritys turėtų būtų valstybės atkūrimo prioritetai, bet kartais daug ką nulemdavo ir aplinkybės. Visgi planavimas valstybės lygmeniu buvo labai svarbus. Tą rodo ir faktas, kad, bolševikams artėjant prie Vilniaus, Lietuvos Taryba vis dar diskutavo apie universiteto steigimo reikšmę. Tokiomis kritinėmis aplinkybėmis, kai atrodo, kad visas jėgas reikėtų mesti į karybą, jie suvokė kultūros, švietimo svarbą tautai ir valstybei. „Nors neretai kritikuojama, kad dauguma Lietuvos Tarybos narių buvo tik politikai mėgėjai, matome, kad jie labai gerai susigaudė tuometiniuose politiniuose įvykiuose ir ieškojo ilgalaikės Lietuvos ateities perspektyvos“, – teigia istorikas S. Jazavita.

Asociatyvi nuotrauka. 2019 m.projekto projekto Signatarai eina fotografuotis“ organizatorių nuotrauka