2020 02 16

Gintaras Davalga

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

2020-ieji – jubiliejiniai L. van Beethoveno gimimo metai

Pixabay.com nuotrauka

2020-ieji yra jubiliejiniai Ludwigo van Beethoveno gimimo metai. Beethovenas, ko gero, yra vienas iš trijų didžiausių visų laikų kompozitorių. Bent jau pirmąjį penketuką būtų sunku įsivaizduoti be jo pavardės. Jo inovatoriškumas sudarė prielaidų daugybei žmonių aistringai pamilti muziką. Mozartas iki vėlyvųjų gyvenimo metų sunkiai įsivaizdavo, kad jo muziką būtų klausę muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės, o Beethoveno muzikos didybė prieinama kiekvienam, net specialaus išsilavinimo neturinčiam klausytojui.

Yra žinoma tik Beethoveno krikšto data – 1770 metų gruodžio 17 diena. Atsižvelgiant į to meto tradicijas, galima manyti, kad jis gimė Bonoje ne anksčiau kaip dieną ar dvi iki krikšto. Todėl visi 2020-ieji tikrąja to žodžio prasme yra jubiliejiniai, t. y. metai prieš sukankant penktam penkiasdešimtmečiui (jubiliejui).

Suprantama, kad geriausia paminėti tokią sukaktį klausantis Beethoveno muzikos. Šiame tekste pasidalinsiu klausymosi patirtimi, tikėdamasis, kad jums tai padės surasti savo Beethoveną arba dar kartą maloniai primins anksčiau patirtus įspūdžius.

Gerai yra nukeliauti į jubiliejinius renginius Vokietijoje ar Austrijoje (sakoma, kad klausytis Beethoveno muzikos, apsuptam vokiečių auditorijos, yra ypatingas įspūdis), bet galima vaisingai pasinaudoti muzikos įrašų lobynu. Neturiu tikslo pateikti išsamią Beethoveno muzikos įrašų apžvalgą, verčiau norėčiau pasidalinti tais patyrimais, kurie man suteikė ypatingą estetinį džiaugsmą girdint Beethoveno kūrinių interpretaciją.

Kodėl įrašai? Todėl, kad tai, kas neįrašyta – nesiskaito. Šią dailią frazę ne pats sugalvojau, bet jai visiškai pritariu, kai kalbama apie muzikos vertinimą. Manau, kad glaustumas šiuo atveju yra privalumas, nes intencija yra paskatinti jus paklausyti ir patiems įvertinti.

Pixabay.com nuotrauka

Simfonijos

Visos devynios Beethoveno simfonijos, priklausomai nuo atlikimo, trunka šiek tiek ilgiau nei penkias su puse valandos. Galima perklausyti per vieną dieną (jei pradėsite anksčiau rytą), o mėgstantiesiems muziką ne taip aistringai – per savaitgalį. Toks pasiūlymas nėra tiesiog idėja sutaupyti laiko perkraunant save įspūdžiais.

Niekada nesiūlyčiau klausyti per vieną savaitgalį visų Mahlerio simfonijų, nes kiekviena jų – visuminis pasaulio vaizdas, kuris pakartotas 10,5 karto (įskaitant „Žemės dainą“) gali šiek tiek prispausti, o klausomos iš eilės viena po kitos Beethoveno simfonijos skamba, lyg būtų vienas nuosekliai vystomas kūrinys.

Visas Beethoveno simfonijas kaip vieną ciklą įrašė daugelis didžiųjų dirigentų, vien išvardyti šiuos įrašus reikėtų atskiro teksto. Ieškant geriausių įrašų derėtų pradėti nuo geriausių dirigentų. Savaime suprantama, kad tai priklauso nuo mūsų skonio. Čia toliau pateiksiu savo požiūrį, neminėdamas tų įrašų, kurių nesu linkęs entuziastingai rekomenduoti draugams.

Herbertas von Karajanas

Sunku būtų pateisinti žmogų, kuris, ieškodamas Beethoveno simfonijų geriausių atlikimų, praleistų Herberto von Karajano interpretacijas. Nebent XX amžius kelia alergiją… Karajanas keturis kartus įrašė visas Beethoveno simfonijas kaip vieną ciklą.

