Mk 8, 1–10 „Žmonės pavalgė iki soties“

    Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“.
    Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“
    Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“
    Jie atsakė: „Septynis“.
    Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.
    Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių.
    Jis atleido juos ir netrukus, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos ištrauką komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Paskui Jėzų seka gausios minios. Rodos, žmonėms nesvarbus alinantis dykumos klimatas. Jie tiesiog trokšta būti su Jėzumi. Evangelistas Morkus pasakoja, kad Jėzus tiesiog gailisi minios. Be abejo, visa tai suprantama. Juk žmonės, ko gero, ne vieną valandą pabuvoję dykumoje, tikrai prastai atrodė: alkis, troškulys, nuovargis… Kita vertus, visa tai atsispindi ir mūsų laikais, kai žmogus vien tik savo jėgomis bando ieškoti prasmės. Tuomet tikrai jis atrodo pavargęs, suprakaitavęs, alkanas, ištroškęs.

Būtent tokia minia ir kelia didžiausią gailestį Jėzui. Tačiau kaip į tuos žmonių poreikius atsakyti? Be abejo, tie keletas kepalėlių duonos, kuriuos, greičiausiai, savo reikmėms buvo įsimetę mokiniai, negelbėjo ir negelbsti. Žmogų pasotina Jėzaus žodis, kurio tikrai užtenka visiems.

Evangelistas mini, kad žmonės pasisotino duona. Pasisotino Dievo laužoma ir mokinių dalijama Duona. Noriu viltis, kad Tos Eucharistinės Duonos užtektų visiems. Kad žmogus visus savo akcentus mokėtų sudėti ne į perkamą – parduodamą duoną, bet į Eucharistinę Duoną, kuri numalšina dvasinius poreikius. Kai į tai nekreipiame dėmesio, tuomet tikrai atrodome ir suprakaitavę, ir pavargę, ir alkstantys… Meldžiu, kad visi mes drįstume būti tuo trupiniu dangiškosios Duonos, iškritusiu iš pintinės tam, kad mus paimtų sudiržusi žmogaus, ilgai ieškojusio prasmės ir tiesos, ranka. Juk nieko nėra palaimingiau, kaip tik būti tos Dievo Duonos trupiniu, skirtu tam, kad išalkusieji pasisotintų…

Bernardinai.lt