2020 02 17

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kodėl P. Sorrentino „Naujasis popiežius“ nusileidžia „Jaunajam popiežiui“

HBO nuotrauka

Tekste minimaliai atskleidžiamos siužeto detalės

Šiandien LRT pradeda rodyti italų režisieriaus Paolo Sorrentino serialą „Naujasis popiežius“, kurį nekantrieji pažiūrėjo jau anksčiau mokamoje Go3 vaizdo turinio platformoje (ar nelegaliai „internetuose“, kaip vis dar gana įprasta). Yra žmonių, kurie nežiūrėjo ir nežiūrės, nes serialas „pila purvą ant Bažnyčios“, „vulgarus“, „šventvagiškas“. P. Sorrentino iš tiesų sąmoningai provokuoja žiūrovus – nuogai išrengia popiežių, pusnuoges vienuoles šokdina priešais neoninį kryžių, susprogdina Mikelandželo „Pietą“. Devynios serialo serijos pertekusios seksualizuotų vaizdų, kurie tikrai gali sudirginti savo žvilgsnio tyrumą saugančiuosius. Jame knibždėte knibžda įvairiausių pavidalų puikybės, piktnaudžiavimo galia, gašlumo ir kitų nuodėmių, tačiau tai nėra tiesmuka Katalikų Bažnyčios kritika. Greičiau tai fantazijos katalikybės tema, kuriose esama ir kritikos, ir satyros, ir bandymo suprasti.

Kitaip nei Holivudo filme „Du popiežiai“ (rež. Fernando Meirelles), pasakojančiame nebūtą istoriją apie Pranciškaus ir Benedikto XVI susitikimą tikrovės pratęsimo kūrinyje būdu (suponuojant, kad kažkaip labai panašiai galėjo būti, jei būtų buvę), žiūrint „Naująjį popiežių“ net klausimų nekyla, kad tai sapnas, kartais net sapnas sapne. Dėl to ir piktintis tuo, kokią Bažnyčią savo pramanytame serialo pasaulyje P. Sorrentino sukuria, nevertėtų.

Nesutinku su požiūriu, kad Bažnyčią kaip instituciją režisierius juodina. Žinoma, kad nuodėmė jam įdomesnė už dorybę, labiau patraukia žiūrovus, ypač tokioje neįprastoje, paslaptingoje, sakralumą ir pasaulietiškumą įtraukiančioje aplinkoje kaip Vatikanas. Tokia terpė leidžia suvešėti vaizduotei, žaidžiant dichotomijomis skaistu/gašlu, uždara/atvira, galinga/silpna, amžina/trapu, tikra/netikra.

Pats autorius viename interviu šitaip apibūdino savo intencijas: „Nesiekiau būtų nepagarbus ar agresyvus Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Priešingai – pasaulyje, kur kiekvienas kunigas įtariamas kokios nors rūšies išnaudojimu, bandau kunigystę nušviesti pozityviai. „Naujajame popiežiuje“ pasakojame apie kunigų ydas ir silpnybes, tačiau yra šitas tas daugiau – kunigai kaip žmonės, kurie stipriai tiki daromu „gėriu“. Bandau būti jų pusėje – kunigai nėra nei šventieji, nei nusidėjėliai. Jie – kaip bet kuris iš mūsų. Problema yra jų unikalus pašaukimas, jų santykis su Dievu, vis labiau ir labiau triuškinamas skandalų.“

Pereikime prie neišvengiamai kylančių klausimų, kuriuos jau ne kartą girdėjau. Ar verta serialą žiūrėti? Ar jis toks pat geras kaip „Jaunasis popiežius“?

HBO nuotrauka

Nemanau, kad „Naująjį popiežių“ pažiūrėti būtina, kiekvienas ras prasmingesnių ir net labiau atpalaiduojančių būdų praleisti devynias laisvo laiko valandas. Tačiau verta, jei kaip aš esate P. Sorrentino talento gerbėjai arba jums įdomu, kokių minčių apie Bažnyčią iš serialo gali iš pasisemti žiūrovai. Kai kurios temos lengvai nuspėjamos, kaip Bažnyčios įtaka politikai, santykis su homoseksualiais asmenimis, moterų vaidmuo, tačiau yra kitų tematinių gijų, pavyzdžiui, religinis fundamentalizmas, kunigystė, vienuolystė, savinieka, atstūmimas šeimoje, net šventumas.

Neišvengiamai lyginame „Naująjį popiežių“ su 2016 m. pasirodžiusiu jo pirmtaku „Jaunasis popiežius“, kurį būtų galima vadinti pirmuoju to paties serialo sezonu, jei ne kitas pavadinimas ir kūrėjų valia. Beje, režisierius yra prasitaręs, kad galvoja tęsti šį kūrybinį sumanymą, tik kitas kūrinys nebūtinai bus tęsinys, gali būti ir priešistorė.