Pirmą kartą tai padarė 1953–1956 metais su „Philharmonia Orchestra“ (PO), kuris buvo įkurtas specialiai jam Londone, nes dėl formalaus priklausymo nacionalsocialistų partijai jo koncertinė veikla buvo apribota arba kartais nepageidaujama. Šis įrašas atspindi Karajano intenciją pagroti Beethoveno simfonijas, išskleidžiant muzikos subtilų grožį, o ne audrinti sielas. Angliškai subtilus ir švelnus PO skambesys tokią intenciją puikiai atskleidžia, tačiau šiame įraše Karajanas dar nekvėpuoja visa savosios sielos galia. Rekomenduoju paklausyti šį įrašą kaip posūkio prie muzikinio tikslumo pradžią ir palyginimui su vėlesniais Karajano įrašytais Beethoveno simfonijų ciklais.

1955 metais mirus „Berliner Philharmoniker“ (BP) orkestro vadovui Wilhelmui Furtwängleriui, šias pareigas užima Karajanas. Paskiriamas visam gyvenimui (dėl sveikatos atsistatydino keli mėnesiai prieš savo mirtį 1989 metais). Didžioji sąjunga – Karajanas dabar turi aukščiausio lygio „savo“ orkestrą. Kaip vėliau jis pats sakė, orkestro skambesys kuriamas kaip angliška veja: reikia kirpti du kartus per dieną dešimtis metų. Tai Karajanas ir darė.

Jau netrukus BP skambėjo kaip vientisas, labai dinamiškas instrumentas. Su tokiu orkestru jis jau galėjo įgyvendinti daugelį metų puoselėjamą didįjį tikslą – suderinti dvasingą, sielą persmelkiančią interpretaciją, kurios ryškiausias atstovas buvo Wilhelmas Furtwängleris, su muzikaliai tiksliu atlikimu, kurio ryškiausias atstovas buvo Arturo Toscannini.

Su PB Karajanas antrą kartą įrašo visas Beethoveno simfonijas. Įrašai buvo daromi 1961–1962 metais ir parduodami pagal prenumeratą, o visas ciklas pažymėtas Ⓟ1963 ir yra vadinamas „1963 metų ciklu“. Daug yra požiūrių į muzikos kokybę, yra įvairių skonių ir muzikos girdėjimo, tačiau dominuojantis – kad šis ciklas yra geriausias iš visų, kuriuos yra įrašęs Karajanas.

Pritardamas šiam požiūriui manyčiau, kad tai yra ir geriausias iki šiol įrašytas Beethoveno simfonijų ciklas. Galbūt tiksliausias žodis, kuris jį apibūdintų – „dinamiškumas“, dominuojantis vietoj monumentalumo, herojiškumo ir 1953–1956 metų subtilumo. Būtina išgirsti! Suprantama, kad prabėgo daug laiko, ir įvairūs dirigentai gana laisvai leidžia sau nuspalvinti Beethoveno simfonijas, bet 1963 metų cikle Karajanas iš esmės nutiesė kelią į tas įvairias interpretacijas.

Visų simfonijų atlikimas kuria pakylėtą džiaugsmą. Pirmą kartą jas išgirdau būdamas 40-ies metų ir pagalvojau: kaip galėjau gyventi tiek metų nenešiodamas savyje šios muzikos? Pirmose dviejose simfonijose, kur dar juntami mocartiški atšvaitai, muzika jau alsuoja betoveniška erdve. „Eroica“ prikausto dėmesį jau minėtu dinamiškumu ir lyriškumu, nors mane šiame cikle ji, ko gero, nustebino mažiausiai. Ketvirtosios paslaptinga pradžia sukuria tą nepaprastą jausmą (kuris kyla klausantis įvairios muzikos), kai supranti, jog netrukus bus kažkas nepaprastai gražaus, ir tas nepaprastas grožis galingai ateina.

Daug muzikos mylėtojų diskutuoja, kuris Penktosios atlikimas – Karajano 1963 metų cikle ar Carlo Kleiberio 1975–1976 metų su „Wiener Philharmoniker“ – yra visų laikų geriausias. Simfonijos dalių metrika praktiškai identiška (vis dėlto tokius tempus Karajanas pritaikė pirmas…). Mano skoniui vėl patrauklesnis Karajanas. Gal skonio skirtumas čia remiasi muzikos suvokimu, kai vieniems labiau patinka miško grožis, kiti mato gražius medžius, t. y. bendras orkestro skambesys ir vientisumas prieš girdimas ir išryškinamas atskirų instrumentų ar jų grupių detales. Šis skirtumas neabejotinai remiasi žmogaus asmenybės skirtumais, kai vieni labiau atpažįsta, pastebi detales visur gyvenime, o kiti labiau suvokia bendrą vaizdą.

Šeštoji sulaukė bemaž didžiausių kritikų abejonių dėl „per greitų“ tempų, nelabai tinkančių atspindėti gamtos idilę. Žinodamas tą požiūrį, klausiausi pirmosios dalies su tam tikru nerimu, bet ir vėl mano skonis priėmė Karajano tempus ir dinamiką kaip visiškai adekvačią šiuolaikiniam žmogui ir jo aplinkos ritmui… Jei rasite gražesnių Septintosios ar Aštuntosios atlikimų – pasidalinkite.

Dėl Devintosios kritikai labiau linkę girti vėlesnio (1975–1977 metų) Karajano ciklo atlikimą, bet man 1963-iųjų variantas išlieka „teisingesnis“. Būdamas didelis Karajano gerbėjas, vis dėlto manyčiau, kad yra Devintosios įrašas, kuris alsuoja paslaptinga atlikimo jėga; pasistenkite jį išgirsti – tai Devintoji su Wilhelmu Furtwängleriu ir „Philharmonia Orchestra“, atlikta 1954 metais Lucernos festivalyje.

Trečią kartą Karajanas su BP įrašė visas simfonijas 1975–1977 metais – kritikai labai palankiai vertina Devintąją, man išskirtinį įspūdį paliko Pirmoji ir Antroji dėl jų tempų.

Ketvirtas kartas buvo 1984–1986 metais. Šiam ciklui tiktų žodis „galingas“. Galingas Karajano atlikimas įtikina. Šis ciklas neišvengiamai sąlygotas suprastėjusiais santykiais tarp Karajano ir BP. 1985 metais šiuose santykiuose įvyko kertinis lūžis, kai prieš repeticiją Karajanas pasisveikino su orkestru, o apie pusė muzikantų jam neatsakė. Įtampa jau tvyrojo ilgesnį laiką nuo to momento, kai orkestras atsisakė priimti į savo gretas Karajano siūlomą moterį klarnetininkę Sabine Meyer. O gal orkestrui pabodo būti tobulam… Bet kuriuo atveju ciklas yra didžiojo Karajano Beethovenas.

Pixabay.com nuotrauka

Nikolausas Harnoncourt’as

Niekaip nederėtų praleisti Nikolauso Harnoncourt’o ciklo, 1991 metais atlikto su Europos kameriniu orkestru („Chamber Orchestra of Europe“), dėl trijų priežasčių: 1. Daug kritikų įvardija šį ciklą kaip geriausią Beethoveno simfonijų atlikimą; 2. Grojama autentiškais Beethoveno epochos instrumentais; 3. Jis suteiks daug malonumo tiems, kurie medžių grožį vertina labiau nei miško, t. y. išryškinta daug šios muzikos skambesio detalių.

Seras Simonas Rattle‘as

Lyginant su daugeliu šiuolaikinių atlikimų, sero Simono Rattle‘o 2002 metais (Penktoji – 2000-aisiais) įrašytas ciklas su „Wiener Philharmoniker“ (WP) yra ypatingas. Rattle‘o Beethovenas skamba lyg Vienos valsai. Ypatingas atlikimo lengvumas (kai kurie kritikai sako, kad toks požiūris dominavo Beethoveno laikais?!) labiau linksmina, o ne dramatiškai beldžia į duris. Dėl tokio reto požiūrio tikrai siūlyčiau šio įrašo nepraleisti.

Osmo Vänskä

Kai kritikos fone kelis kartus pastebėjau šią pavardę, siejamą su ypač geru Beethoveno simfonijų ciklu, pagalvojau, kad čia kažkas keista, turint galvoje, su kokiais vardais lyginama. Jei kas norėtų pailsėti nuo konceptualių atlikimų, 2004–2008 metais Osmo Vänskä su „Minnesota Orchestra“ įrašytos visos simfonijos suteiks jums didelį malonumą. Kiekvienas muzikinis fragmentas šiame cikle skamba spalvingai, netikėtai išryškinant tam tikrus instrumentus, niuansuojant garsumą. Sakyčiau, tai iki šiol geriausias XXI amžiuje atliktas Beethoveno simfonijų ciklas.