„Naujasis popiežius“ pasižymi ta pačia išskirtine estetika, humoru, puikia vaidyba (didžiausią įspūdį paliko, kaip Silvio Orlando šiame seriale išskleidė Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Voiello personažą), kerinčiais kostiumais (liturginiai rūbai – tikras glamūras), įvairiopu ir netikėtu garso takeliu.

Toliau maloniai stebina kultūriniai kontekstai, į kuriuos seriale referuojama, maišant kultūrą ir popkultūrą. Pavyzdžiui, naujasis popiežius britas yra tėvynainio, iš anglikonybės į katalikybę atsivertusio intelektualo kardinolo Johno Henry‘io Newmano (1801–1890), kanonizuoto praėjusių metų spalį, gerbėjas, nesyk jį cituoja. Labai britiška ir snobiška, kad seras Brannoxas turi dailininko, poeto Williamo Blake‘o paveikslą „Elohim Creating Adam“ (liet. Dievas, kuriantis Adomą). Prieš tapdamas popiežiumi, jis konsultuoja Meghan Markl dėl aprangos, o pontifikato metu audiencijoje priima Marilyną Mansoną ir Sharon Stone, seriale vaidinančius pačius save.

Kadras iš serialo filmavimo Romoje. EPA nuotrauka

Režisierius Paolo Sorrentino (viduryje) su pagrindiniais filmo aktoriais – Jude’u Law ir Johnu Malkovichiumi. EPA nuotrauka

Kadras iš serialo filmavimo Romoje. EPA nuotrauka

Kita vertus, „Naujojo popiežiaus“ siužetas kur kas labiau ištęstas, po kelių pirmų serijų patenki į nuobodžio komą, o prisikeli kartu su tris nesėkmingas širdies persodinimo operacijas patyrusiu jaunuoju popiežiumi Pijumi XIII septintoje serijoje.

Tai būtų pakankamas pagrindas tvirtinti, kad 2019 metų serialas nusileidžia 2016-ųjų kūriniui, tačiau yra dar viena priežastis – jis nuskurdęs poetiškumu. Sunyko tai, kas „Jaunajame popiežiuje“ mane ir galbūt kitus labiausiai žavėjo: neaiškumas, klausimų kėlimas ir galutinių atsakymų negalimumas.

Tik pagalvokite apie Pijų XIII – jaunas, patrauklus popiežius, kuris nenori rodyti savo veido viešumoje, mistikas, konservatorius, galima sugalvoti daugybę epitetų, bet nė vienas jų tikslai neįvardys, koks buvo tas personažas „Jaunajame popiežiuje“. O štai antrajame seriale jis išlieka kažkiek mįslingas – nepaaiškinamu būdu pabudęs iš komos, darantis stebuklus – tačiau paskutinėje serijoje išryškėja šio personažo įkūnytas moralas. Radikalizmo problemų savo ekscentrišku elgesiu užtraukęs jaunuolis popiežius supranta, kad slėpiningas tik Dievas, o žmonėms reikia laikytis santūriai, vidurio kelyje. Banalu, tiesa? Labiau pamokslas nei poezija. Ir tokių momentų šiame seriale ne vienas. Trūko tų keistų, tačiau įspūdingų dialogų kaip „Jaunajame popiežiuje“ ir kartu pernelyg dažnai norėjosi, kad režisierius geriau jau kalbėtų vaizdais nei žodžiais.

Palyginti galima ir popiežių personažus: iš apibrėžimų išsprūstantis Pijus XIII ir Jonas Paulius III – aristokratas, estetas, intelektualas, sunkiai pats su savimi sugyvenantis jautruolis, norintis likti šešėlyje. Keistokas, tačiau gana aiškus ir vienprasmis personažas.

Taigi, mano supratimu, subtilumo, paslaptingumo ir daugiaprasmiškumo arba vienu žodžiu – poezijos – kuriant savo išgalvotą Vatikaną ir Katalikų Bažnyčią, P. Sorrentino šiame seriale pritrūko. „Turime pareigą būti slėpiningi. Tai mūsų stiprybė“, – aplankęs kontempliatyvias vienuoles apie Bažnyčią sakė Pijus XIII. Tą patį pasakyčiau apie režisierių, kuris šį sykį nebuvo toks pareigingas. Bent aš taip pamačiau.

P.S. Paskutinėje serijoje minima Lietuva.

P.P.S. Pagrindiniai veikėjai ir aktoriai:

Lenny Belardo – popiežius Pijus XIII. Aktorius Jude’as Law. HBO nuotrauka

Seras Johnas Brannoxas – popiežius Jonas Paulius III. Aktorius Johnas Malkovichius. HBO nuotrauka.

Estera. Aktorė Ludivine Sagnier. HBO nuotrauka.

Sofia. Aktorė Cécile de France. HBO nuotrauka

Kardinolas Voiello. Aktorius Silvio Orlando. HBO nuotrauka

Kardinolas Gutierrezas. Aktorius Javieras Cámara. HBO nuotrauka