Koncertai fortepijonui

Fortepijonas – Beethoveno instrumentas. Dėl šios aplinkybės koncertai fortepijonui užima ypatingą vietą Beethoveno kūryboje, kaip ir fortepijoniniai koncertai Mozarto kūryboje. Jų, kaip žinoma, yra penki, parašyti tokia tvarka: 2, 1, 3, 4, 5. Žvelgiant į koncertų atlikimus, būtų galima tiesiog pasakyti banalią frazę – kiek gerų pianistų, tiek gerų atlikimų (su retomis išimtimis).

Tarp tų daugelio gerų pianistų, įrašiusių Beethoveno koncertus, man labiausiai imponuoja Maurizio Pollini. Visų pirma 1976–1978 metais įrašyti su WP, deja, tik Nr. 3, 4 ir 5. Puikus Pollini koncertų Nr. 3, 4 ir 5 įrašas su Claudio Abbado ir BP (1992–1993 metais). Kaip labai šiltą atlikimą siūlyčiau paklausyti Murray Perahios su Bernardu Haitinku ir „Royal Concertgebow Orchestra“ (1983–1986 metais). Pirmuosius du Beethoveno koncertus ypač dailiai skambina Martha Argerich (turėjome galimybę išgirsti ją Vilniuje, skambinančią koncertą Nr. 2). Dėl retų išimčių – didžiojo Glenno Gouldo sugroti visi Beethoveno koncertai nekelia jokio entuziazmo…

Pixabay.com nuotrauka

Styginių kvartetai

Beethoveno Styginių kvartetai yra gražiausia visų laikų muzika – tikiuosi, esate girdėję arba skaitę šią frazę. Tikriausiai galvoje turimi visų pirma vėlyvieji kvartetai (Op. 127, 130, 131, 132, 135 ir „Grosse Fuge“ Op. 133). Įrašų yra daug, bet aš sutikčiau su dominuojančia nuomone, kad geriausiai visus juos sugrojo „Takacs Quartet“ (2002–2004 metais). Fundamentaliai geras klasikinis atlikimas – „Amadeus Quartet“ (1960–1963 metais). Na ir dar vienas jautrus atlikimas (tegul neišgąsdina pavadinimas) – „Quartetto Italiano“ (1967–1975 metais).

Sonatos fortepijonui

Vienas žymus šiuolaikinis rusų rašytojas yra pasakęs, kad Beethoveno sonatos panašios tuo, kad visų jų pirmoji dalis yra geniali, o kitos dalys – jau kaip išėjo. Žiauru, bet dėl pirmųjų dalių reikėtų sutikti. Kaip ir koncertų atveju, yra galybė gerų įrašų, kuriuos atliko geri pianistai. Gal palaikysite nepagrįstu spaudimu, bet man labai imponuoja M. Pollini. Nors šis pianistas dažnai giriamas visų pirma už Chopino muzikos atlikimą, mano skoniui jis yra vienas geriausių Beethoveno atlikėjų. Be jau minėtų pianistų, siūlyčiau būtinai išgirsti Sviatoslavą Richterį, kurio temperamentas ir jėga neprilygstami (plg. 1961 metais įrašytą sonatą Nr. 23 „Appasionata“).

Sonatos violončelei

Nuostabi muzika. Trečiosios sonatos klausyti neatsibosta… Su Jacqueline du Pré ir Danieliu Barenboimu. Šio dueto 1970 metais atliktos visos sonatos – didysis anksti mirusios Jacqueline paliktas lobis. Modernesniam skoniui gali labiau patikti Yo-Yo Ma su Emanueliu Axu.

Sonatos smuikui

Tarp dešimties yra ir Kreutzerio sonata, apie 45 minučių trukmės. Sakoma, kad to paties pavadinimo Levo Tolstojaus apysaka kainavo jam Nobelio literatūros premiją… Kaip ir pianistų atveju, iš įrašų galime išgirsti daug gerų smuikininkų. Net nedrąsu kažkuriuos išskirti. Na, bet jei jau to reikėtų, manau, Anne-Sophie Mutter su Lambertu Orkisu (1998 m.) ir Gidonas Kremeris su Martha Argerich (1985, 1994 metai) būtų geras pavyzdys ir vaisingas darbas lyginant šias interpretacijas.